Prieš keletą dienų atsitiktinai buvau pakviestas dalyvauti iškyloje „Šiaurės Atėnų“ kiemelyje – žinoma mokslininkė, žmogaus teisių aktyvistė, religijotyrininkė A. P. šventė savo gimtadienį. Beje, minėtos būtybės nuopelnų pasauliui sąrašas būtų išties nepilnas, jei nepaminėtume, kad namuose ji puoselėja tris papūgas. Nesu jų matęs gyvų, – gal tai tiesiog toks jaudinantis mitas, – tačiau sklando gandai, kad joms mokslininkės namuose suteikta kone pasakiška laisvė. Esą jos laisvai skraidančios po butą, lesiojančios knygas, traukančios iš drabužių ir užuolaidų siūlus. Žinoma, gausiai darančios pur pur – visur ir ant visko...

Gerai suprasdami, kad šie taurūs paukščiai, kasdien sėjantys mokslininkės bute autentikos grūdus, nusipelno ko nors visų geriausio, su R. L. nusprendėme jai padovanoti keletą plastikinių papūgų muliažų – kad gerosios namų deivės laisvalaikiu turėtų kam karšti kailį ir mažiau domėtųsi teoriniais dalykais. (Šiaip ar taip, būtų gaila, jei su kokiu nors įžvalgiu straipsniu apie žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje būtų pasielgta taip pat kaip su bananu!) Šitaip gerosios intencijos nuvedė mus į gyvūnėlių parduotuvę viename prekybos centre – tokią gana tvarkingą, bet itin neskaniai atsiduodančią vietą, kurioje pagyvenęs ponas nepaprastai įdėmiai studijavo šunų ėdalo sudėtį. Atsitiktinai stabtelėjome ties kažkokių graužikų (pavadinome juos burundukais) buveine ir staiga, lyg atsivėrus kokiam papildomam realybės lygmeniui, patyrėme tai, kas įprastai vadinama „neužmirštamais išgyvenimais“: tie maži, tarsi iš paties mėšlo dvoko išaugę padariūkščiai žvitriai zujo po narvą, kurio viduryje jiems buvo įrengta karuselė – ratas. Dėl to atrakciono buvo varžomasi su neįsivaizduojamu entuziazmu – visa burundukų kasdienybė, visas spurdesys (beje, rato jie nė sekundei nepaleisdavo iš akių) buvo skirtas tam, kad nepražiopsotų akimirkos, kai bėgimo palaimos apimtas gentainis pradės nespėti paskui ratą ir ims suktis kartu su juo; tuomet jie šokdavo ant pavargėlio ir, išmušę jį iš sukučio, patys beviltiškai uoliai atsidėdavo mėsmalės metafizikai. Išmestieji, tarsi juos tebeveiktų smūgio jėga, baisiu greičiu skriedavo narvelio sienomis, kartais peršokdami nuo vienos ant kitos ir trumpą mirksnį atsidurdami nesvarumo būsenoje, kuri juos gal guodė. Viskas tame narvelyje vyko aplink ratą ir neabejotinai tik dėl rato, burundukai net nesikrušo, neėdė, negėrė (o jei ir būtų ėdę, gėrę, krušęsi), tik veržėsi suktis, bėgo į nesvarumą, į kosmosą, kurį klastingai žadėjo tasai ratas. Betgi buvo galima justi, kad juos, išsviestuosius, kamuoja nerimas, tokia beveik dvasinė kančia: jie negalėjo be rato, o ratas galėjo be jų – to burundukai akivaizdžiai nepajėgė suprasti.

Žiūrėdami į tuos padariūkščius suvokėme, – retai mes imam ir staiga ką nors suvokiame (taip vienu sykiu ką nors suvokti nelabai elegantiška, dvelkia prasta literatūra, egzaltacija), – kad šitas perpetuum mobile, jei jis stovėtų kambaryje, per keletą dienų nugramzdintų mus į didžiausią, neišblaškomiausią depresiją. Gyvybės, kurią garbiname, bukumas, simboliškai papuoštas beprasmiu entuziazmu ir išmatų trupiniais, zvimbė apie pasaulio, kuriame gyvename, nevisavertiškumą, ir, deja, apie tai, kad nėra (ir nebus) galimybių jį pataisyti. Kaip į tai galima reaguoti?

