Prieš pat Jonines netoli lenkiško „Žaliakalnio“ – Zeliona Guros – vaizdingame Lagowo miestelyje, pasislėpusiame miškuose ir apsuptame ežerų, jau trisdešimt devintąjį kartą prasidėjo seniausias Lenkijoje kino festivalis, paprastai vadinamas Liubušės kino vasara. Ir jau dvidešimtą kartą greta lenkiškų, vokiškų, čekiškų, slovakiškų, rusiškų, ukrainietiškų, vengriškų filmų buvo parodyta naujausio lietuviško kino programa, kurią sudarė du vaidybiniai ir trys dokumentiniai filmai.

Lietuvių kinas Lagowe gerai žinomas. Čia iš daugelio šalių susirinkę kinomanai matė bemaž visus per du dešimtmečius Lietuvoje sukurtus Algimanto Puipos, Šarūno Barto, Arūno Matelio, Audriaus Stonio ir kitų režisierių filmus, kuriems šių eilučių autorius padeda patekti į kasmet solidžiai sukomplektuotą posovietinės Europos kino panoramą. Šiemet vaidybinį kiną reprezentavo režisieriaus Valdo Navasaičio „Perpetuum mobile“ ir konkurse parodytas „Duburys“, kuriam atiteko antras pagal svarbą prizas „Sidabro kekė“ („Srebrne grono“). Režisieriui Gyčiui Lukšui tai jau antras toks apdovanojimas: pirmąjį jis gavo prieš septyniolika metų už „Žemės keleivius“.

Kino filmo „Duburys“ režisierius Gytis Lukšas. Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL © Baltijos fotografijos linija

„Duburys“ šiemet idealiai tiko vaidybinio kino konkursui, kurio nemažą dalį sudarė filmai, primenantys socialistinės santvarkos laikus. Vieni į šią kasmet vis labiau tolstančią realybę žvelgia pro hiperbolizuotus siaubo trilerio akinius (Wojciecho Smarzowskio „Blogi namai“), kiti konkrečius „brandaus socializmo“ sukrėtimus susieja su kur kas ankstesniais visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo procesais (Jano Kidawos-Blonskio „Roželė“), treti revizuoja „Solidarumo“ laikų euforiją ir bando ieškoti „trečio kelio“ amžinoje klasių kovos konfrontacijoje (Januszo Morgensterno „Mažesnis blogis“), o „Prahos pavasario“ tradicijoms ištikima jauna čekų režisierė Irena Pavlaskova („Tikras rojus“) ir jos jaunasis kolega iš Lenkijos Jacekas Borcuchas („Viskas, ką myliu“) nepamiršta, kad niūriausiais totalitarizmo laikais žmonės buvo gyvi ne vien politinėmis aktualijomis ir partijos planais, bet ir už ideologines dogmas brangesnėmis meilės bei laimės problemomis. Netrūksta šiuose filmuose sugebėjimo socialistinės praeities marazmą transformuoti į meninio absurdo ar išmintingos „žmogiškos komedijos“ pavidalus. O tai jau ryškus ženklas, kad kinematografininkai pirmieji vaduojasi iš stereotipų nelaisvės ir moko visus likusiuosius su praeities šmėklomis atsisveikinti lengvai. Bent jau be tragiškos išraiškos veiduose ir piktdžiugiškų intonacijų – viso to, ko labiausiai norėtųsi palinkėti ir mums.

„Duburys“ daugeliui Lagowe parodytų filmų buvo giminingas dar ir todėl, kad jo herojams tenka patirti skaudžius dvasinius lūžius ir priimti lemtingus sprendimus.

