Kasmet vidurvasarį vieną po kitos minėdami Valstybės dieną ir Durbės mūšio bei Žalgirio triumfo metines, esame skatinami apmąstyti ginklo ir diplomatijos pergalių santykį Lietuvos ir visos Europos istorijoje. Galingesniems, geriau ginkluotiems kaimynams amžių bėgyje kaip grobis kelis kartus atitekusi, galų gale taikiu pasipriešinimu bei diplomatijos pergale laisvę iškovojusi Lietuva turėtų labai atidžiai skaityti ir ne tik sau, bet ir visai Europai bei pasauliui perduoti savo istorijos geopolitinių pergalių ir pralaimėjimų pamokas.

Šiųmetinis Žalgirio jubiliejus primena ne tik tai, kad bendra lemtimi paženklintos Lietuva ir Lenkija kartu patyrė ir didžiausių istorinių laimėjimų, ir skaudžiausių pralaimėjimų, bet ir tai, kad didinga pergalė mūšio lauke sąjungininkams lėmė menkesnę nei buvo įmanoma pasiekti geopolitinę pergalę. Nesugebėję paimti Marienburgo pilies, Žalgirio nugalėtojai paliko gyvuoti ne tik jos įgulą, bet ir Vokiečių ordino valstybę. Po šimtmečio ši, atsimetusi nuo katalikybės, virto pasaulietine kunigaikštyste, kuri dar po poros šimtų metų davė vardą ir tapo dalimi didelės ir stiprios valstybės, prisidėjusios prie Lietuvos ir Lenkijos respublikos žlugimo. Po Antrojo pasaulinio karo šis vokiečių riterių valstybės likutis laikinai atiteko vienam iš karą pradėjusių totalitarinių režimų, kurio teisių ir įsipareigojimų tęsėja Rusija šiandien mėgina naudoti savo eksklavą kaip geopolitinių kovų su Lietuva ir Lenkija placdarmą. Švęsdami Žalgirį dar kartą patiriame, kad gyvename geopolitinėje tikrovėje, kurią nulėmė mūsų tėvų ir protėvių kartų apsisprendimai ir kovos, o nuo mūsų apsisprendimų ir pergalių ar pralaimėjimų priklauso ir ateities kartų gyvenimo aplinkybės.

Žalgiris taip pat primena karo logikos Europos bei pasaulio istorijoje jėgą ir pragaištingumą. Po Jogailos ir Vytauto krikšto, po to kai Vilniuje jau buvo įsteigta pirmoji vyskupija, ir popiežius, ir imperatorius uždraudė Vokiečių ordinui kovoti prieš lietuvius. Bet riteriai negalėjo nekariauti. Net keletą metų trukusios tarptautinės pastangos pasiekti taiką tarp ordino ir pusbrolių, nepalenkė didžiojo magistro nusistatymo galų gale jėga laimėti. Jogaila dar mūšio lauke veltui laukė iš jo taikos ženklų. Užsispyrę kariauti, geresne ginkluote pasikliovę riteriai vienuoliai Tanenbergo laukuose tapo savo kietumo aukomis.

Valstybės dieną minėjome pirmąją žymią Lietuvos geopolitinę pergalę - Mindaugo ir Mortos vainikavimą ką tik pastatytoje Vilniaus katedroje. Šią pergalę naujakrikštas Lietuvos karalius pasiekė tarptautine diplomatine veikla išsaugodamas tą laisvę, kurią ginklu iškovojo vidaus ir išorės karuose. Priimdamas ir pradėdamas vykdyti buvusio priešo, Livonijos ordino magistro Andriaus Štirlando pasiūlytą asmeninio ir valstybės krikšto programą, Mindaugas ne tik įtvirtino Lietuvą Europos politinėje sistemoje, bet ir pelnė jai Šv. Petro leno statusą, kuris teikė valstybei didžiausią įmanomą toje sistemoje savarankiškumą.

Ieškodami sąsajos tarp didžiosios diplomatinės ir didžiosios karinės pergalių galime teigti, kad dėl žemaičių spaudimo atmetę Mindaugo atsivertimu ir vainikavimu pelnytą galimybę politinėmis priemonėmis įtvirtinti nepriklausomybę ir laisvę, lietuviai pasirinko ginklu priešintis tiems, kurie civilizaciją ir aukštesnę kultūrą nešė kardu ir grasindami pavergti. Po 135 metų Jogaila ir Vytautas, pakartoję Mindaugo geopolitinį veiksmą, visų pirma politiškai nugalėjo priešą, o vėliau, netekusį legitimumo, bet nepripažįstantį pralaimėjimo, įveikė ir mūšio lauke.