Niekuomet nepateisinau savižudžių, dėjau pastangas, kad nepajusčiau užuojautos tiems, kurie tarėsi pabėgę, tačiau tąsyk žinojau – jei koks suicidas priešmirtiniame laiške pagrindine savo apverktino sprendimo priežastimi įvardytų burundukų narvelį, kurį dėl tam tikrų susiklosčiusių aplinkybių buvo priverstas stebėti, suprasčiau jį. Šalia burundukų narvelio neįmanoma išlaikyti žmogiško orumo, nevalia pasitikėti savimi arba Dievu, nėra galimybių turėti vilties. Tai – beprasmis kosmosas, evoliucija, Darvinas. Tai – nebūties, kurios dalį kiekvienas paveldėjome, ekvilibristika, tamsybių misterija, vilties neteikiantis armagedonas.

Vėliau, rikiuodamas įspūdžius iš „Kikos“, prisiminiau V. U. man papasakotą istoriją apie tai, kaip jai nepavyko papenėti atostogauti išvykusios draugės žuvies. (Tiesa, tai visai ne istorija, ji pasakojo labai lakoniškai, tarsi nieko ir nebūtų nutikę – gali būti, jai iki šiol nuoširdžiai atrodo, kad ir nenutiko). Gal šis nesvarbus faktas būtų visai neminėtinas laikraštyje, jei kažkur už to banalaus pasakojimo, galbūt ir už pasakotojos suvokimo ribų, nejausčiau panašaus siaubo, koks anądien spontaniškai kilo spoksant į burundukus. Įsivaizduodamas, kaip ji rakina svetimą butą (galbūt trekšteli velkė – taip banaliau, vadinasi, ir žmogiškiau), kaip, užžiebusi kokią nors labai bendrą lempą, pasąmoningai jau veikiama svetimos buities simbolikos, žengia prie akvariumo atlikti priedermės, suvokiu, – ne, žinau, – kad tokią akimirką, trumpam iškritus iš savo gyvenimo į kokį nors svetimą, nepažįstamų daiktų galimos prasmės tampa tūkstančius kartų svarbesnės už pačius daiktus, net jei to nesupranti ar nemoki įvardyti. Žuvis – tai slydimas amžinybėje, gimimas ir mirtis, tolydiškumas. Pagaliau – neapčiuopiamybė, Išganytojas, simbolio simbolis. Ratas. Tačiau žuvis neturi stipinų, jai nebūdingas velenas, jos neįmanoma įsiūbuoti ar užvesti. Vienintelis būdas ją įminti, prijaukinti, patvirtinti, kad tai žuvis, o ne, sakykim, dviratis – priversti ėsti. Bet ši neėda, nesiblaško akvariume, tik efemeriškai kybo juodame vandenyje ir simbolizuoja. Štai čia mergikę, jei ji būtų mano kūrinio herojė (o gal ji ir galėtų būti herojė?), būtinai turėtų apimti sumišimas, baimė, pagarba žuvies reikšmei; taip pat – paranoja, ilgesys, egzaltacija... Skirtumai tarp gyvybės rūšių išnykę, žuvies buvimo beprasmybės reikšmė tokia pat siaubinga kaip burundukų beatodairiškas veržimasis suktis rate, o ir pati mergikė tą akimirksnio akimirksnį – kaip burundukas, pasiryžęs žūtbūt pats sukti savo kančios ratą – t. y. priversti simbolizuojančią žuvį ėsti. Tai gyvasis košmaras, ilgesio ir nevilties bedugnė, depresijos mašina – pusiau metafizinis prietaisas, skirtas, kad kas nors prieš jį pultų ant kelių. Mano herojė paliktų tuos namus (žuvį) visiškai pasikeitusi ir suluošinta, perėmusi žuvies inerciją ir egzistencinį garsą, įtikėjusi energetiniais laukais ir jų apkrėsta nežemišku sopuliu, o V. U., regis, numojo į visa tai ranka. Ar taip gali būti?

(Kitą dieną, važinėdamiesi dviračiais po Pavilnių regioninį parką juokais svarstysime, kaip pasikeistų pasaulis, jei vieną dieną sužinotume, kad gyvūnai mums simbolizuoja sąmoningai, iš anksto kruopščiai apgalvoję kiekvieną savo judesį ir emociją. Jei vienintelė jų siekiamybė – būti metafora, slapta reikšme, tobulu pavyzdžiu? Gyvūnų simbolizmas – kitaip nepavadinsi!)

