Algirdas Patackas. Aš irgi dūstu. Atsakymas Tomui Venclovai.
Algirdo Patacko atsakymas į Tomo Venclovos straipsnį „Aš dūstu“.
Gerbiamas Tomai,
Kažkada – tiesa, netiesiogiai – buvome susidūrę. 1986 metais Jūs, kaip Tarptautinio PEN klubo narys, kartu su Susan Sontag ir Arturu Milleriu (berods, prisidėjo ir Algirdas Landsbergis, dabar jau miręs) dėjote pastangas išlaisvinti mane iš KGB rūsio, kuriame buvau atsidūręs už pogrindžio spaudą. Už tai esu jums dėkingas, nes pasielgėte pagal geležinį demokratijos, o ir žmoniškumo dėsnį: „...nors tu ir aš esame skirtingų pažiūrų, bet esu pasiruošęs padėti galvą, kad galėtum jas išsakyti“.
Tačiau nesutinku ir niekada nesutiksiu su daugeliu Jūsų straipsnyje išsakytų tezių, kaip antai:
– kad lietuviai nori gyventi „dorų, darbščių, patriarchališkų, tėvynę mylinčių žemdirbių bendruomenėse, nieko nežinančiose ir nenorinčiose žinoti apie tolimesnius kraštus bei visatą.“ Taip, lietuviai nori būti dori ir darbštūs, mylėti Tėvynę ir dirbti žemę, ir tai jiems nei kiek netrukdė ir netrukdo domėtis tuo, kas yra už devynių kalnų ir devynių upių, kas paliudyta netgi tautosakoje.
– Rašote, kad „mūsų Sokratas yra Kavolis.“ Priverstas Jus pataisyti – Kavolis yra jūsų Sokratas. Mūsų Sokratas yra Vydūnas.
– Ironizuojate, kad „tikras lietuvis yra tik tas, kuris nemėgsta, dar geriau – nekenčia rusų, lenkų, žydų, taip pat ir vakariečių, o mėgsta nebent palestiniečius (beje, nesunku įsivaizduoti, ką mūsų patriotai pradėtų sakyti apie palestiniečius, jei su jais susidurtų kasdienybėje, kaip susidūrė su čečėnais).“ Pirmoji remarkos dalis neverta atsakymo. Antroji – kur minimi palestiniečiai ir čečėnai – daro Jums gėdą. Tikiu, jog, suvokęs ką teigiate, daug duotumėte, kad šių eilučių nebūtų.
– Teigiate, kad „sovietinę sistemą reikėjo atmesti dėl trijų priežasčių. Pirma, ji buvo ekonomiškai neįgali – stūmė imperiją, taigi ir Lietuvą, į vargą ir beviltišką atsilikimą. Antra, ji gėdingai varžė žodį, mintį ir sąžinę, skatino melą bei konformizmą. Trečia, ji izoliavo mus nuo pasaulio, taigi nuo naujų idėjų, mokslinių ir buitinių pasiekimų.“ Sovietinę sistemą reikėjo atmesti ne dėl pirmos, antros ar trečios Jūsų išvardytos priežasties, o todėl, kad tai buvo šėtono darbas.
– Rašote, jog „tautai, kaip tokiai, bent po Stalino epochos didelio pavojaus nebuvo – tai neginčijamai įrodo faktas, kad tauta ir kalba neišnyko, net nesumažėjo per penkiasdešimt su viršum metų.“ Tačiau pats kita savo pastraipa tai paneigiate, kalbėdamas apie sovietizmo žalą moralei ir mentalitetui ir kitiems esminiams, tautos egzistencijai būtiniems dalykams. Beje, tautỡs sumažėjo, ir ne vien dėl sibirų ir karų – sumažėjo ta prasme, kad tautõs ir liaudies santykį sovietinis laikotarpis paveikė tautõs nenaudai. Kai dėl kalbos, tai keista išgirsti iš literato teiginį apie tai, jog lietuvių kalba nepatyrė nuostolių – o kaip su vidine kalbos deformacija? Ar ji nebuvo pavojingesnė Kalbos tautai, kokia esame, už statistinius duomenis? Tą turėjo omeny Vytautas Lansbergis, kalbėdamas apie „lietuviakalbius nelietuvius“.
