„Komentatoriai yra savotiški žiniasklaidos sanitarai. Žiniasklaidos produktas, kuriame gausu netikslios informacijos, komentarais yra ištaisomas, patikslinamas“, – sako VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė Inga Vinogradnaitė.

 Ji pastebi, kad kartais komentaro parašymas yra vienintelė galimybė viešai išreikšti nepasitenkinimą, priekaištą ar priešingą poziciją esamai situacijai.

Keturios autorės – Rasa Baločkaitė, Jūratė Kavaliauskaitė, Laima Nevinskaitė ir Inga Vinogradnaitė – neseniai išleistoje studijoje „Kalbėjimas paraštėse: alternatyvios viešosios erdvės Lietuvoje“ atkreipia visuomenės dėmesį į mažai nagrinėtas alternatyvias viešąsias erdves.

Apie „nerimtas“ viešąsias erdves, jų svarbą bei ryšį su politiniu dialogu – pokalbis su knygos sudarytoja I. Vinogradnaite.

Skirtingais laikotarpiais viešoji erdvė reiškė skirtingas sąvokas. Kaip ji suprantama šiandien ir kuo ji svarbi?

Kaip reikėtų apibrėžti ir suprasti viešąją erdvę šiandien, atsižvelgiant į įvykusius ir tebevykstančius pokyčius, buvo vienas mūsų diskusijų klausimų. Viešoji erdvė, metaforiškai kalbant, yra „langas į pasaulį“. Žmogaus pasaulis neapsiriboja darbiniais, asmeniniais reikalais, bet siejasi su greta egzistuojančiu „bendro rūpesčio“, piliečių pasauliu.

Kyla klausimas, kaip žmogus sužino, įsitraukia į vadinamąjį bendrą pasaulį. Tam reikalingas tarpininkas – viešoji erdvė.

Jos svarba yra keleriopa. Pradėkime nuo to, ką reiškia būti piliečiu demokratijoje. Tai reiškia dalyvauti priimant sprendimus, tebūnie tik rinkimų forma. Jei žmogus priiminėja sprendimus, renkasi kažkokią partiją, idealiu atveju partijos programos pagrindu, jam reikia turėti supratimą apie partijos tikslus ir siekius.

Kalbant ir apie kitas politinio dalyvavimo formas, norint sukrusti, pasielgti pilietiškai – tam taip pat reikia informacijos. Jau nekalbant apie tai, kad jei žmogus apsiribotų vien tik labai paprastu žiniasklaidos vartojimu – sudribau prieš televizorių, pažiūrėjau, ką rodo ir baigta – tai jo pozicijos būtų neapmąstytos, o nuomonė „neapdirbta“, neapgalvota reakcija, lengvai manipuliuojama.

Tad viešoji erdvė pirmiausiai suteikia būtiną informaciją, lygiai taip pat ji leidžia formuoti apgalvotą nuomonę.

O koks žiniasklaidos vaidmuo skatinant politinį dialogą?

Pirmiausia nereikia suprasti, kad žiniasklaidos nebereikia – informacija, kurios pagrindu vyksta diskusija, ateina iš profesionalių žurnalistų, gyvenančių tam, kad sužinotų, kas vyksta, ir objektyviai perduotų informaciją. Tad be žiniasklaidos politinis dialogas yra neįmanomas.

Taip pat svarbu, kaip žiniasklaida pateikia politines naujienas – jei tai yra tik faktų kratinys, standartinis šiuolaikinis pilietis racionaliai pasirinks nežinoti. Taigi žiniasklaida pasiūlo, kaip reikėtų vertinti ir suprasti, tai kas vyksta. Galiausiai žiniasklaida gali sukurti tam tikrą emociją, pasiūlyti tam tikrą poziciją, kuri privers reaguoti.

Tad kokį vaidmenį alternatyvios viešosios erdvės atlieka šiuolaikinėse demokratinėse visuomenėse? Ar jos kertasi su tradicinėmis, ar veikia šioms paraleliai?