Vėliau LM kiemelyje su būsimąja „Atėnų“ redaktore G. K. ir keletu kitų (pavadinkime juos intelektualais, nors nemėgstu šio žodžio) atsainiai svarstėme, kaip šia proga galėtų pasikeisti pats laikraštis. Gal kiek per daug baltų mitologijos, kartais tie straipsniai atrodo plevėsuojantys kažkur šalia turinio, kaip kokios archajiškos kvarbatkos... Gal būtų neblogai daugiau apžvalgų – tokių kaip Valdemaro Kukulo „Nemune“... Gal daugiau vientisumo ir pastovumo... Mokslininkė fone pasakojo apie savo papūgas: dvi esančios durnos, užsiėmusios viena kita, daug šika – taip pat ir ant knygų; trečia – beveik intelektualė: išlesa ant knygų nugarėlių dailius raštus, išlukštenusi juostelę popieriaus skraidanti po kambarį, lyg gėrėtųsi plevenimu, kiša tą juostelę į vandenį, stebi... Tiesa, vis tiek visur šika... O kodėl neleisti? Ant žemės liūdnai gulėjo abu plastmasiniai papūgų muliažai, kuriuos pirkome dovanų minėtoje parduotuvėje, nuo grilio liepsnos spindėjo pusiau nugertas degtinės butelis. Tą mirksnį supratome (ir vėl – supratome), kad gyvūnų simbolizmas (viską, ką pasakojau anksčiau, paprastesniais žodžiais išdėsčiau ir vakarėlio dalyviams) mus pačius bando uždaryti rate, paversti burundukais. Jaukią vasaros pavakarę, kepsnio kvapui kutenant šnerves, buvo aišku, jog niekas laikraštyje nepasikeis, tiesą sakant, nelabai yra kaip ir pakeisti. Nors laikraštis – tik popierius, tam tikri darviniškos evoliucijos dėsniai galioja ir jam: kitimas galimas, tačiau jo nepastebėsi plika akimi, jei ką nors staigiai perdėliosi, perkursi, tai jau bus ne evoliucija, o išnykti pasmerkta mutacija. Gal atiduoti „Š. A.“ grafomanams?.. Atsiprašau, poetams mėgėjams? Irgi ne išeitis, kažkas sakė, prieštarauja evoliucijos dėsniams. Neskoninga... O kas yra skonis?! Kas yra kvapas? Kas yra fondiu? Taip šnekučiuodami kas minutę vis labiau jautėme, kad laikraštis yra kūnas, kurio neįmanoma vienu sykiu iš naujo sukurti, tiesą sakant, neįmanoma jo net padaryti geresnio, nes tai, kas vienam yra gražu ir gera, kitam – visų blogiausia, ir blaivus požiūris į realybę turėtų mus išvaduoti nuo beprasmiškų pastangų gerinti, tobulinti; argi ne pakankamas patobulėjimas yra tai, kad „Š. A.“ ilgametis bendradarbis L. J. pagaliau įsitaisys mobilųjį telefoną? Argi ne gera žinia, kad redakcijos patalpose nuo šiol tikriausiai tvyros daugiau egzistencinio drebulio ir weltschmerz’o, kuris vis dėlto kai kada būdingas būsimajai redaktoriai.

Šitaip besvarstant dalykus, atėjo vėlyvas vakaras, o į esminį klausimą – kaip įmanoma gyventi, kai ant tavęs nuolat šika papūgos – vis dar buvo neatsakyta. „Zebra“ internetas telefone veikė be priekaištų, tik su pertrūkiais. Už tvoros esančioje kavinėje monotoniškai vis baubė girtuoklis, vėso ir stingo grilyje iškeptas šokoladas. Dovanotieji papūgų muliažai jau saugiai gulėjo mokslininkės rankinėje, laukdami kelionės į papūgų Golgotą. Tiesiog jaučiau juos energetiškai vibruojančius po plonu pamušalu, desperatiškai besistengiančius spyruoklytėmis (šios įtaisytos vietoj kojų) atsispirti nuo to, kas neišvengiama. Ir štai tada, klausydamas jų plastmasinio spengsmo, paskutinįsyk tą dieną supratau, kad mes nešėme į „Atėnus“ papūgas, bet vis tiek atnešėme pelėdas.

Gyvūnai ir vėl mus išdūrė!