Šiandien Lietuva ir vėl turi kautis geopolitinėse kovose, kad įtvirtintų laisvę, kurią iškovojo ginklu ir be ginklo atkurdama nepriklausomą valstybę. Vienas svarbiausių ir ateičiai reikšmingiausių mūšių šiose kovose – nepriklausomos nuo Rusijos energetikos kūrimas.

Du pastaruosius dešimtmečius įvairios nepriklausomos Lietuvos valstybės valdžios institucijos ir aukščiausi pareigūnai pakluso energetikų ir jų patronų Rusijoje interesams. Lietuvos žmonėms iki šiol nepasiūlyti skaidrūs būdai gauti pirminės energijos iš daugiau nei vieno šaltinio. Faktiškai tai reiškia, kad tuos metus gyvenome tik dalinės nepriklausomybės sąlygomis – susitaikiusi su esama ir būsima padėtimi, Lietuvos valdžia mokėjo vartotojų sunešamų mokesčių duoklę Rusijos dujininkams ir naftininkams.

Šis pražūtingas neveiklumas ilgą laiką buvo dangstomas palyginti pigiai Ignalinos atominėje elektrinėje gaminta elektra. Tačiau be galo tai tęstis negalėjo, o gydymo atidėliojimas paprastai tik apsunkina ligos pasekmes. Sovietinio tipo elektrinės uždarymas sutapo su ekonominiu sunkmečiu ir, lyg būtų buvę negana sumažėjusių atlyginimų, namų ūkiai ėmė gauti gerokai didesnes sąskaitas už elektrą ir dujas.

Dar prieš 10 metų pirmoji A. Kubiliaus Vyriausybė parengė, o Seimas priėmė elektros energetiką liberalizuojantį įstatymą, pagal kurį ne vėliau kaip nuo 2010 m. sausio 1 d. visi vartotojai turėjo turėti teisę įsigyti elektros energijos laisvoje rinkoje konkurencinėmis kainomis. Tačiau politikai, kurie po to aštuonerius metus tarnavo Lietuvos žmonėms, kažkodėl labiau rūpinosi ne galimybe rinkėjams už elektrą mokėti mažiau, o energetikos ūkio „stabiliu funkcionavimu“, t.y. stabiliais monopolinių įmonių pelnais.

Antroji A. Kubiliaus Vyriausybė nuo 2010 m. sausio 1 d. galų gale įsteigė elektros rinkos pradmenis ir ambicingai užsimojo įgyvendinti visą vadinamąjį ES trečiąjį energetikos paketą - sunaikinti vertikaliai integruotas elektros ir dujų monopolines bendroves, galinčias diktuoti vartotojams kainas. Tačiau sudaryti sąlygas alternatyviam energijos tiekimui reikia laiko, o už ankstesnių valdžių nesugebėjimą ar sąmoningą delsimą tenka mokėti visiems, tad konkurencingesnių elektros kainų lietuviams teks laukti dar mažiausiai šešerius metus, kol iš Švedijos bus nutiestas povandeninis kabelis.

Čia verta prisiminti, kad Estija tokiu kabeliu į Suomiją naudojasi jau nuo 2007 m., o 2014 m. turėtų nutiesti ir antrąją, galingesnę jungtį. Šis atsilikimas nuo Šiaurės kaimynų geriausiai iliustruoja „Gazpromo“ įtaką tuometiniams strateginių sprendimų priėmėjams Lietuvoje. Uždariusi Ignaliną ir neturėdama elektros tilto per Baltiją, trūkstamai elektros energijai pasigaminti šalis yra priversta deginti rusiškas dujas.