Alternatyvios viešosios erdvės žmonių yra dažnai laikomos bevertėmis. Pavyzdžiui, interneto komentarai, televizijos laidos su šou elementais – mums rūpėjo, ar šie kanalai turi kokią nors vertę, ar, priešingai, yra beverčiai, o gal ir žalingi.

Alternatyvios erdvės yra svarbios, nes jos savotiškai kvestionuoja tradicinės žiniasklaidos monopolį, nuomonės monopolistų išskirtinę poziciją.

Kalbant apie alternatyvių ir tradicinių viešųjų erdvių ryšį galima remtis tendencijomis, kurias išskyrėme žvelgdami iš publikos perspektyvos. Nors iš pradžių buvo spėjama, kad žmogus pasirenka arba „rimtą“ tradicinės žiniasklaidos teikiamą informaciją, arba „nerimtą“ interneto komentatorių informaciją, tačiau tyrimų duomenys įrodo mus klystant.

Pasirodo, kad tie, kurie dažniausiai skaito internetinius komentarus, labai plačiai vartoja ir tradicines žiniasklaidos priemones naujienoms sužinoti. Tad negalime teigti, kad šios dvi plotmės egzistuoja paraleliai. Paprastai, domėjimasis, pavyzdžiui, politika reiškia, kad tu ja domiesi visais įmanomais kanalais.

Tai gal galima teigti, kad tradicinių viešųjų erdvių vartotojas tiesiog kritiškiau žvelgia į alternatyvas joms?  

Taip. Yra tam tikras nepasitikėjimas informacija, kritiškumas.

Turėjote išsikėlusios tikslą sužinoti, ką su jiems pasiūlytais tekstais veikia alternatyvių viešųjų erdvių kūrėjai. Ar pavyko rasti atsakymus?  

Komentatoriai yra savotiški žiniasklaidos „sanitarai“. Žiniasklaidos produktas, kuriame gausu netikslios informacijos, komentarais yra ištaisomas, patikslinamas. Taip pat reikia neužmiršti ir žaismingumo elemento – žmonės mėgsta žaisti žodžiais, jų daugiareikšmiškumu, taip siūlyti kitokį dalykų supratimą.

Iš esmės tekstai komentarais yra perkuriami, papildomi. Nors reikia pripažinti, kad yra ir tokių komentarų, kuriais reiškiama vien subjektyvi emocija. Kartais alternatyvios viešosios erdvės kaip komentarai yra vienintelė vieta išreikšti nusivylimą, nepasitikėjimą sistema.

Ima atrodyti, kad alternatyvios viešosios erdvės dažniausiai yra skirtos pramogai. Ar toks požiūris pateisinamas?  

Prieš atliekant knygoje publikuojamą tyrimą ir mes manėme, kad pramoga yra dominuojanti pozicija. Laima Nevinskaitė savo straipsnyje teigia, kad galima išskirti tris motyvų kompleksus: pramogauti, tiesiog mėgautis procesu, bet labai svarbus yra turinio motyvas. Tai yra, tiesiog sužinoti alternatyvią nuomonę, apsikeisti informacija.

Tad pramogos elemento, jei jį suprastume kaip jokio intereso, tikslo neturinčią veiklą, nėra tiek daug, kaip manėme iš pirmo žvilgsnio.  

Ar manote, kad jau pakankamai plačiai išnagrinėjote alternatyvių viešųjų erdvių temą? Ar turite ateities planų žvelgti dar giliau?  

Konkrečių planų dar neturime, tačiau norisi plačiau pažvelgti į mūsų aptarinėjamas erdves. Mes dėmesį skyrėme tik porai atvejų, tačiau yra daug kintančių neištirtų „pilietinės žurnalistikos“ galimybių, pvz. tinklaraščiai, reikėtų atsiminti ir socialinius tinklus. Mūsų išleista knyga yra tik pradžia ir visuomenei taip greit kintant, keičiasi ir komunikacijos formos.

Giedrė Armalytė