– Rašote: „Lietuvoje populiari nacistams artimo mąstytojo Carlo Schmitto doktrina, nors jos rėmėjai gal net negirdėjo to vardo. Remiantis ja, tautą, visuomenę integruoja ir palaiko tik priešo įvaizdis.“ Atmetu kamuoliuką atgal – juk pats sakote dūstąs. Nuo ko? Nuo priešų, kurie jau glaudžiu ratu jus apsupę…
– Teigiate, kad „mano adresas – ne menkutė, izoliuota, visų aplinkui neapkenčianti ir bijanti Lietuva, o Lietuva Europoje, Lietuva pasaulyje. Lietuvos valstybės interesas yra įsitraukimas į globalinį ryšių tinklą.“ Tokios Lietuvos, kokią čia nupiešėte, nėra. O sakinį apie įsitraukimą į globalinių ryšių tinklą, būdamas patriotu („...tėvynę, tautą ir lietuvybę dera mylėti“ – Jūsų žodžiai) turėtumėte pratęsti „...su sąlyga, kad nebus prarastas esmiškumas (į šią sąvoką galite dėti ką norite).“
– Rašote: „Esama taip pat psichologinio komplekso, kurį pavadinčiau „nepriklausomybės fetišizmu“ [...]. Nepriklausomybė nėra tikslas sau – tai būdas užtikrinti tautos gerovę.“ Turiu nesutikti – bent jau man ir mano bičiuliams nepriklausomybė yra laisvė, o laisvė yra Dievo dovana, gal pati svarbiausia. Laisvė (nepriklausomybė) yra nelygstama vertybė, jos niekada negali būti per daug, ji negali būti buhalteriškai daloma ir seikėjama. Taip, laisvė yra šventybė, anot Jūsų – fetišas.
– Pagal Jus, „kurti fetišą, stabą iš valstybės – nepriimtina praktika. […]Šių dienų valstybės remia savo teisę egzistuoti ne protėvių žygdarbiais ir kančiomis, o tuo, kaip funkcionuoja jų ekonomika, teisė, administracija, savivalda.“ Dalykas tas, kad mes ir nesame „šių dienų valstybė“ ir, tikiuosi, tokia netapsime – tokia, kuriai rūpi tik „ekonomika, etc....“ Mums mūsų valstybė per brangiai kainavo, kad taptų tokia kaip visos.
Praleidžiu visus Jūsų suminėtus „nesutarimus su rusais, lenkais ir žydais arba su Rusija, Lenkija ir Izraeliu.“ Čia, be visiems pabodusių banalybių, nieko naujo nepasakysi. Privalau padaryti tik vieną išimtį, liečiančią minėtas temas. Tai – apie 1941m. Laikinąją vyriausybę. Kaip žmogus, dalyvavęs, nors ir ne savo valia, politikoje, turiu pareikšti: toji, tolimųjų 1941 m. Laikinoji Lietuvos vyriausybė, kaunietiškoji, buvo ir yra viena garbingiausių visų laikų Lietuvos vyriausybių. Gerbiamas Tomai, argi Jūs, rafinuotai išmanantis ne tik literatūrą, bet ir jos žmones („Laimei, Maironis“ – AIDAI,1982, Nr.5...), argi Jūs nors sekundei galite patikėti, kad Juozas Brazaitis – koks lietuviškas pasididžiavimas, turėjome vyriausybę, kurios galva – aukšto lygio literatas, intelektualas, humanistas! – ar Jūs galėtute patikėti, kad šis žmogus, krikščionis, Jūsų plunksnos brolis galėtų pasielgti prieš krikščionio sąžinę ir įsakyti vykdyti žudynes? Arba leisti jas vykdyti, turėdamas galimybes sustabdyti? Ar vidujai joms pritarti? Ar nepadaryti visko, kas įmanoma, siekiant sustabdyti blogį – esamomis aplinkybėmis, siautėjant visuotiniam force majeure?..
Praleidžiu dar daugelį teiginių, kuriems turiu neigiančius atsakymus, apsistodamas ties vienu prašymu. Jūs rašote: „...mes tik draudžiame drausti, draudžiame prievartauti.“ Mes – tai nepriklausomos „mąstyklos“, anot Jūsų, atstovai, genetiškai kildinantys save tiesiai iš Sokrato ir „esantys už normalias demokratines praktikas, kur galima diskutuoti, bet negalima diskriminuoti.“ Taigi norėtume – ne tik aš, bet ir mano bičiuliai – kad Jūs pakomentuotumėte štai kad ir tokią žinutę iš demokratiškų Vakarų:
URBANA, Ilinojus, 2010 07 12 (LSN) – Katalikų profesorius Kennethas Howellas iš Šampanės (Ilinojaus valstija, JAV) buvo išmestas iš Ilinojaus universiteto, kur jis dirbo 12 metų, už tai, kad elektroniniu paštu persiuntė studentui katalikišką doktriną, aiškinančią, kaip homoseksualus elgesys prieštarauja prigimtiniam moraliniam įstatymui. Howellas vedė kursą “Introduction to Catholicism and Modern Catholic Thought" („Įvadas į katalikybę ir modernų katalikišką mąstymą") universiteto Religijos departamente nuo 2001 m."Associated Press" pacitavo Howello parašytus žodžius: „Natūralios, prigimtinės moralės dėsnis sako, kad moralė turi būti atsakinga, atliepianti realybę. Kitais žodžiais, seksualinis aktas pritinka tik vienas kitą papildantiems žmonėms (t. y. vyrui ir moteriai), o ne tos pačios lyties.“ Po to jį išsikvietė universiteto Religijos departamento vadovas Robertas McKimas ir pasakė, kad jo elektroninis laiškas buvo persiųstas į “Gay, Lesbian, Bisexual, and Transgendered Concerns” biurą, ir jis toliau nebegali mokyti universitete.