Nepritapusiųjų dramos

Paradoksalu, bet atgavus Nepriklausomybę per beveik du dešimtmečius mūsų šalyje buvo labai mažai bandymų kine išsamiau išanalizuoti sovietmečio dvasinį paveldą, kurio negalime atsikratyti ir dabar. Pasirodo, vien drąsos išsižadėti nekenčiamos praeities nepakanka, kad taptum iš tikrųjų laisvas žmogus. Savosios prigimties lengvai neįveiksi nei revoliucijomis, nei naujojo gyvenimo dekretais. Kaip atminties bei sąžinės – pačių objektyviausių teisėjų. O ir kas tu, žmogau, be savo atminties? Tik gailestį keliantis mankurtas, kaip kitados teigė rašytojas Čingizas Aitmatovas.

Kadras iš 1969 m. Vytauto Žalakevičiaus filmo „Birželis, vasaros pradžia“. Iliustracija iš savaitraščio „Nemunas“ archyvo.

„Kas mums pasidarė?“ – gūdžiais socialistinės stagnacijos laikais klausė rusų rašytojas ir kino režisierius Vasilijus Šukšinas, turėdamas omeny visai ne anuometinį politinį nihilizmą, o tikėjimą praradusių žmonių dvasinę eroziją, tapusią svarbiausia paskutiniųjų socializmo epochos žmonių liga. Į šį klausimą savaip bandė atsakyti ir kiti šviesesni protai, priversti savo nerimą slėpti po metaforų skraiste arba perteikti jį sudėtinga Ezopo kalba. Tada ir lietuvių vaidybiniame kine aktyviai reiškėsi tokia „opozicinė“ veikla. Raimondo Vabalo „Birželis, vasaros pradžia“ (1969 m.) ar Vytauto Žalakevičiaus „Atsiprašau“ (1982 m.) akivaizdžiai demaskavo sovietų valdžios įtvirtintas moralines deformacijas. Dabar tuose filmuose regime tai, ko nepavyko užfiksuoti dokumentininkams. Kita panašaus vaidybinio kino banga sutapo su Atgimimo laikais. Pirmasis ant dviejų epochų „slenksčio“ garsiai prabilo Š. Bartas, kurio „Trys dienos“ (1991 m.) nykų sovietinės realybės peizažą susiejo su egzistenciniu dvasiniu šalčiu ir lediniu vienatvės alsavimu. A. Puipa filme „Ir ten krantai smėlėti“ (1991 m.) taip pat suvedė nelinksmą sovietmečio patirties balansą, bet paspalvino jį absurdiškos komedijos potėpiais. O G. Lukšas „Žemės keleiviuose“ (1992 m.) neišsipildžiusių likimų virtinę suprojektavo į religinę bei filosofinę simboliką. Filmas buvo labai fragmentiškas, bet tokią stilistiką pateisino autorių refleksijos. Režisierius taip aiškino sumanymą: „Mūsų kartos žmonės nepritampa dabartiniame gyvenime, jie yra pasimetę... Mes tyliai analizuojame, kas nutiko gimusiems paskutinėmis karo dienomis ir tuoj po karo.“

„Duburio“ akivaruose

Žinoma, tokios analizės rezultatai negali būti labai optimistiški. Todėl įdomu pažiūrėti, kiek bemaž per du dešimtmečius pakito (o gal dar labiau sustiprėjo?) „Žemės keleivių“ režisieriaus įžvalgos. Laukti naujausios G. Lukšo filmo „Duburys“ premjeros norėjosi bent dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia todėl, kad filmo pagrindą sudaro Romualdo Granausko to paties pavadinimo romanas, kurį skaičiusieji ilgai prisimins santūrią, bet giliai besiskverbiančią prozos žodžio magiją. O G. Lukšas visada garsėjo kaip subtilus geros prozos (beje, ne tik lietuviškos) interpretatorius, padovanojęs mums nuostabią likimų galeriją. Vienuose filmuose („Žvangutis“, „Žolės šaknys“, „Žalčio žvilgsnis“, „Vakar ir visados“) režisierius pureno lietuviškų tradicijų dirvą ir gilinosi į mūsų kultūroje įsitvirtinusių pagonybės ritualų prasmes. O kurdamas „kaimiškas“ istorijas „Mano vaikystės ruduo“ (1977 m., pagal Juozo Apučio novelę) ir „Vasara baigiasi rudenį“ (1982 m., pagal R. Granausko prozą) užsirekomendavo kaip lyriškų bei dramatiškų pustonių virtuozas.