Anuomet nesugebėjusių, o gal ir nenorėjusių įgyvendinti strateginių projektų valdžios įstaigų atstovai viešai skelbdavo, jog tiltai į Lenkiją ir Švediją stringa dėl to, kad jie neva nenaudingi lenkų ar skandinavų energetikams. Asmeniškai galiu paliudyti - premjeras A. Kubilius 2009 m. vasario mėn. vizito Stokholme metu turėjo įtikinti Švedijos elektros tinklų operatorės, bendrovės "Svenska Kraftnät" vadovus, jog „Lietuvos energija“ tikrai yra suinteresuota, kad jungtis su Švedija atsirastų. Mat, remdamiesi bendravimo su ankstesniais įmonės vadovais patirtimi, švedai tuo netikėjo. Tuo tarpu socdemų vyriausybių faktinis energetikos ministras A. Ignotas viešai skelbdavo, kad taip reikalingas tiltas stringa kaip tik Švedijos pusėje. Po to vizito prireikė vos kelių mėnesių pašalinti įtartinai atsiradusią papildomą kliūtį – išspręsti ginčą su Latvija dėl kabelio išnirimo į krantą vietos - ir 2009 m. liepą sutartis dėl „NordBalt‘o“ jungties buvo pasirašyta.

Galų gale prasidėjęs skaidrus elektros tiltų projektų įgyvendinimas (jungties su Lenkija projektavimo ir statybos konkursų epopėja reikalautų atskiros studijos) – tik nedidelė ir negalutinė pergalė geopolitinėse grumtynėse dėl šalies energetinio saugumo ir nepriklausomybės. Didžiausias šio mūšio laimikis – nauja atominė elektrinė, kelioms ateities kartoms galinti užtikrinti savą palyginti nebrangios energijos šaltinį, o artimiausiu metu – reikšmingas investicijas į probleminio regiono ir visos šalies ūkį.

Vos tik maždaug prieš dešimtmetį buvo priimtas sprendimas uždaryti Ignalinos AE, aukščiausi šalies pareigūnai ir partijų vadai pradėjo nuolat kartoti politinį užkeikimą – „turime likti atominės energetikos valstybe“. Tačiau realios programos, kaip paversti šiuos žodžius kūnu, neparengė nei viena politinė jėga, nei vienas politinis lyderis. Nors įvairūs modeliai buvo pateikiami viešoms svarstyboms. Pvz., pramonininkai dar 2002 m. pasiūlė parduoti Ignalinos AE už vieną dolerį kokiai nors Vakarų kompanijai ar kompanijoms su sąlyga, kad vietoj uždaryto reaktoriaus 2010 m. pradėtų veikti naujas ir saugus. Deja, priimtinausią mūsų politiniam elitui išeitį pasiūlė, tiksliau elektrinę galbūt pastatyti pasisiūlė kiti privatūs asmenys – sparčiai šalyje įsigalėjusi prekybos bendrovė. Už savo pažadą sumanieji prekybininkai iš nuolankiųjų politikų išsiderėjo daugiau nei trečdalį viso elektros energetikos ūkio.

Tikrai nuostabu, kad praėjus vos dvejiems metams nuo ano sandorio jau be didelio skausmo galime prisiminti, kaip mūsų akyse „savų“, „kietų“, „patriotiškų“ ir „labai efektyvių“ kapitalistų įtaigai pasidavė beveik visas politinis elitas, kaip vieną gražią dieną atsibudome valstybėje, kurią į rytietiškos oligarchijos glėbį atidavė, regis, vakarietiškas vertybes turėjęs ginti Prezidentas.

Atkurta teisybė labai greitai tampa savaime suprantama. Dar prieš metus kovos su LEO LT vėliava sukviesdavo minias į mitingus prieš neva neteisingą slibingalvio liūto marinimo būdą pasirinkusią ir todėl įtartiną Vyriausybę. Šiandien visų neabejingų piliečių taip trokšta, kartu su Vyriausybe pasiekta pergalė beveik pamiršta, jos neanalizuoja apžvalgininkai, nepamini ir šalies Prezidentė metiniame pranešime. Galbūt šalies vadovė tiesiog nenorėjo atkreipti dėmesio į nemenką savo nuopelną šioje teisingumo atkūrimo istorijoje, tačiau gera proga priminti žmonėms, kad jie savo balsais ir protestais apvalė Lietuvą, liko praleista.

Įsteigusi ir likvidavusi LEO darinį, Lietuva mūšyje dėl elektrinės prado keletą metų, bet įsigijo neįkainojamos patirties, kad tiesos ginklai įveikia net turtingiausius šalies magnatus ir, reikia tikėtis, imunitetą nuo panašių užkrėtimų ateityje. Ir „Achemos“ bandymas be konkurso gauti dalį būsimajame suskystintų dujų terminale, ir „Dalkios“ mėginimas užsitikrinti Vilniaus šilumos tinklų nuomą dar 20 metų už pažadą daugiau šilumos gaminti iš biokuro, t.y. ryškiausi pastarųjų metų privačių asmenų bandymai gauti išskirtines privilegijas, prisidengiant gyvybiškai svarbiais strateginiais valstybės tikslais, buvo gana anksti sustabdyti. Politikai nebegali „šventais“ tikslais dangstyti pataikavimo monopolijoms.

