Algirdo Patacko atsakymas į Tomo Venclovos straipsnį „Aš dūstu“.

Gerbiamas Tomai,

Kažkada – tiesa, netiesiogiai – buvome susidūrę. 1986 metais Jūs, kaip Tarptautinio PEN klubo narys, kartu su Susan Sontag ir Arturu Milleriu (berods, prisidėjo ir Algirdas Landsbergis, dabar jau miręs) dėjote pastangas išlaisvinti mane iš KGB rūsio, kuriame buvau atsidūręs už pogrindžio spaudą. Už tai esu jums dėkingas, nes pasielgėte pagal geležinį demokratijos, o ir žmoniškumo dėsnį: „...nors tu ir aš esame skirtingų pažiūrų, bet esu pasiruošęs padėti galvą, kad galėtum jas išsakyti“.

Tačiau nesutinku ir niekada nesutiksiu su daugeliu Jūsų straipsnyje išsakytų tezių, kaip antai:

– kad lietuviai nori gyventi „dorų, darbščių, patriarchališkų, tėvynę mylinčių žemdirbių bendruomenėse, nieko nežinančiose ir nenorinčiose žinoti apie tolimesnius kraštus bei visatą.“ Taip, lietuviai nori būti dori ir darbštūs, mylėti Tėvynę ir dirbti žemę, ir tai jiems nei kiek netrukdė ir netrukdo domėtis tuo, kas yra už devynių kalnų ir devynių upių, kas paliudyta netgi tautosakoje.

– Rašote, kad „mūsų Sokratas yra Kavolis.“ Priverstas Jus pataisyti – Kavolis yra jūsų Sokratas. Mūsų Sokratas yra Vydūnas.

– Ironizuojate, kad „tikras lietuvis yra tik tas, kuris nemėgsta, dar geriau – nekenčia rusų, lenkų, žydų, taip pat ir vakariečių, o mėgsta nebent palestiniečius (beje, nesunku įsivaizduoti, ką mūsų patriotai pradėtų sakyti apie palestiniečius, jei su jais susidurtų kasdienybėje, kaip susidūrė su čečėnais).“ Pirmoji remarkos dalis neverta atsakymo. Antroji – kur minimi palestiniečiai ir čečėnai – daro Jums gėdą. Tikiu, jog, suvokęs ką teigiate, daug duotumėte, kad šių eilučių nebūtų.

– Teigiate, kad „sovietinę sistemą reikėjo atmesti dėl trijų priežasčių. Pirma, ji buvo ekonomiškai neįgali – stūmė imperiją, taigi ir Lietuvą, į vargą ir beviltišką atsilikimą. Antra, ji gėdingai varžė žodį, mintį ir sąžinę, skatino melą bei konformizmą. Trečia, ji izoliavo mus nuo pasaulio, taigi nuo naujų idėjų, mokslinių ir buitinių pasiekimų.“ Sovietinę sistemą reikėjo atmesti ne dėl pirmos, antros ar trečios Jūsų išvardytos priežasties, o todėl, kad tai buvo šėtono darbas.

– Rašote, jog „tautai, kaip tokiai, bent po Stalino epochos didelio pavojaus nebuvo – tai neginčijamai įrodo faktas, kad tauta ir kalba neišnyko, net nesumažėjo per penkiasdešimt su viršum metų.“ Tačiau pats kita savo pastraipa tai paneigiate, kalbėdamas apie sovietizmo žalą moralei ir mentalitetui ir kitiems esminiams, tautos egzistencijai būtiniems dalykams. Beje, tautỡs sumažėjo, ir ne vien dėl sibirų ir karų – sumažėjo ta prasme, kad tautõs ir liaudies santykį sovietinis laikotarpis paveikė tautõs nenaudai. Kai dėl kalbos, tai keista išgirsti iš literato teiginį apie tai, jog lietuvių kalba nepatyrė nuostolių – o kaip su vidine kalbos deformacija? Ar ji nebuvo pavojingesnė Kalbos tautai, kokia esame, už statistinius duomenis? Tą turėjo omeny Vytautas Lansbergis, kalbėdamas apie „lietuviakalbius nelietuvius“.

– Rašote: „Lietuvoje populiari nacistams artimo mąstytojo Carlo Schmitto doktrina, nors jos rėmėjai gal net negirdėjo to vardo. Remiantis ja, tautą, visuomenę integruoja ir palaiko tik priešo įvaizdis.“ Atmetu kamuoliuką atgal – juk pats sakote dūstąs. Nuo ko? Nuo priešų, kurie jau glaudžiu ratu jus apsupę…

– Teigiate, kad „mano adresas – ne menkutė, izoliuota, visų aplinkui neapkenčianti ir bijanti Lietuva, o Lietuva Europoje, Lietuva pasaulyje. Lietuvos valstybės interesas yra įsitraukimas į globalinį ryšių tinklą.“ Tokios Lietuvos, kokią čia nupiešėte, nėra. O sakinį apie įsitraukimą į globalinių ryšių tinklą, būdamas patriotu („...tėvynę, tautą ir lietuvybę dera mylėti“ – Jūsų žodžiai) turėtumėte pratęsti „...su sąlyga, kad nebus prarastas esmiškumas (į šią sąvoką galite dėti ką norite).“

– Rašote: „Esama taip pat psichologinio komplekso, kurį pavadinčiau „nepriklausomybės fetišizmu“ [...]. Nepriklausomybė nėra tikslas sau – tai būdas užtikrinti tautos gerovę.“ Turiu nesutikti – bent jau man ir mano bičiuliams nepriklausomybė yra laisvė, o laisvė yra Dievo dovana, gal pati svarbiausia. Laisvė (nepriklausomybė) yra nelygstama vertybė, jos niekada negali būti per daug, ji negali būti buhalteriškai daloma ir seikėjama. Taip, laisvė yra šventybė, anot Jūsų – fetišas.