Kadras iš Gyčio Lukšo filmo „Duburys“. Iliustracija iš www.lfc.lt

„Duburį“ ženklina dar brandesnis režisieriaus profesionalumas ir žmogiškoji išmintis. Tikriausiai todėl kvapą gniaužia jau pirmieji naujojo filmo kadrai, iš aukštybių apžvelgiantys nuostabią Lietuvos gamtą – per miško masyvą lėtai pūškuojantis traukinys ir lėtai vingiuojanti upė nubrėžia svarbiausią dramatiškų įvykių aplinką. Prie geležinkelio tragiškai nutrūko pagrindinio filmo herojaus Juozapo Gaučio tėvo gyvenimas, ant geležinkelio tilto virš upės pats Gaučys patyrė svarbiausius savo gyvenime lūžius, netoli bėgių paskutinį kartą gyvenime suklupo Gaučio motina su dviem šviežio pieno bidonais, pagaliau du šuoliai nuo tilto atbrailos į mirtiną upės verpetą vainikuoja ir paties Gaučio, ir geriausio jo draugo Vido neilgo gyvenimo istorijas.

Vyresnės kartos žiūrovus, dar nepamiršusius „socialistinio rojaus“ realijų, turėtų persmelkti aštrus atpažinimo jausmas. Puiku, kad filmui pasirinkta nespalvota kino juosta, kurioje kiekviena detalė alsuoja nesumeluotu autentiškumu. Pagirtinas filmo autorių siekis ne stilizuoti praeitį, bet atkurti ją su maksimaliai tikroviškomis detalėmis. Būtent per jas prieš mūsų akis atgyja seniai praeitin nugarmėję laikai, kai dideliais tempais buvo vykdomi socialistinių penkmečių planai, o juos vykdantys žmonės gyveno pusbadžiu, nors degtinės niekada netrūko. Ir pavogti iš statybų ar kolchozo visada buvo ką.

Didžiausią dėmesį filmo autoriai kreipia į emocinę ir seksualinę Gaučio patirtį. Ji prasidėjo nuo nuostabios romantiškos pažinties su kurčnebyle mergina, aistringumo slėpinius atskleidė sovietinio „bendriko“ kaimynės dėka ir tarsi pertempta styga nutrūko tuomet, kai atrodė, kad jau niekas negali sudrumsti šviesios ir laimingos ateities.

Didžiausias G. Lukšo pliusas – mokėjimas visada labai tiksliai parinkti pagrindinių vaidmenų atlikėjus. Taip buvo beveik visada. Bet šį kartą aktorių parinkimas (dabar jau reikėtų sakyti „kastingas“) yra tiesiog tobulas. Debiutantas Giedrius Kiela, vaidinantis Gaučį, labai taupiais, bet tiksliais potėpiais brėžia savo herojaus gyvenimiškos brandos vektorių. Ne tik lietuviškų „Sidabrinių gervių“, bet ir didelės pagarbos nusipelno ukrainietės aktorės Oksana Borbat (Maška) bei Jevgenija Varenitsa (Klava), taip pat „Gervėmis“ apdovanoti Jūratė Onaitytė ir a. a. Vladimiras Jefremovas. Pastarieji tik dviem epizodiniais pasirodymais sugebėjo tobulai suvaidinti ne vien reikiamą sceną, bet ir visą savo herojų likimą.

Garbingą apdovanojimą Lagowe „Duburiui“ skyrę žiuri nariai nuoširdžiai džiaugėsi šiuo filmu ir savo komentaruose pabrėžė, kad tokį sprendimą lėmė daug akivaizdžių filmo pliusų – preciziška režisūra, tvirtas dramaturginis pagrindas, tiksli aktorių vaidyba, lakoniška bei poetiška vizualinė kalba (už ją birželio pradžioje Kijeve vykusiame festivalyje buvo apdovanotas operatorius Viktoras Radzevičius).