Jūsų atsakymo lauksime turbūt ne tik mes – lauks nemaža Lietuvos žmonių, kuriuos jūs kviečiate „dekonstruoti pasenusį mąstymą ir anachronišką valstybinę ir tautinę sąmonę.“
Kai dėl mūsų, tai žadame pasistengti, kad ES, kaip ir jos pirmtakė senoji Europa, liktų vis dėlto Strepsiado, o ne Sokrato pusėje. Kitaip ir mums teks ištarti – „aš dūstu.“
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Dėl tradicijų 'kaitos' ne tik viešoje diskusijų plotmėje, bet ir bet dėl tradicijų griovimo teisės lygmeniu, bažnytinės teisės ir religinių institucijų teisės prof. Carlo Cardia kažkada yra paskęs, kad Strasbūro žmogaus teisių teismas priėmė sprendimą (drauti kryžius), kuris yra priešingas jo paties Strasbūro žmogaus teisių teismo per pastaruosius kelis dešimtmečius suformuotai jurisprudencijos tradicijai. Anksčiau ne kartą Strasbūro teismas buvo pabrėžęs, kad reikia atsižvelgti į tautų religines tradicijas (!!!) ir religinį jausmą, jog su tuo susijusius klausimus pačios valstybės gali geriau spręsti, nei tarptautinis teisėjas. Laikydamasis tokios nuostatos, Strasbūro teismas pateisino, pavyzdžiui, bažnytinio mokesčio rinkimą kai kuriose šiaurės Europos šalyse. Tuo tarpu į Italijos tradicinį religinį identitetą nebuvo atsižvelgta ir iš kitos pusės, vertinant Nukryžiuotojo simbolį reikia matyti visą Europos kontekstą. Strasbūro žmogaus teisių teismo sprendimas gali sukurti pretekstą, kuris palies visas Europos Tarybos valstybes nares. Pastarosios nėra tik katalikiškos, bet taip pat protestantiškos ar ortodoksiškos. Pavyzdžiui, ortodoksija yra paminėta Rusijos, Bulgarijos, Rumunijos konstitucijose. Todėl ginti kryžiaus simbolį, bendrą visoms krikščioniškoms konfesijoms, nereiškia ginti išskirtinai katalikybės tradicijos, diskriminuojant kitas krikščioniškas konfesijas. Dėl tos pačios priežasties kai kurių Europos valstybių vėliavose yra kryžiaus ženklas. Ar reiktų pareikalauti jį panaikinti? Antra vertus, kryžiaus simbolis nėra priešiškas kitoms religijoms ar netikintiems. Krikščioniška teologija sako, kad Kristus pasiryžo mirti už visus žmones. Kaip yra sakęs Gandi, kryžius yra pozityvus ženklas visiems geros valios žmonėms. Tad tradicijų 'dekonstruktoriai' tegu nutyla ir tepasvarsto ar yra teisinga taip įžūliai brukti savo skliedžiamą 'pažangumą' ir "mentalines transformacijas".
