Woody Allen. Diagnozė: nepakaltinamas. Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas, Marius Burokas, Saulius Repečka. Vilnius: Knygius, 2010.

Naujos leidyklos kūdikis: smulkioji W. Alleno proza. Nuoseklumo išugdytam skaitytojui – padrikas, fragmentiškas tekstas, nors ir su įdomiomis detalėmis. Tačiau tai, ką darė G. Beresnevičius savo komiškose miniatiūrose – tik blankus Alleno atspindys, nors ir geriau literatūriškai suveržtas. Pvz., istorijėlės apie išsinuomojamas „intelektualias“ moteris: „Už tris šimtus gauni visą komplektą: Šiuolaikinio meno muziejuje tave „pakabina“ liesa brunetė žydė, duoda tau paskaityti savo diplominį darbą, restorane sukelia ginčą su klyksmais dėl moters prigimties traktuotės Froido darbuose, o vėliau suvaidina savižudybę (jos būdas priklauso nuo kliento pasirinkimo).“ (p. 109) W. Alleno komizmas dar ne viskas: savo filmuose jis dažniausiai įkūnija ryškų neurotiko tipą. Literatūriniuose bandymuose taipogi. Sakau „bandymuose“, nes skaitydama galvojau, kad geras režisierius negali būti geru rašytoju – jam juk taip dažnai visi skambina, jog turėtų būti sunku susitelkti ties tekstu. W. Allenas neblogai išmano kultūros istoriją, nepriekaištingai orientuojasi filosofijos idėjose. Ypač atidus psichoanalizei: jos teorijas pažįsta kaip savo penkis pirštus. Daugelį kultūrinių tipų ir antitipų jis su pasimėgavimu dekonstruoja, permontuoja, pritaiko jiems pastišus. Ir šia prasme jis tikras postmodernistas. „Pinigai nėra viskas, tačiau geriau būti turtingam, negu sveikam. Juk užėję į mėsininko krautuvę neimsite girtis: „Pažiūrėkite, kaip puikiai aš įdegiau, be to, aš niekada nepasigaunu slogos!“ Užtai jums mėsos niekas neatpjaus (nebent mėsininkas visiškas kvailys). Turtas geriau nei skurdas, jau vien dėl finansinių priežasčių. Tiesa, laimės už tai nenusipirksi. Prisiminkime skruzdę ir žiogą. Žiogas visą vasarą grojo, o skruzdė liejo prakaitą ir taupė. Atėjus žiemai, žiogas neturėjo nė skatiko, tačiau skruzdė ėmė skųstis skausmais krūtinėje. Sunkus vabzdžio gyvenimas. Ir nemanykite, kad pelėms lengviau.“ (p. 112) Nesu pripratus prie netradicinio šrifto, todėl knygą buvo gana sunku skaityti. Bet gal čia tik grafinių įpročių dalykas.

 Viktorija Daujotytė. Arčiau Lietuvos. Filologinė Barboros Radvilaitės studija. Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2010. 

Tiek daug vizualinės medžiagos, kurios nesu mačiusi – Žygimanto Augusto diptikas, nuotrauka (originalo buvimo vieta nežinoma) iš Sapiegų kolekcijos aukciono katalogo. Tai ikonografija, surinkta iš skirtingų Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos muziejų, bibliotekų, kitų fototekų. Gražus, nebanalus leidinys, kuriame apmąstyta istorija, jos asmenybiškumas, sauga, išsakyti tokiu imperatyvu: „Tauta turi tai, ką sugeba turėti, išlaikyti, išsaugoti. / Kartais ir atsiimti tai, kas jai teisėtai priklauso. / Nors eilėraščio keliu.“ (p. 99) Parašyta be patetiškos romantizacijos, tačiau pakankamai akademiškai; kartu ir suprantamai. Patyrinėti kultūriniai kontekstai, refleksijos; Barboros Radvilaitės meilės istorijos ataidai literatūroje, teatre, dailėje. Pavadinimui netgi paimta M. Martinaičio eilutė, savivokos kodas. Ypač įdomi pasirodė laiškų analizė, aukštojo karališkosios epistoliarikos stiliaus aktualizavimas. Taip pat Žygimanto Augusto gedulas – iš profesorės interpretacijų imi suvokti, kad taip gedėti galėjo tik XVI a. didikas, karalius, ir dar kartą apmąstai vadinamąjį „emocinį raštingumą“.