Tuščios amžinųjų variklių apsukos

Visiška „Duburio“ priešingybė – režisieriaus Valdo Navasaičio filmas „Perpetuum mobile“, kuris labiau šliejasi ne prie vyresnės kartos lietuvių kino režisierių suformuotų psichologinės dramos tradicijų, bet gerai iliustruoja naujos kartos kūrėjų pastangas sukurti universalaus kino modelius. Deja, kol kas šiame kelyje didelių meninių pasiekimų nepastebėta, o dauguma ligšiolinių bandymų išrasti amžinąjį variklį atsimuša į ta pačią „inžinerinę“ problemą – niekaip nepavyksta išvengti tuščių apsukų ir naudingumo koeficientą pakelti gerokai aukščiau už nulinę ribą.

Kadras iš Valdo Navasaičio filmo „Perpetuum mobile“. D. Matvejevo nuotrauka

V. Navasaitis kartu su Š. Bartu debiutavo 1985 m. dokumentiniu filmu „Tofolarija“. Vėliau savarankiškai sukurti filmai „Rudens sniegas“ (1992 m.) ir „Pavasaris“ (1997 m.) paliudijo, kad lietuviška autorinė poetinė dokumentika pasipildė dar vienu subtiliu kūrėju, kino kamera mokančiu „tapyti“ peizažus ir portretus. Toks kinas džiugino akį ir visai nereikalavo verbalinio komentaro. Bet kai V. Navasaitis parodė savo pirmą vaidybinį filmą „Kiemas“ (1999 m.), tapo akivaizdu, kad čia vien sugebėjimo komponuoti vaizdingus kadrus nepakanka. Vaidybinio kino dramaturgija negali apsiriboti nuotaikas kuriančiomis abstrakcijomis, o ir į personažus persikūnijantiems aktoriams reikia pateikti bent minimalius charakterių eskizus. Tada aktoriai galės improvizuoti užduota tema, ir žiūrovams bus įdomu šį procesą stebėti. Bet pusantros valandos trunkantis „Kiemas“ labai priminė tą tuščią baseiną, kurio ilgi statiški kadrai filmą pradeda ir baigia. Kad režisierius V. Navasaitis deklaruoja sąmoningai ignoruojąs siužetą, nėra nieko peiktino. Andrejaus Tarkovskio ar Aleksandro Sokurovo šedevruose taip pat maža veiksmo ir kalbos. Užtai ten tokie intensyvūs dvasinio pasaulio kontekstai, kad jei išdrįsi prie jų priartėti ir pasikliausi menininko intuicija, būtinai patirsi kažką panašaus į katarsį. O ką gali pajusti ilgai žiūrėdamas į tuštumą? Nebent tuštumą, kuri, anot Friedricho Nietzsche’s, žiūri į tave. Donatas Banionis A. Tarkovskio „Soliaryje“ kalbėjo visai mažai, bet tylėjo taip, kad žiūrovui atsiverdavo tikras vidinio gyvenimo kosmosas. „Kieme“ D. Banionis taip pat ištaria vos kelias frazes, bet už šio tylėjimo aiškiai matosi scenarijaus tuštuma. Ji, ko gero, ir kitus „Kiemo“ herojus vertė ilgas nieko neveikimo scenas užpildyti rūkymu.

Rūkymas yra svarbus ir naujojo V. Navasaičio filmo „Perpetuum mobile“ veiksmas, į kurį atkreipė dėmesį visi pirmieji filmo recenzentai. Traukdami dūmą filmo herojai daug mąsto, o žiūrovams, kaip taikliai pastebėjo vienas internetinis komentatorius, ima skaudėti plaučius. Kam adresuojamas filmas, galima suprasti iš režisieriaus komentaro: „Negalvoju, kam bus skirtas tas filmas, kurį darau. Tam, kam patiks. Tikslai yra asmeniški ir netgi, sakyčiau, egoistiški“.

