Sėdėjimas po medžiu (neatsimenu, atrodo, kad tai buvo sena liepa), nukreipus žvilgsnį į tolumą, tarsi ten vyktų nepaprasti dalykai, atrodo, buvo šventa Adomo apeiga. Jis tikriausiai žinojo, kad greitai ateis ta diena, kai viskas, ką dar silpnai matė jo akys, nutols, susilies su pilkais dangaus debesimis, o paskui dar labiau patamsės ir ateis naktis, kuriai nėra pabaigos. Taigi galima sakyti, kad viskas, ką dar matė Adomas, buvo išties jam nepaprasti dalykai. Ir gandras pievos pakrašty, ir tolimi medžiai, kurie jo akyse bandė subėgti į vieną pulką, ir geltono vieškelio galas, gerai žinomas nuo pat vaikystės. Visi aplinkiniai sakė, kad tai senatvė atneša akims vakarą ir naktį, o kad tai liga, kurią galima pagydyti, niekas nekalbėjo. Toks tuo metu buvo pavargęs ir žaizdotas kaimas.

Ir einame į tamsą tarsi nuteistieji

Akys mums duoda vos ne visą pasaulio pažinimą. O ką mes apie jas žinome šiandien? Dažniausiai, darbų ir rūpesčių genami, lėkdami per dulkių debesis, kęsdami saulės blyksnius, televizoriaus mirgėjimą ir kompiuterio tviskėjimą, sendami ir prarasdami akių šviesą, regisi, nebyliai susitaikome su pokyčiais. O akių šviesą, pasirodo, gesina glaukoma, kurią dažnai sunku pajusti, katarakta, kuri atsiranda dėl daugelio dar neišaiškintų dalykų. Ir einame į tamsą tarsi nuteistieji, nes ir šiandien mums stinga žinių. O noro laiku pasirūpinti savimi, kai gyvenimas jau gerokai pasikeitė, mums dar nė kiek nepadaugėjo.

Nijolė Mažeikienė, alytiškė oftalmologė, aną dieną rūstokai kalbėjo apie tuos, kuriuos vaikai pas gydytoją atveda beveik apakusius, tuos, kurie dar vaikšto per kasdienį rūką, bet neranda kelio pas gydytoją. Pasakojo, kad pusė vyresnio amžiaus žmonių sulaukia pirmų kataraktos požymių, o sparčiai drumstėjantys akių lęšiai daro juos bejėgius, jog glaukoma, kuria suserga ir suaugusieji, ir vaikai, yra tikras regėjimo vagis, nes dažnai dirba savo darbą slapta. Ji sakė, kad šiandien valstybė sumoka už minkštus akių lęšiukus, kai kataraktos operacijos metu keičiami drumstimis apneštieji, kad operacija padaroma valstybės lėšomis, kad ją gali atlikti ir alytiškiai akių chirurgai, tačiau vėluojančių ir apankančių vis dar nemaža, ypač tarp kaimo gyventojų.

Kauno medicinos universiteto Akių ligų klinikoje buvo įkurtas nacionalinis oftalmologijos centras. Kasmet jame įvairiausios pagalbos sulaukia apie 60 tūkstančių pacientų, čia daromos sudėtingiausios operacijos. Vieninteliame mūsų šalyje Akių traumų sektoriuje, vadovaujamame aukščiausios kategorijos okulisto daktaro Remigijaus Griciaus, pacientai susidomi stendu, kuriame parodomi iš akių pašalinti daiktai, vienokiu ar kitokiu būdu į jas patekę. Tai ir trišakis meškerės kabliukas, ir vinys, didžiulis peilio geležtės gabalas, ir įvairiausių formų medinių, stiklinių daiktų gabalai, ir dar galybė visokiausių kliuvinių, patekusių į neatsargių žmonių akis. Kai pažiūri į R.Gricių po sudėtingos operacijos, jo pavargusiose akyse pamatai ir nuovargį, ir nepiktą priekaištą: žmonės, kaip jūs elgiatės su akimis, kol neatsitinka nelaimė, kol jos nepradeda gesti? Bet yra taip, kaip yra, žiūrėk, vasarą vėl atlekia grybautojas ar uogautojas su išdžiūvusia kadagio viršūnėle, ar žvejas su meškerės kabliuku akyje, o daktaras kaupia vertingą patirtį, neretai keliauja į Tarptautinės akių traumų asociacijos rengiamus simpoziumus, kad brangi patirtis sklistų po visas šalis.

Būtiniausi darbai – paminti po kojomis

Akių ligų klinikos vadovai, garsūs oftalmologai spaudoje neretai pasiskundžia, kad vis dar atsiliekame nuo Vakarų šalių, nes negalime įsigyti brangios medicininės įrangos, o tai dėl to, jog mažai mokama už sudėtingas operacijas. Dar mažiau naujausios įrangos turi periferijoje dirbantys okulistai, o ir pačių okulistų čia stinga. Vis dažniau girdime, kad mus išgelbėti gali tik privačios medicinos paslaugos, tarsi su privačiai teikiamų paslaugų išsiplėtimu automatiškai padidėtų uždarbiai ir pensijos, o ligonių kasa privatininkams galėtų mokėti daug daugiau nei valstybinėms ligoninėms. Teoriškai pasamprotauti galime ir vienaip, ir kitaip, bet praktiškai spręsti problemų atsiplėšus nuo ekonominės ir finansinės šalies būklės niekaip neišeina. Ir didelę nuostabą kelia tai, kad nesiimama keisti, ką keisti būtina: daktarai vis dar margina krūvas popierių, tų popierių šūsnys saugomos skirtingose vietose, tyrimų rezultatai paskęsta tose šūsnyse, o elektroninės archyvavimo ir duomenų perdavimo priemonės taip sunkiai priimamos, tarsi būtume beraščiai. Žmogus privalo registruotis ir laukti eilės pas daktarą okulistą, nors jam reikia tik pasitikrinti akispūdį, kai tokią paslaugą galėtų suteikti slaugytoja poliklinikoje, kuri pas okulistą pasiųstų pacientą tik tada, kai to reikia. Vadinasi, medikų pasaulyje dažnai šnekama apie padebesius, o būtiniausi darbai lieka paminti po kojomis.

Gyvenimas, rodosi, taip sparčiai bėga į priekį ir viską keičia, bet grybautojas vis su šakaliu aky, pacientas laukia gydytojo konsultacijos visą mėnesį, o daktarams vis stinga įrangos ir padoraus jų teikiamų paslaugų materialinio įvertinimo.

Taigi, prisiminę pokario Adomą, galime pasakyti: kiekvienas laikas savaip žaizdotas.