Dievas į žmogaus sąmonę įdiegė sąžinę – dorovinio atsakingumo už savo poelgius jausmą. Sąžinės balsas žmogaus mąstysenoje prabyla nuo ankstyvos vaikystės, veikiamas šeimos ir artimiausios aplinkos įtakos. Tėvai yra pati pirmoji sąžinės ugdymo pakopa. Toliau ją tobulina, ugdo mokykla, visuomenė, tautinė kultūra, įvairios savišvietos bei savikontrolės priemonės. Sąžinė suponuoja moralines elgsenos taisykles. Pagal jas kiekvienas asmuo jaučia pareigą atitinkamai reaguoti ir veikti. Jei žmogus pakankamai jautrus bendram gėriui ir blogiui, vadinasi, jo sąžinė gyvastinga, budri, kitaip tariant, yra būdrus ir skaidrus atsakomybės už savo poelgius jausmas. Dievas duoda kiekvienam žmogui laisvą valią rinktis: tvirtas sąžinės balsas arba polinkis į blogį, ją prislopinus. Žmogus, peržengęs visas sąžiningumo ribas, tampa moraliniu paliegėliu, arba dar baisiau – dvasiniu lavonu. Jei asmuo išdrįsta užslopinti savo sąžinę, jis ima elgtis taip, kaip jam atrodo 'geriau', patogiau ir naudingiau, beatodairiškai pažeisdamas bendražmogiškas bendravimo ir veikimo taisykles. Panašūs poelgiai ir šio str. autoriaus. Mat 'pažangiečiams' filosofinė sfera reikalinga tik tiek, kiek tarnauja 'progresyvistams' ir užgaidoms tenkinti pradžiai flirtuojant diskusijų lygmeny... Dominuojančią vietą jų širdyse tebeužima bedvasė materija, naudinga demoralizuojančiai konsjumerių subkultūrai. Tad ir nenuostabu, kad kad jie subtiliai stengiasi išdraskyti / iškreipti mąstymą patys būdami stipriai sužalotos sąžinės nomenklatūrinės atplaišos. Nemaža mūsų tautiečių dalis linkusi nuolaidžiauti sąžinę praradusiems sovietmečio/ naujamečio rašytojams ir kt. populistams renka juos į 'į gerus reitingus', pasyviai stebi jų daromas klaidas ir net adoruoja išsišokimus. Pačiame Lietuvos nepriklausomybės priešaušryje ypač po Sąjūdžio, naivuoliai, apsvaigę nuo euforijos, pernelyg aukštai ant šlovės pjedestalo iškėle daugybę asmenybių užmiršo juos įvertinti blaiviai, taikiai ir rimtai. Medžių pažinsime pagal vaisius... kas daugiau kampų įvelgia tiesos paieškose, bet ne rungtyniavime, tas sumanesnis, o papildymai didesni ar mažesni naudingi bendram aplinkybių kontekstui.
Tegu p.Patackas rašo, manau jis teisingai kritikuoja, dar pastebėčiaus jeigu p. T.Venclova ir ‚nebudriai‘ pakištų atitinkamas mintis, galima klausti, kaip bendrajam gėriui gali prieštarauti įstatymas, kuris nė vieno kam nors neįpareigoja, bet tiesiog įteisina niekam, regis, žalos nedarančią faktinę 'netradicinę' realybę. Čia pirmiausia pravartu apmąstyti T.Venclovos proteguojamus 'netradicinius santykius' ir skirtumą tarp homoseksualaus elgesio kaip privataus reiškinio ir to paties elgesio kaip įstatymiškai numatyto ir patvirtinto socialinio santykio, galinčio tapti viena iš elgsenos būdų ir po to - teisinės sistemos institucijų. Šis antrasis reiškinys yra ne tik rimtesnis, jo poveikis būtų platesnis ir gilesnis, ir galiausiai jis taip pakeistų visą socialinę struktūrą, kad ši imtų prieštarauti bendrajam gėriui. Pilietiniai įstatymai yra žmogaus gyvenimo visuomenėje struktūriniai principai, kreipiantys tą gyvenimą į gera ar bloga. Jie vaidina labai svarbų, o kartais lemiamą vaidmenį, veikdami mąstysenos ir elgsenos modelius. Gyvenimo formos ir jas atspindintys modeliai (dabar brukami rašytojų kaip prof.T.Venclova, po to panašios ideologijos lobistų) ne tik formuoja išorinį socialinį gyvenimą, bet linksta diegti jaunosioms kartoms kitokį elgesio formų supratimą bei vertinimą. Todėl homoseksualiųjų sąjungų neleistinas toleravimas o po to sekantis etapas - įteisinimas aptemdytų tam tikrų pamatinių dorovinių vertybių suvokimą ir nuvertintų santuokos instituciją. Siekiant homoseksualiųjų sąjungų protegavimo diskusijų lygmeny, siekiama dialogo lygmeny, o po to - švietime, o po to įteisinimo ir todėl nevalia šauktis pagarbos kiekvienam asmeniui ir jo nediskriminavimo principo. Juk skirtumo tarp asmenų darymas arba socialinio pripažinimo ar indėlio atmetimas nepriimtinas tik tada, kai tai prieštarauja teisingumui . Santuokai būdingo socialinio ir teisinio statuso neteikimas gyvenimo formoms, kurios nėra ir negali būti santuokinės, teisingumui iš tiesų neprieštarauja. Dargi priešingai, teisingumas to reikalauja. Tad nesusigundykime gudriom ekvilibristikom už netradicines vertybes T.Venclovos rašiniuose.