Kol Lietuva taip palankiai „Gazpromui“ delsė apsispręsti dėl atominės statybos modelio, kol grūdinosi kovoje su savo pačios užsiauginta oligarchija, šalies geopolitiniai priešininkai sukūrė įtampą, dramatiškai paaštrinusią kovą dėl Baltijos šalių energetikos ateities. Baltarusijos ir Rusijos planai statyti savo atomines jėgaines prie pat Lietuvos sienų skirti didesnei sumaiščiai pasiekti ir laikui laimėti. Nerimi aušinama, už 50 km nuo Vilniaus statoma Baltarusijos jėgainė turėtų, be kita ko, sukelti lietuvių nepasitikėjimą branduoline energetika apskritai, o Kaliningrado AE, skirta gundyti esamas ir būsimas Lietuvos ir Lenkijos vyriausybes „pragmatišku bendradarbiavimu“, siūlant pasilikti daugeliui taip mielame Rusijos glėbyje. Su griežta Lietuvos, Ukrainos, Austrijos ir savų bebaimių aplinkosaugininkų pozicija susidūrusi, atominę energetiką tik pradedanti kurti Baltarusija pastaruoju metu šiose branduolinėse varžybose kiek atsilieka, o tarp Lietuvos ir Rusijos vyksta tikras mūšis dėl to, kuri pasirodys patikimesnė užsienio investuotojų akyse ir pasiūlys jiems geresnes investavimo sąlygas.

Daugelis svarbių šiandienos geopolitinių mūšių kovojami susėdus prie derybų ar tarptautinių konferencijų stalų, o laimi juos tie, kurių argumentai įtikinamesni, laikysena nuoseklesnė. Prieš kelias savaites teko stebėti vieną nedidelį, bet gana charakteringą šios kovos epizodų. Užsienio reikalų ir energetikos ministerijos sugebėjo prisikviesti į Lietuvą Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) vadovą Yukiya Amano. Nuo Irano branduolinės programos priežiūros trumpam atsitraukęs generalinis sekretorius savo buvimu Vilniuje užtikrino gausų svarbiausių institucijų ir šalių, vienaip ar kitaip dalyvaujančių branduolinėse varžybose aplink Lietuvą, atstovavimą apskrito stalo diskusijoje „Regiono branduolinės energetikos projektai“.

Nekantriam, nuolat skubančio žurnalisto skoniui diskusija buvo per ilga ir nuobodi. Nors jos lengvai numanomas tikslas buvo viešoje argumentų kovoje palyginti tris kaimynių atominius projektus, pranešėjai nagrinėjo gan specifines bendro pobūdžio problemas, esminį klausimą politiškai korektiškai apeidami. Į susitikimo pabaigą, kai žurnalistai jau seniai montavo savo reportažus, o Y. Amano ilsėjosi viešbutyje, kortos vis dėlto buvo padėtos ant stalo.

Iš pradžių Baltarusijos AE projekto vykdytojas pripažino, kad jo šaliai dar reikia mokytis atominės statybos pagrindų ir pasistengė nuraminti tarptautinę auditoriją žinia, kad Astravo apylinkės – ne galutinė, o tik prioritetinė gudų jėgainės vieta. Tada ties įžūlumo riba balansuojantį pasitikėjimą savimi demonstravusių rusų blefą demaskavo štai tokia estų Ekonomikos ministerijos Energetikos sekretoriaus pastaba: „Pristatydami savo projektą Baltijos AE atstovai paminėjo, kad jie planuoja susitarti su Lietuvos ir/ar Lenkijos vyriausybėmis dėl elektros linijų į šias valstybes iš Kaliningrado srities „sustiprinimo“. Faktiškai tai reiškia, kad rusų kolegos pradėjo statyti AE be rinkos ir be jungčių. Ar kur nors ir kada nors pasaulyje dar buvo tokiu būdu statoma atominė elektrinė?“