Kelionės per Lietuvą ir į nuodėmių pasaulį

Lietuviškos dokumentikos garbę festivalyje gynė trys filmai. Nekonkursinėje programoje parodytas „Šokis dykumoje“ (režisierė Agnė Marcinkevičiūtė) – dokumentinis biografinis filmas, pristatantis rašytojos Jurgos Ivanauskaitės gyvenimą, kūrybą ir visuomeninę veiklą. Norėdami perteikti Jurgos gyvenimo patirtį ir jos meninių idėjų pasaulį autoriai atsisakė tradicinio linijinio pasakojimo, o savo tikslo siekia naudodami gerai rašytoją pažinojusių žmonių liudijimus, vaizdo ir garso archyvinę medžiagą bei poetiškai nufilmuotus vaidybinius intarpus. Lagowo žiūrovams Jurgos Ivanauskaitės kūryba jau nebėra terra incognita – pernai čia parodytas režisieriaus A. Puipos „Nuodėmės užkalbėjimas“, sukurtas romanų „Ragana ir lietus“, „Placebas“ bei „Sapnų nublokšti“ motyvais.

Konkursinėje kino dokumentikos programoje su austrų, lenkų, slovakų, vengrų, vokiečių filmais varžėsi dvi lietuviškos juostos. Režisieriaus Vaidoto Digimo „Kelionė per Lietuvą“ pristato mūsų šalį britų menininko Davido Elliso akimis. Pirmą kartą jis atvyko į Lietuvą 1993 m. vedamas smalsumo perprasti posovietinės kultūros specifiką. Po septyniolikos metų jis tęsia savo kelionę ir fiksuoja dabartinį susitikimą su Lietuva, lygindamas savo įspūdžius su tuo, ką matė ir patyrė čia anksčiau. Lietuviškose tradicijose ir naujų skersvėjų specifikoje smalsiam svečiui padeda susivokti kino režisierius Audrius Stonys, kaunietis architektas Vytautas Petrušonis, muzikantas Petras Vyšniauskas, kunigas Ričardas Doveika, avangardinio kino klasikas Jonas Mekas, Viliaus Orvydo akmenų muziejaus eksponatai, Baltijos kelio dokumentiniai kadrai, Vytauto Kernagio bronzinė statula Nidoje, viduramžių tradicijas puoselėjantys Riterių klubo nariai ir anarchišką laisvės dvasią simbolizuojantys baikeriai.

Kadras iš Kristinos Inčiūraitės filmo „7 nuodėmės“. Iliustracija iš www.lfc.lt

Režisierės Kristinos Inčiūraitės „Septynios nuodėmės“ per skirtingoms sporto šakoms atstovaujančių sportininkių monologus bando suvokti, kaip septynios mirtinos nuodėmės (tinginystė, puikybė, kerštas, persivalgymas, gašlumas, godumas ir pavydas) dažniausiai reiškiasi šiandienos visuomenėje. Įdomu tai, kad autoriai kalbina tik moteris, pasirinkusias septynias dvikovės sporto šakas (imtynės, fechtavimas, šachmatai ir pan.), kuriose kovojama vienas prieš vieną – tai lyg savotiška aliuzija į dvi kontrastingas moters asmenybės puses. Žmogaus dvilypumo, vidinės kovos su pačiu savimi vizualizaciją įdomiu kontrapunktu susieja dainininkės Rositos Čivilytės pamąstymai apie patirtį, įgytą vaidinant Kurto Weillo ir Bertolto Brechto balete su dainomis „Septynios mirtinos nuodėmės“ („Die sieben Todsünden“), jame laimės ieškančios dvi seserys Didžiosios depresijos laikotarpiu keliauja į septynis skirtingus miestus.

