Virš manęs – vėl giedrėjantis vasaros dangus ir vakarinė saulė, švelniais spinduliais glostanti vyšnių viršūnes. Mūsų miestuko gatvėje tarsi kokiame japoniškame sakurų sode pavasarį snigo vyšnių žiedlapiais. Baltai priberti takeliai, moterų plaukai, į kuriuos įsivelia žiedlapiai, vėjas per pravirus langus įsuka juos į kambarius. Sužydėjusios kriaušės dūzgia, o vėjo iš pievų ir sodų atnešami pienių ir alyvų kvapai tiesiog varo iš proto.

Atveriu visas įšalusio namo duris, praveriu terasą, balkonėlius, kamaras, atidarau langus ir pakeliu užuolaidas – te vėjas įneša tą kvepiančią šilumą, te atitirpdo pamėlusias, sustingusias nuo šalčio ir liūčių namo sienas. Daugiau, daugiau šviesos – akys ašaroja ir merkiasi, plaukai ir rankos maudosi spinduliuose, užlipu ant stogo, kojomis mojuoju ore – daugiau dangaus, daugiau kregždžių nardymo, daugiau saulėlydžių, daugiau knygų, kuriomis ropotų boružės, daugiau vandenų žibėjimo, daugiau nemigo naktų, stebint krintančias žvaigždės ir galvojant norus (o ką daryti tuomet, kai jie pradeda pildytis?), daugiau šilto lietaus, daugiau basų kojų, daugiau obuolių vyno ir maudynių šaltoje upėje, apaugusioje plukėmis ir dumbliais.

Nuslūgus pavasario potvyniams, išdžiūvo seni ožkų ir vaikų pamėgti takeliai, vedantys į žalčių veisyklas, prie siauruko tilto ar į Vandenio olą. Dubenėti akmenys, iš kurių anksčiau pieną lakdavo šventi žalčiai, vėlyvais pavasariais sklidini lietaus vandens ir vyšnių žiedlapių, kai kuriuose iš jų dar matomi kadais išskaptuoti ženklai, mėnulis ir saulė, žvaigždynai. Prisiglaudusi prie medžio, augančio piliakalnyje, jaučiuosi kaip jauna pagonė moteris, kuriai iš pražydusio augalo teka gyvybės syvai. Iš šerdies į širdį. Iš vandens indų į kraujo indus. Ir atgalios.

Šioje mažo miestelio ligoninėje kartą išgirdau gydytoją su sesute kalbant, kaip nuostabu gyventi šiltuose kraštuose, pavyzdžiui, Ispanijoje, Argentinoje... kur vakarais moterys su draugais išeina vyno ar alaus išgerti ir pabendrauti. Išgyventi kiekvieną šiltą savo gyvenimo vakarą kartu su kitais, neužsidarius palatose su ligoniais, namuose, verdant sriubas ar kontorose, tvarkant dokumentus. „O kur čia alaus būtų galima išgerti?– klausia jos manęs. – Kai tėra viena kavinė ir viena picerija, visi tuoj mus pastebės. Sakys, daktarė – alkoholikė“. Tada ir pagalvojau... kad negalėčiau taip gyventi. Viešas alaus gėrimas mažuose miesteliuose yra stebuklas. Šventė. Neeilinis įvykis, pramoga, net provokacija. O man baigia įkyrėti Vilnius, pilnas nuotykių, galimybių, pasiūlymų, pramogų, netikėtumų, net į kaimą atvykau, ieškodama tarsi „kažko kito“... Atokvėpio, ramybės, naujos patirties. Kad ir vėl galėčiau pasiilgti siaurų Senamiesčio gatvių... ir žibančių cerkvių kryžių vakarais... Koncertų ir bibliotekų, vyninių su džiovintais pomidorais, marinuotais artišokais ir filmų naktimis. Daug visko, ko vertė sugrįžta jų nematant ir neturint.

Vakarais smingu į miegą tarsi savižudis su akmeniu, parištu po kaklu, į bedugnį ežerą. Besapnis miegas, nepakeliama būties lengvybė. Niekis, kas vakarą alsuojantis į veidą. Ir – tuštuma. Iki kito ryto, kai vėl prisikelsiu naujam gyvenimui, pilna laimės, prasmės, sugrįžimo džiaugsmo, naujų jėgų. Ir pagalvosiu, kad esu laiminga. Nors iki eudemonijos dar daug ko trūksta, oi, daug, – kažkada rašiau draugui, praktiką atliekančiam kitame mieste. Tačiau gal jau vien kančios nebuvimas yra laimė?.. O nuo jos mane, rodos, likimas šiek tiek tausoja, kartais įsupdamas į vatą, šilkverpių siūlus ir paguldydamas Dievo ausy. Gal laimė yra tik kelios akimirkos, keli maži džiaugsmai perdien? Gal todėl jaučiu, kad esu laiminga, kas rytą eidama ūkanotais takais palei upę, laiminga, kvėpdama šaltą orą, uždususi lipdama į savo aukštą, vilkdamasi baltą chalatą, laiminga, jei kam nors galiu padėti, ko nors išmokti, jei galiu iš ko nors pasijuokti, laiminga, kai pavargstu ir išalkusi vakare keliauju namo, kai, suradusi laisvą minutę, randu mielojo laišką, laiminga, kai užlipusi ant siūbuojančio tilto parke galiu žiūrėti į vandenį. Laiminga, kai jaučiu džiūstačius plaukus, šylančias kojas, kai, užgesus paskutinėms šviesoms dar po žiemos įšalusiuose namuose, perpūstuose šilto vėjo, nešusio vyšnių žiedlapius per atvirus langus, plaikstantis užuolaidoms, galiu užmigti ir nuskęsti besapniame miege, įsikniaubusi į pagalvę.

Esė skaityta  „Mažosios studijos“ radijo laidoje 2010 birželį.