Vos pastebimai suirzęs vienas „Rosatomo“ vadovų, viešųjų ryšių specialistas Igoris Konyševas buvo priverstas sureaguoti: „Žinoma, esame suinteresuoti su Lietuva ar Lenkija susitarti, bet jeigu nepavyks, paprasčiausiai nutiesime kabelį per jūrą, nemažai tų kabelių Baltijos dugnu jau paklota.“ Tai faktiškai buvo pirmas Rusijos pusės viešas pripažinimas, kad, nedalyvaujant Lietuvai arba/ir Lenkijai, Kaliningrado AE yra beprasmiškas projektas. Joks investuotojas nedės pinigų į atominę jėgainę, parduodančią elektrą nežinia kam, nežinia kur vedančiu povandeniniu laidu.

Paskutinį akcentą diskusijoje padėjo energetikos viceministras Romas Švedas. Prieš pat konferencijos pabaigą paprašęs žodžio buvęs diplomatas įkvėptu bet metodišku pasažu užtvirtino nedidelę Lietuvos pergalę, išvardydamas pagrindinius Visagino AE pranašumus – atvirą ir skaidrų planavimą („iš pradžių rinka ir jungtys, o po to – AE statyba“), sąžiningą, tarptautine bendruomene pasitikinčių ir pasitikėjimą ja didinančių Lietuvos institucijų darbą. Gindamas Visagino AE projektą ir ekonominį Lietuvos saugumą viceministras įvardijo ir pagrindinę, labai charakteringą rusų projekto ydą – „iš pradžių buvo priimtas sprendimas dėl statybos, o po to pradėta ieškoti išeičių“.

Netenka abejoti, kad išeičių rusų energetikai ieško remdamiesi kvalifikuota kitų monopolį „artimajame užsienyje“ išlaikyti siekiančios valstybės tarnybų parama. Viena Rusijos žvalgybų ir jų įtakos agentų veiklos kryptis bus pastangos apsunkinti VAE finansavimą, o jam eventualiai stringant - sugundyti prie Kaliningrado AE prisidėti būsimą Lietuvos vyriausybę. VAE projektui taip ir neperžengus negrįžtamumo ribos, A. Kubilių pakeisiančiam premjerui pagal šį planą tektų dėl Lietuvos vartotojų sutikti tik „šiek tiek“ sustiprinti Lietuvos ir Kaliningrado elektros jungtį, t.y. prijungti vidury laukų statomą rusų AE prie už Europos pinigus tiesiamo Lietuvos – Švedijos kabelio ir atverti jos gaminamai energijai visą vieningą Šiaurės – Baltijos šalių elektros rinką.

Kita SVR užduotis savo darbuotojams Lietuvoje ir Lenkijoje bus nurodymas kalti pleištą tarp abiejų respublikų, sėjant nepasitikėjimą ir abipusius kaltinimus. Gauti maksimalią naudą iš Lietuvos ir Lenkijos su(si)priešinimo – sena ir nekintanti Rusijos geopolitikos konstanta. Neatrodo, kad Lenkijoje įsigalėjus pragmatikų liberalų valdžiai, nepripažįstančiai investicijos į Mažeikius geopolitinės reikšmės, o pas mus klestint kovotojams prieš „repolonizuotojų“ siekį savo raidėmis ir brūkšneliais išniekinti pirmąjį lietuviško paso puslapį, tai būtų sudėtinga užduotis.

A. Kubiliaus vyriausybė suvokia, jog laikas – lemiamas veiksnys dramatiškose varžybose su besidedančiu galingu priešininku, kurio viena veiksmingiausių kovos priemonių – įvairiais trukdymais, kad ir smulkiomis nesėkmėmis pakirsti oponento pasitikėjimą savo jėgomis. Suvokia tai ir opozicija, nujausdama, kad pergalė šiose varžybose suteiktų politinių privalumų valdantiesiems, visų pirma Tėvynės sąjungai, todėl jos atstovai ir atstovės mėgina sumažinti A. Sekmoko komandos tempą garsiai šaukdami: „Neskubėkit, nes jau pavėlavot.“ Čia jiems į pagalbą ateina ir varžybų azartui nepasiduodantys, būsimos pergalės skoniu nesimėgaujantys konservatorių partneriai koaliciniame ministrų kabinete.