Gimsta nauja lenkų kino mokykla?

Ypatingų pagyrų šiemet nusipelnė lenkiškų vaidybinių filmų programa. Ją žiūrint net nekyla mintis apie totalią finansinę krizę, kuria dabar taip dažnai bandoma pateisinti silpnus filmus net stipriose kinematografinėse šalyse. Lenkai kasmet kuria apie keturias dešimtis vaidybinių filmų, kurių meninis lygis stebėtinai aukštas.

Šio stebuklo priežasčių reikėtų ieškoti lenkų kino tradicijose. Prieškario melodramų ir komedijų retrospektyva, parodyta specialiuose Liubušės kino vasaros seansuose, priminė jau primirštą faktą, kad iki tragiškų 1939 m. lenkų nacionalinis kinas klestėjo, populiarių žanrų filmai išradingumu nenusileido analogiškai Holivudo produkcijai, savi aktoriai buvo beprotiškai populiarūs, o salės lūžo nuo dėkingos publikos. Prie šio proceso gerokai prisidėjo ir anuometinė Lenkijos valdžia, skatinusi nacionalinį kiną ir minimaliai apsunkinusi filmų kūrėjus mokesčiais valstybei. Socialistinėje Lenkijoje taip pat apstu pavyzdžių, kai formavosi ir visame pasaulyje garsėjo tokie reiškiniai kaip lenkų kino mokykla (susijusi su pirmaisiais Andrzejaus Wajdos, Andrzejaus Munko, Jerzy Kawalerowicziaus, o vėliau Romano Polanskio ir Jerzy Skolimowskio šedevrais) ar moralinio nerimo kinas, išgarsinęs Krzysztofą Zanussį, Krzysztofą Kiešlowskį ir jų bendražygius.

Dabar lenkų kritikai kalba ir apie tradicijų tąsą savo nacionaliniame kine, ir apie savotišką lenkų kino mokyklos renesansą. Lagowe parodyti vaidybiniai filmai patvirtina abi šias tendencijas.

Vyresnės kartos režisierius Ryszardas Bugajski istorinėje dramoje „Generolas Nilas“ kruopščiai rekonstruoja paskutinius legendinio „Armija Krajowa“ generolo Augusto Emilio Fieldorfo gyvenimo metus. Aktyvus kovotojas su fašistine okupacija (vadovavęs svarbiausioms karinėms akcijoms okupuotoje Lenkijoje ir organizavęs pasikėsinimą prieš Varšuvos budelį SS generolą Franzą Kutscherą) pirmaisiais pokario metais tampa sovietinio teroro auka. Praleidęs dvejus metus Sibiro lageriuose ir grįžęs namo tikras savo šalies patriotas pateko į negailestingus sovietinės politikos gniaužtus ir kaip liaudies priešas buvo pakartas 1953-iųjų pavasarį. Filme išvengta beveik visų tokiam kinui klastingų povandeninių rifų – aklo heroizavimo, patriotinio patoso, priešininkų karikatūrinimo. Nuo stereotipų išlaisvinta santūri pagrindinio vaidmens atlikėjo Olgierdo Łukaszewicziaus vaidyba vietomis pakyla iki tragizmo viršūnių ir tikro katarsio. Seanso metu ne kartą mąsčiau apie tai, kad ir Lietuvoje kada nors galėtų gimti ne prastesnis filmas apie KGB nukankintą Joną Žemaitį-Vytautą, nuo 1949 m. vasario 16-osios iki mirties 1954 m. lapkričio 26 d. buvusį prieš okupaciją kovojančios Lietuvos valstybės vadovu, faktiškai vykdžiusį Respublikos Prezidento pareigas. Tik kas ir kada tokį filmą sukurs?