Nieko p.Patackas nepavėlavo, manau jis tik papildo, tai kas buvo krituikuota T.Venclovos str. komentaruose. Tačiau, dar, gerbiamieji, tik pamąstykite, apie kokias vertybes kalba p.T.Venclova, citata: „Tuo tarpu Sokratas, pagal Aristofaną, yra skeptikas ir reliatyvistas, bando vertinti daiktus ir įvykius įvairiais požiūriais, netvirtina, kad tėvai visada teisūs. <...>Tuo tarpu Sokratas, nors ir buvo vedęs, atrodo, nevengė nuotykių su gražių jaunikaičiu Alkibiadu ir kitais.Sokratas. Mes, apskritai paėmus, gyvename jo pasaulyje – skepticizmo, laisvo mąstymo, tradicinių vertybių kritikos, globalizmo pasaulyje.“ Taigi p. T.Venclova, simpatizuodamas Sokratui, yra už tradicijų griovimą ir net už homoseksualius santykius, ir jis, p.T.Venclova, be jokio pagrindo ieško ir stengias įžiūrėti kokių nors, net tolimų, analogijų tarp homoseksualiųjų sąjungų ir ‚normalių‘, (neva 'demokratinių vertybių') nes tai yra akivaizdi prieštara prigimtinio įstatymo santuokos (vyro moters) atžvilgiu. Santuoka yra šventa, tuo tarpu homoseksualūs santykiai prieštarauja prigimtiniam dorovės įstatymui. Homoseksualūs aktai lytinį aktą užveria gyvybės dovanai. Jie nekyla iš tikro poreikio papildyti vienas kito jausmus ir lytiškumą. Jiems pritarti negalima jokiu atveju. Tada, kai rašytojai o po to ir jų lobistai valstybėje laikosi faktiškumo toleravimo politikos, nenumatančios įstatymo, kuriuo tokios gyvenimo formos būtų aiškiai teisiškai pripažįstamos, būtina rūpestingai skirti įvairius problemos aspektus. Sąžinė bet kuriuo atveju reikalauja liudyti visą pilnai dorovinę tiesą, kuriai prieštarauja ir pritarimas homoseksualiems santykiams, ir neteisingas homoseksualių asmenų diskriminavimas. Todėl būtų naudingi taktiški ir protingi pareiškimai, kuriais būtų, pavyzdžiui, siekiama: atskleisti tokios tolerancijos instrumentinio ar ideologinio panaudojimo galimybę; aiškiai patvirtinti tokio pobūdžio sąjungų amoralumą; priminti valstybei būtinybę neleisti reiškiniui peržengti ribų, keliančių pavojų viešosios dorovės audiniui, ir pirmiausia apsaugoti jaunąsias kartas nuo klaidingos lytiškumo ir santuokos sampratos, kuri atimtų iš jų būtinas gynybos priemones ir, be to, prisidėtų prie paties reiškinio plitimo. Tiems, kurie, remdamiesi tokia tolerancija, trokšta įteisinti (o šiame etape proteguoti raymais) specifines kartu gyvenančių homoseksualių asmenų teises, reikia priminti, kad blogio toleravimas yra visiškai kas kita negu pritarimas blogiui ar jo įteisinimas.
O Patackas pavėlavo - lietuviai jau seniai buvo davę atsaką Venslovos kosmopolitinių pažiūrų ir norų skleidimui lietuviams. Komentaruose.
Diskusijų erdvę maždaug per pusę pasidalinę pažangiečiais prisistatantys komuniagos ir laisvaisiais mastytojai apsimetę stribai. Į šitą terpę retkarčiais prasiskverbęs toks Patackas atrodo kaip nepažangus atžagareivis. Tai, kad sodomitų kultūra save kildina iš antikinės civilizacijos keistai primena nacius, irgi kildinusius save iš Romos civilizacijos. Krikščionybė abiems buvo atgrasi, pamirštant, kad būtent senovės Graikijos dorovė žymiu laipsniu ir sukūrė krikščionišką dorovę. Progresistai gal ne visi dar patys aiškiai suvokia, gal dar nedrįsta, bet faktiškai tai jau yra Antikristo civilizacija - tiesiog pažodžiui, paraidžiui kuriama atvirkštinės vertybės.

















Na, jei valstybė ir religija yra atskirtos, tai ir religinių simbolių viešosiose įstaigose būti neturėtų.