Šį pavasarį ministras A. Sekmokas parengė vienus svarbesnių „namų darbų“ ruošiantis išėjimui iš „energetinio Egipto“. Lietuvos politinę valią statyti naują AE turėjo patvirtinti įstatymų pataisų paketas, kuriame Vakarų pavyzdžiu ir jų ekspertų siūlymu būsimų sudėtingų statybų ir elektrinės veikimo priežiūra pavedama naujai nepriklausomai branduolinę saugą reguliuojančiai institucijai. Vyriausybės įmonė, ministrui pirmininkui pavaldi VATESI, prižiūrinti branduolinės energetikos objektų saugumą, ir sveikatos apsaugos ministrui pavaldus Radiacinės saugos centras, prižiūrintis kitus jonizuojančios spinduliuotės šaltinius (daugiausia dūmų jutiklius ir medicinos įrangą) turėjo būti sujungti į vieną, o naujas darinys - atiduotas valdyti Seimui, t.y. gauti maksimalų nepriklausomumą. Birželį energetikos ministras pasiūlė Seimui svarstyti paketą skubos tvarka ir turėjo neatsargumo pridurti, kad balsavimas parodys, kas už Lietuvos energetinę nepriklausomybę, o kas ją išduoda.

Nenuostabu, jog prieš projektą, reklamuodama Kaliningrado AE, šaukė LEO LT aktyvistė B. Vėsaitė, kad pačią Lietuvos kovos su Rusija dėl energetinės nepriklausomybės idėją ironiškai niekino lietuviakalbės rusų liaudies išminčius J. Veselka, kad rusiškais žodžiais užsivesdamas pranašą vaidino K. Daukšys („susitaikykit su mintimi, kad naujos atominės elektrinės nebus!“), kuris prieš trejus metus Seime pakniopstom prašė įskaityti ir jo balsą už trigalvį slibiną, nors už jau buvo triuškinamai nubalsuota.

Besidubliuojančių funkcijų įstaigų sujungimui pasipriešino ir vienos jų valdytojas, sveikatos apsaugos ministras R. Šukys. Asmenišku įžeidimu pavadinęs prielaidą, kad ne jam, o Seimui pavaldi įstaiga geriau apsaugos visuomenę nuo spinduliuotės, išties meistriškai pasinaudojęs pasipiktinusio biurokrato emocija, ministras pademonstravo aukščiausio lygio žinybiškumą. „Sveikatos apsaugos sistemai neliks netgi dozimetrų“, - grasino ministras, nepaaiškindamas, kodėl kitai sistemai priklausantys dozimetrai apsaugotų mažiau. Kol kas sveikatos apsaugos sistemai priklausantis Radiacijos saugos centras gana atlaidžiai prižiūri tai pačiai sistemai priklausančias medicinos įstaigas. Štai 2009 m. RSC nustatė 283 radiacinės saugos pažeidimus, bet tik 5 atvejais surašė administracinės teisės pažeidimo protokolus.

Emocingas liberalcentristo ministro R. Šukio pasisakymas ne tik palenkė koalicijos partnerius liberalų sąjūdžio atstovus, bet ir ypač paveikė moteriškąją A. Valinsko frakcijos dalį, tad poros balsų persvara „namų darbai“ buvo atmesti ir grąžinti Vyriausybei tobulinti. Mėgindamas švelninti tokį žymų koalicijos nesutarimą, ministras R. Šukys pareiškė, kad įstatymų paketą Vyriausybei pavyks patobulinti (t.y. priimti jo siūlomą RSC išsaugojimą apkarpant funkcijas) greitai.

Gali būti, kad šis A. Sekmoko komandos pralaimėjimas Seime nesustabdys jos veržlumo ir neturės įtakos branduolinių varžybų eigai. Gali būti, kad A. Kubiliui pavyks pasiekti ministrų A. Sekmoko ir R. Šukio susitarimą, ir Seimo rudens sesijoje „namų darbai“ bus priimti. Gali būti, kad laukdami politinio Seimo signalo, potencialūs investuotojai, su kuriais šiuo metu tariasi energetikos ministras, nepersigalvos ir nepriims rusų kontrpasiūlymų. Bet šis Seimo sprendimas akivaizdžiai pristabdo Lietuvos, o ir kaimynių Estijos, Latvijos ir Lenkijos bendrą kelionę atominės elektrinės Visagine link. Reikia tik tikėtis, jog padidėjęs dėmesys RSC veiklai padės šiai įstaigai dirbti veiksmingiau, ir visi galėsime dar saugiau naudotis medicinos įstaigų teikiamomis paslaugomis, o radiacinės saugos pažeidimų jose gerokai sumažės.