Kadras iš Boryso Lankoszo filmo „Antroji monetos pusė“ („Rewers“)

Su klasikinės lenkų kino mokyklos temomis gražiai polemizuoja jaunas debiutantas Borysas Lankoszas filme „Antroji monetos pusė“ („Rewers“). Nespalvotoje juostoje atgyjantis pasaulis hipnotizuoja nuo pirmų kadrų. Viskas čia kaip ne kartą matytuose geriausiuose lenkų filmuose, skirtuose pokario realijoms. Bet netrukus paaiškėja, kad tai tik talentinga stilizacija, leidžianti anų laikų atmosferos nepatyrusiems filmo autoriams žaisti kiną. 1952-ųjų realijos ir mūsų dienų pasaulis susiejami keistas asociacijas žadinančiais ryšiais.

Mažiausiai buities detalei pastabi realistinė psichologinė drama nejučia apauga grotesko elementais ir pasitelkdama iškalbingas užuominas bei tikslias metaforas transformuojasi į juodąją komediją, atskleidžiančią išvirkščiąją socialistinės sistemos pusę. Tokioje koordinačių sistemoje antrąją pusę turi viskas, įskaitant ir amžinai lenkų režisierių nagrinėtą didvyriškumo fenomeną.

Panašias mintis formuoja ir režisierius Janas Kidawa-Blonskis, filme „Roželė“ nutiesiantis tiltus nuo neseniai Lenkijoje įvykdytos liustracijos rezultatų iki septintojo dešimtmečio pabaigos, kai šalyje siautė anuometinio generalinio sekretoriaus Wladyslawo Gomulkos išprovokuotas antisemitinės isterijos vajus. Filmo autoriai su šiais įvykiais susieja tris herojus, tapusius politinių aistrų aukomis. Viskas prasideda tuomet, kai saugumietis Romanas Rozekas savo meilužę Kamilą priverčia šnipinėti žydų kilmės rašytoją disidentą Adamą Warczewskį (aktorius Andrzejus Sewerynas). Pradžioje viskas klostosi pagal planą, tačiau demoniškas scenarijus tapo nevaldomas tuomet, kai Kamila įsimylėjo rašytoją ir ryžosi už jo tekėti. Tada ir prasidėjo tikra įvykių griūtis.

„Roželė“ Lenkijoje sulaukė didžiulio rezonanso, ir tai suprantama: anksčiau taip atvirai kalbėti apie saugumo sistemos veiklą buvo neįmanoma. Tačiau po liustracijos proceso paviešinus saugumui dirbusių agentų pavardes, paaiškėjo stulbinamų faktų: skundikų Lenkijoje buvo ištisa armija. Vieni uoliai tarnavo režimui „iš idėjos“, kiti – už pinigus ir kitokias materialines gėrybes. Išdavikų buvo kiekviename kolektyve, jau nekalbant apie kūrybines sąjungas (kinematografininkai apie savo kolegas sužinojo daug įdomaus), net šeimose pasitaikydavo tokių atvejų, kai vienas sutuoktinis rašė apie kitą išsamias ataskaitas. Viena tokių istorijų ir sudaro „Roželės“ pagrindą. Nors herojų vardai pakeisti, lenkams jokia paslaptis, kad už išgalvoto herojaus Adamo Warczewskio slepiasi gerai žinomas rašytojas Pawelas Jasienica, kurio šeimos nariai gąsdino filmo autorius teismais. Tačiau režisierius viešojoje erdvėje atrėmė pretenzijas, pareiškęs, kad „Roželė“ nėra filmas nei apie Pawelą Jasienicą, nei apie Sergejų Jeseniną ar Bertoltą Brechtą, nors visų jų gyvenime būta panašių situacijų. J. Kidawa-Blonskis vengia banalių asociacijų, todėl griebiasi solidžios Adamo Mickiewicziaus pagalbos – jo „Vėlinių“ inscenizacija Varšuvos teatre „Narodowy“ (režisuota Kazimierzo Dejmeko 1967-aisiais) buvo suvokiama kaip atviras spjūvis ne tik socialistinės Lenkijos valdžiai, bet ir „niekšams, kuriuos pas mus atsiunčia Maskva“. Filmą net pradeda citata iš „Vėlinių“: „Kodėl apie tai taip ilgai tylite, broliai?“ Šią klasiko repliką taip norisi adresuoti mūsų politikams bei menininkams.

