Žydinčio krepšinio kamuoliais Lietuvos paviljono Pasaulinėje parodoje, Šanchajuje, vadovas džiaugiasi. Žalgirio mūšio jubiliejaus proga demonstruoti atkurti IX–XIV amžių Lietuvos karių apdarai ir ginklai susilaukė kinų dėmesio. Jų pažiūrėti susirinko kone 50 000 lankytojų. Rekordas! Didi sėkmė! Įdomu, jei danai savo paviljone demonstruotų baltas meškas ar jūrų vėplius iš Grenlandijos, ar tik ne daugiau kinų susirinktų į šiuos gyvius pažiūrėti. O jei prancūzai pademonstruotų Asteriksą ir Obeliksą, mūsų archeologiniai kariai veikiausiai neturėtų visiškai jokių šansų.

Betgi nei danams, nei prancūzams tokios įdomios idėjos į galvą nešauna. Pastarieji kaip savo šalies įdomybes rodo Manet ir Cezanne‘ą, Gauguiną ir Rodiną, na, o pirmieji pačią Kopenhagos undinėlę į Šanchajų nugabeno. Skirtumas nuo mūsų tas, kad tiek Andersenas, tiek minėtieji dailininkai dar iki šiol formuoja mąstymą ir pasaulėvaizdį. O Žalgirio mūšis įdomus, deja, tik mums. Net jokiems vokiečiams jis nerūpi, ar maža tų mūšių viduramžių Europoje būta. Juolab kad jų paviljone – subalansuotame mieste – balancity – ir taip kasdien apsilanko tiek žiūrovų, kiek į mūsų paviljoną užsuka rekordinėmis dienomis. Žinoma, jie – vokiečiai. O mes rodome kinams savo IX amžiaus šarvus bei ietis ir didžiuojamės. Nors gal reikėtų net susigėsti. Baugu vien pagalvojus, kas tuo metu (IX amžiuje) dėjosi Kinijoje, ko buvo pasiekusi kinų kultūra. Geriau jau net negalvoti...

Karaliaus Mindaugo karūnavimas, Durbės mūšio metinės, Žalgirio mūšio metinės – ši liepa, tarsi įsikūnijęs Lietuvos himnas – „iš praeities tavo sūnūs, te stiprybę semia...“ Įsikūnijęs visur, kur tik įmanoma – tiek Šanchajuje, tiek laukuose, prie Griunvaldo kaimo (koks pasiekimas, Vytautą pagaliau vaidino lietuvis! išties vedamųjų ir daugkartinio pakartojimo verta naujiena), tiek visoje Lietuvoje.

Tik štai, ar pasemia tie sūnūs ką nors iš praeities? Ar mūsų patriotizmas, nusistovėjusios meilės tėvynei formos, dar geba mus kam nors įkvėpti?

Prie visų švenčių į šį patriotinės euforijos katilą pateko bei jam prieskonį suteikė ir Lietuvos radijo bei LATGA-A surengtas Patriotinės dainos konkursas. O jame daugiausia klausytojų simpatijų susilaukė grupės „Diktatūra“ kūrinys „Jie nebuvo dievai“, kuriame patriotizmas – tai „tėvynė, kariai, mirtis“, varijuojami skirtingomis kombinacijomis visą dainą (sužinojus, jog galutiniai laimėtojai ne jie, mano patriotizmas išties truputį paaugo). Na taip, Lietuvoje esama šiai grupei simpatizuojančių jaunimo subkultūrų, kurių narius galima mobilizuoti „šventam tikslui“ balsuoti už teisingos grupės teisingą dainą. Bet vis vien didžiausios klausytojų simpatijos trikdo. Ir ne todėl, kad vienas bičiulis, sužinojęs apie šį grupės pasiekimą, tiesiai šviesiai paklausė: o tai jie toj dainoj „juden raus!“ nepamiršo riktelt?

Svarbu ne tai, ar jie pamiršo, ar nenorėjo, ar jau išaugo iš to amžiaus, kai šis šūkis atrodo aktualus. Svarbiausia tai, kad karinės viduramžių pergalės ir jų apdainavimas maršo ritmu yra tai, su kuo mums asocijuojasi meilė savo šaliai.

Tai galbūt būtų neblogai, ir gal man visai nereikėtų čia kabinėtis, bet štai, sakyčiau, yra viena problema. Net neabejoju, jog didžiuma didvyrių žemės piliečių norėtų gyventi ne kautynių nugalėtojų dūminėse bakūžėse ar karo stovyklos palapinėse, bet pralaimėjusiųjų balancityje, valdomame, beje, būtinai, tos pačios nugalėtųjų valdžios.

Ir štai klausimas, kuo ir kaip susijusios Žalgirio ar Durbės pergalės su modernios valstybės, kurioje gera gyventi kūrimu? Kaip didžiavimasis pergale prieš Europos galybę gali prie to prisidėti? Naivia viltimi, kad mes ir patys vieni galim viską susikurti? Didingai ir narsiai? Tuomet kodėl nesusikuriame?

Nors užmušk, netikiu, kad iš Žalgirio galima semtis jėgų kovai su korupcija ar sąmoningai renkantis politinę valdžią, o iš Durbės – stiprybės gerinant šalies mokslo ir technologijų padėtį ar bendrąją infrastruktūrą. O jei manote, kad šiedvi sferos niekaip tarpusavyje nesusijusios, tai vargas ir mums, ir numylėtai Tėvynei. Mat didžiumos Lietuvos piliečių sąmonėje šiandiena ir gal truputį rytdiena visuomet pirmaus prieš vakarykštę istoriją. Ir kol kalbėsime apie meilę savo šaliai kaip apie meilę šimtmečių senumo pergalėms, joks aukščiausių valstybės pareigūnų išsvajotas patriotizmo sugrįžimas paprasčiausiai neįmanomas.

Patriotizmo paradoksas, itin ryškiai sublizgėjęs šia liepą, yra tas, jog savo šalį liepiama mylėti už vienus nuopelnus, o ją norėtųsi mylėti už visiškai kitus. Tų kitų, deja, visai neturime (bent jau toks oficialus įspūdis, ar tikrai taip yra – kitas klausimas), tad tenka gręžtis į pirmuosius. Ir mylėti savo šalį už tai, kas absoliučiai nerelevantiška šiandien gyvenamam pasauliui, kas neturi jokios įtakos mus šiandien kamuojančioms problemoms ir nutinkantiems džiaugsmams.

Pabaigai dar viena, kiek senesnė, istorija. Kadaise tuomet dar nelabai žinomas atlikėjas Kimo Arbas dalyvavo festivalyje „Mėnuo Juodaragis“. Festivalis pagoniškai lietuviškas, o atlikėjas tąkart vienareikšmiškai buvo daugiau amerikietis nei tautietis. Ir grojo jis visai neblogai, bet kažkaip ne mūsiškai. Teko suktis iš padėties. Paleidęs fone savo kurtą muziką, jis retsykiais padainuodavo angliškai, kaip ir buvo sukūręs, bet, norėdamas atliepti tautiečių lūkesčius, kartkartėmis pašūkaudavo į mikrofoną: „Vokietija – š...as! Valio pagoniai!“

Va taip, tautiečiai...