Genocido aukų muziejuje buvusiuose KGB rūmuose, Pilietinio antisovietinio pasipriešinimo skyriuje, eksponuojamas parlamento gynėjo A. Sekmoko tvarkingai pagamintas Molotovo kokteilio butelis. Paprastasis suomių ginklas, padėjęs jiems apginti Tėvynę per Žiemos karą, po 51 metų kaip rezervinė galia suveikė ir lietuviams ginant savo valstybės laisvę. Nežinau, ar tas parlamento gynėjas ir yra dabartinis energetikos ministras. Ti aišku, kad mūšio dėl energetinės nepriklausomybės vienas ministras ar viena jo ministerija, kad ir naudodami tobuliausius, šįkart – geopolitinius, ginklus, nelaimės. Šią pergalę galima pasiekti tik tada, jei ji taps ne vienos politinės jėgos, o mūsų visų pergale. Pergale bendrijos, kuri iki šiol žymią dalį savo triūso vaisių priversta už energijos šaltinius atiduoti su jos laisve nesusitaikančiai kaimynei.

Žinoma, mes ir patys turėtume visokeriopai remti valdžios pastangas sutvarkyti ūkinę šalies veiklą taip, kad už energiją mokėtume savo šalies gamintojams, kad tie pinigai grįžtų į mūsų ekonomiką, kad kainos būtų teisingos, kad vartotojams liktų pinigų ne tik būtiniausiems poreikiams, kad atsirastų paklausa šalies smulkaus ir vidutinio verslo pagamintoms prekėms ir paslaugoms. Bet LEO LT afera smarkiai sumažino VAE patikimumą būsimų jos energijos vartotojų akyse. O „energetinė nepriklausomybė“ nebeskamba didingai lietuvių ausyse, nes manipuliuodami šia sąvoka visuomenę ką tik mėgino įžūliai apgauti.

Ministras A. Sekmokas ir jo komanda turėtų rasti būdų kaip Visagino atominę paversti Visus-mus-ginančia atomine. Tapusi siektina ir pasiekta geopolitine pergale, Tautos elektrine, sėkmingai pastatyta, saugiai ir skaidriai veikianti VAE gali išmokyti lietuvius narsiai naudotis laisve, padėti jiems sutvardyti iš nuovargio ir nusivylimo kylantį priešiškumą savo Nepriklausomai valstybei. Reikia tik rasti elektrinei rezervinės galios lietuvių širdyse ir galvose. Galbūt pradžiai pavyktų įkalbėti ministrą R. Šukį, kad jis veiksmingais emocingais pasisakymais paremtų bendrą reikalą?

Istorikai ginčijasi, ar Mindaugo apostazė buvo tikra. Gali būti, kad priimdamas Durbės mūšio nugalėtojų žemaičių reikalavimus vėl stoti į karą su Vokiečių ordinu Mindaugas nesiruošė nei atmesti krikščionybės, nei atsisakyti krikščionių karaliaus statuso. Viena aišku – Mindaugas tinkamai nepasinaudojo tarptautiniu savo ir Lietuvos karalystės statusu, jam nepavyko rasti naujų, diplomatinių būdų valstybei sustiprinti, nuo išorės ir vidaus priešų ją apsaugoti, nes jis nesugebėjo savo politinės programos pranašumų įrodyti savo tautai. Ši lemtinga Mindaugo klaida, pasikliovimas tradicine jėgos politika, nulėmė šimtametį Lietuvos atsilikimą žengiant civilizacijos keliu. Nors Vytauto ir Jogailos krikštas ir pergalė Žalgirio mūšyje lėmė didelę pažangą šiame kelyje, per tą laiką Rytuose iškilo kitas, ne mažiau grėsmingas civilizacinis Lietuvos priešininkas.

Artimiausius keletą metų Lietuva bus sūkuryje dramatiškos geopolitinės kovos, kurios baigtis jei ne šimtmečiui, tai keliems dešimtmečiams nulems pažangą arba atsilikimą tame pačiame Mindaugo, Jogailos, Vytauto ir mūsų visų kelyje. Ar mes tik atsargiai stebėsime šią kovą, ar nepaisydami pralaimėjimo rizikos užsidegsime pergalės troškimu?