Kad ir kur būčiau, du daiktai – visuomet su manimi. Rožinis ir kompasas, kurio rodyklė visuomet nukreipia akis į Šiaurę, kur liko Solovkai...

Sunku, tiksliau neįmanoma apsakyti, ką ten gali žmogus patirti.

„Antrojoj Golgotoj“, kaip ten apsireiškusi pavadino šią vietą Dievo Motina, švyti ilgalaikis poliarinis rytas. Prisikėlimas. Gulagas, regis, žmonijai daugiau davė, nei atėmė..

Naujųjų Rusijos kankinių kraujas paruošė tą tolimą žemę Dovanos laikui. Ir mums teko patirti ten vidumi kažką anapus bet kokio įsivaizdavimo..

Archipelagas skleidžia savo atšiaurų spindesį. Jis kaip pašvaistė nusidriekia tavo gyvenime. Jo šviesos užteks ilgai poliarinei nakčiai. Kai apims sunkumai ir nuovargis. Kai kojos pavargs eiti, o akys matyti... Solovkai bus lampada, kuri degs ilgiau, nei plaks širdis..

Malda – vidinis Solovkų deimantas, švytėjęs per visą archipelago istoriją. Malda padėjo kankiniams ištverti pasityčiojimus, kankinimą ir mirtį. Malda kėlė ir tebekelia vienuolių dvasią į dangiškąją „Bezmolviją“, kada jau jokios kančios ir vargai nebesudrumsčia laimingo, nurimusio Dieve žmogaus..

O čia, Solovkuose, „kentėjo žmonės, cerkvės, kentėjo ir kryžiai“, – pasakoja kryžius atstatantys vienuoliai. Ši žemė – ištisi kapinynai. Kad ir kur būtų pradedamos statybos, visur – šventųjų kalinių pravoslavų kaulai... Specialios paskirties lageris „atliko“ savo misiją. Tūkstantinės minios nukankintųjų užtaria Rusiją ir visą pasaulį ir drauge su Dievo Motina, melsdami mums Išgelbėjimo.

Eidami viena iš vienuolyno palėpės arkų, matėm raižytą įrašą medinėje langinėje: „MARINA JA BYLA ZDIES 1935“. Lagerio metai. Apie juos mažai kalbėjo, bet daugiau pajutom vidumi, nei išgirdom ausimis... Pakrantės „gastronomo“ sienos be stogo ir langų. Iš čia niekas nebeišėjo gyvas.

Paėmiau akmenį. Dar šiltą. Tarsi kankinių paskutinio kvapo prišildytą ir per dešimtmečius neatšalusį...

Solovkai sunaikina laiką ir bet kokį jo supratimą. Jie pagauna tave iš vidaus. Vos įsėdus į laivo kajutę... Ir nepaleidžia grįžus namo... Atsiskleidžia savaitėmis, mėnesiais, metais...

Balti kupolai, sujungiantys vandenis su dangumi; atšiauri, menkai apgyvendinta žemė, priartėjanti ir nutolstanti Baltoji jūra, ir neišreiškiama dvasia ten gyvenusių ir kentėjusių šventųjų..

Laive, plaukiant į Solovkus, suplyšo basutes.. Lyg priminimas, jog kankinių žemę reikia liesti pagarbiai – basomis.. Grižtant atgal, viena bendrakeleive prasitarė: „Mums reikėjo tik išlipus iš laivo pabučiuoti tą šventą žemę...“

B. Šeriajevas rašė: „NESIBAIMINKIT SOLOVKŲ, ČIA KRISTUS ARTI“... Belieka virtinė besikartojančių žodžių: „Viešpatie Jėzaus Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlės“...

Kol čia, Solovkuose, pabuvus dar stipriau pajunti R. M. Rilkės žodžius: „Visos šalys ribojasi tarpusavyje, o Rusija ribojasi su Dievu...“