Viltis dar gyva

Dokumentinės programos žiuri nariams (vienas jų buvo šių eilučių autorius) taip pat teko nelengva užduotis iš vienuolikos filmų išrinkti geriausią. Konkursui pateiktų filmų veiksmo geografija įspūdinga – nuo keturiuose kontinentuose filmuotos vengrų režisieriaus Ferenco Moldovanyi „Kitos planetos“ iki Austrijos režisierių Brigitte Weich ir Karino Macherio žvilgsnio anapus „geležinės uždangos“, kuria nuo pasaulio atsitvėrė Šiaurės Korėja („Hana, Dul, Sed...“). Kai kurie filmai kėlė viešumon ilgai slėptus istorinius faktus. Įdomu buvo žiūrėti režisieriaus Jaceko Petryckio „Miestą be Dievo“. Naujos socialistinės Lenkijos simboliu (ir pirmuoju šalyje miestu be bažnyčios) turėjusi būti Nowa Huta visai netikėtai septintojo dešimtmečio pradžioje tapo gražios antisovietinės rezistencijos vėliava, aukštai iškelta anuometinio arkivyskupo Karolio Wojtylos. Gausiai dokumentiniais kadrais papuoštas „Miestas be Dievo“ surinko svarbių pasipriešinimo epopėjos faktų, atvedusių šalį į „Solidarumo“ pergales. Netrūko festivalyje ir egzotiškų siužetų. Bene įdomiausias iš jų labai originaliai interpretavo seną kaip pasaulis teiginį „Niekada ne vėlu gyvenimą pradėti iš naujo“. Jauna vokiečių dokumentininkė Saara Aila Waasner šią išmintingą maksimą iliustruoja trimis autentiškais likimais. Tai pasakojimas apie tris pagyvenusias vokietes, kurios savo „antrąją jaunystę“ susiejo su... prostitucijos amatu ir dėl to visai nekompleksuoja. Net iš savo naujojo statuso emocingos filmo herojės sugeba išrutulioti ironišką amžinojo moteriškumo formulę: „Jeigu jau vieną kartą tapai k...va, tai jau visam likusiam gyvenimui“...

Kadras iš Miroslavo Reno filmo „Arsy-Versy“. Iliustracija iš www.poff.ee

Geriausiu dokumentiniu filmu žiuri nusprendė pripažinti jauno slovakų režisieriaus Miroslavo Reno darbą „Arsy-Versy“, visus sužavėjusį savo originalia istorija, lakoniškumu, kinematografiniu vizualumu, ironiškais kontrapunktais, išradinga stilistika ir pagrindinio herojaus gyvenimiška filosofija. Kaimo sodyboje su senute motina gyvenantis penkiasdešimtmetis Liubošas turi vienintelę aistrą – jis fotografuoja... šikšnosparnius ir jų pasaulyje jaučiasi kur kas geriau nei tarp žmonių. Savo pomėgį Liubošas grindžia paties susikurta filosofija: „Žmonės riejasi tarpusavyje dėl politikos, pinigų, sekso, valdžios. Visi baisiai užsiėmę šiais reikalais, ir niekas nenori fotografuoti šikšnosparnių...“

Po seanso filmas sulaukė šiltų katučių. Tai suprantama – vis labiau į materializmą grimztančiame moderniame pasaulyje didžiausiu deficitu tampa žmogaus širdies dosnumas ir nuostabi dvasinė energija. Tik šios subtilios materijos dar gali pasipriešinti fiziniam materialaus pasaulio degradavimui. Kai kurie Lagowe parodyti filmai neabejotinai teigia, kad tokia viltis dar gyva.