– Pagal Jus, „kurti fetišą, stabą iš valstybės – nepriimtina praktika. […]Šių dienų valstybės remia savo teisę egzistuoti ne protėvių žygdarbiais ir kančiomis, o tuo, kaip funkcionuoja jų ekonomika, teisė, administracija, savivalda.“ Dalykas tas, kad mes ir nesame „šių dienų valstybė“ ir, tikiuosi, tokia netapsime – tokia, kuriai rūpi tik „ekonomika, etc....“ Mums mūsų valstybė per brangiai kainavo, kad taptų tokia kaip visos.

Praleidžiu visus Jūsų suminėtus „nesutarimus su rusais, lenkais ir žydais arba su Rusija, Lenkija ir Izraeliu.“ Čia, be visiems pabodusių banalybių, nieko naujo nepasakysi. Privalau padaryti tik vieną išimtį, liečiančią minėtas temas. Tai – apie 1941m. Laikinąją vyriausybę. Kaip žmogus, dalyvavęs, nors ir ne savo valia, politikoje, turiu pareikšti: toji, tolimųjų 1941 m. Laikinoji Lietuvos vyriausybė, kaunietiškoji, buvo ir yra viena garbingiausių visų laikų Lietuvos vyriausybių. Gerbiamas Tomai, argi Jūs, rafinuotai išmanantis ne tik literatūrą, bet ir jos žmones („Laimei, Maironis“ – AIDAI,1982, Nr.5...), argi Jūs nors sekundei galite patikėti, kad Juozas Brazaitis – koks lietuviškas pasididžiavimas, turėjome vyriausybę, kurios galva – aukšto lygio literatas, intelektualas, humanistas! – ar Jūs galėtute patikėti, kad šis žmogus, krikščionis, Jūsų plunksnos brolis galėtų pasielgti prieš krikščionio sąžinę ir įsakyti vykdyti žudynes? Arba leisti jas vykdyti, turėdamas galimybes sustabdyti? Ar vidujai joms pritarti? Ar nepadaryti visko, kas įmanoma, siekiant sustabdyti blogį – esamomis aplinkybėmis, siautėjant visuotiniam force majeure?..

Praleidžiu dar daugelį teiginių, kuriems turiu neigiančius atsakymus, apsistodamas ties vienu prašymu. Jūs rašote: „...mes tik draudžiame drausti, draudžiame prievartauti.“ Mes – tai nepriklausomos „mąstyklos“, anot Jūsų, atstovai, genetiškai kildinantys save tiesiai iš Sokrato ir „esantys už normalias demokratines praktikas, kur galima diskutuoti, bet negalima diskriminuoti.“ Taigi norėtume – ne tik aš, bet ir mano bičiuliai – kad Jūs pakomentuotumėte štai kad ir tokią žinutę iš demokratiškų Vakarų:

URBANA, Ilinojus, 2010 07 12 (LSN) – Katalikų profesorius Kennethas Howellas iš Šampanės (Ilinojaus valstija, JAV) buvo išmestas iš Ilinojaus universiteto, kur jis dirbo 12 metų, už tai, kad elektroniniu paštu persiuntė studentui katalikišką doktriną, aiškinančią, kaip homoseksualus elgesys prieštarauja prigimtiniam moraliniam įstatymui. Howellas vedė kursą “Introduction to Catholicism and Modern Catholic Thought" („Įvadas į katalikybę ir modernų katalikišką mąstymą") universiteto Religijos departamente nuo 2001 m."Associated Press" pacitavo Howello parašytus žodžius: „Natūralios, prigimtinės moralės dėsnis sako, kad moralė turi būti atsakinga, atliepianti realybę. Kitais žodžiais, seksualinis aktas pritinka tik vienas kitą papildantiems žmonėms (t. y. vyrui ir moteriai), o ne tos pačios lyties.“ Po to jį išsikvietė universiteto Religijos departamento vadovas Robertas McKimas ir pasakė, kad jo elektroninis laiškas buvo persiųstas į “Gay, Lesbian, Bisexual, and Transgendered Concerns” biurą, ir jis toliau nebegali mokyti universitete.

Jūsų atsakymo lauksime turbūt ne tik mes – lauks nemaža Lietuvos žmonių, kuriuos jūs kviečiate „dekonstruoti pasenusį mąstymą ir anachronišką valstybinę ir tautinę sąmonę.“

Kai dėl mūsų, tai žadame pasistengti, kad ES, kaip ir jos pirmtakė senoji Europa, liktų vis dėlto Strepsiado, o ne Sokrato pusėje. Kitaip ir mums teks ištarti – „aš dūstu.“