„Prancūzijos parlamento aną savaitę priimtas nutarimas uždrausti viešai nešioti visą kūną dengiančius musulmoniškus apdangalus buvo geras žingsnis, tik jį inicijavo ne ta grupė“, – aną šeštadienį rašė egiptietė publicistė Mona Eltahawy dienraštyje „Washington Post“.

„Kai kas bando draudimą pavaizduoti kaip Islamo ir Vakarų susikirtimą. Taip nėra. Pirmiausia, islamas – ne monolitas. Kaip ir kitose didelėse religijose, jame reiškiasi skirtingos pakraipos ir netgi sektos. Daugelis musulmonių, nors joms ir nepatinka europiečių politinė dešinė, draudimą palaiko kaip tik dėl to, kad jis smogia musulmonų politinei dešinei.

Kai kas čia prisimena ir Šveicarijos nutarimą uždrausti naujų minaretų statybą.

Viena vertus, nerimta lyginti moterų veidus – jų tapatybę – su akmeniniu stulpu. Minaretai naudojami šaukimui į maldą, jie yra islamo simbolis. Nikabas, visą kūną dengiantis apdangalas su plyšiais tik akims, yra musulmoniškosios dešinės simbolis.

Tačiau abiejų draudimų atveju reiškiasi pavojinga tyla – liberaliai mąstančiųjų atsisakymas gerai išdiskutuoti, ką reiškia būti europiečiu, ką reiškia būti musulmonu, ir su tuo susijusias rasizmo bei imigracijos problemas.

Liberalai, kurie piktinasi dėl moterų teisių pažeidinėjimo, turėtų pripažinti, jog diskusijų nebuvimas šiais kritiškais klausimais įgalino ir Europos politinius dešiniuosius, ir   musulmonų dešiniuosius   susidariusią situaciją išnaudoti.

Europiečių politinė dešinė – neabejotinai ksenofobiška. Ji iš mano religijos daro karikatūrą ir šitaip ją iškreipdama kursto islamofobiją. Bet ir Islamo ultrakonservatyvios pakraipos, pvz., salafizmas ir vahabizmas iš mūsų tikėjimo padaro karikatūrą ir naudojasi islamofobija, kad užčiauptų burnas kitaip manantiems.

Salafi ideologija, be gailesčio misoginistinė (t.y., moteris niekinanti), paliko savo žymę globaliajam islamui tuo, kad per didelį skaičių musulmonų įtikino, jog būtent salafizmas yra tyriausia ir aukščiausia mūsų tikėjimo forma“.

Taip nemananti Mona Eltahawy toliau rašo, kad „tos islamo atmainos, kurios liepia moterims užsidengti veidus, nepriima tokio dalyko, kaip moters teisė rinktis, ir teigia, jog moterims reikia slėptis už apdangalų, kad įrodytų tikrą savo „vertę“.

Salafizmas ir vahabizmas moko, kad moterys degs pragare, jeigu jos neapsidangstys nuo galvos iki kojų pirštų – nesvarbu, kur jos begyventų, Saudo Arabijoje ar Prancūzijoje. Šiuo atžvilgiu jokio pasirinkimo nėra.

Bet tai ne doktrina, kurią musulmonai išmoksta iš mūsų šventosios knygos, Korano. Dauguma musulmonų mokslininkų taip pat neliepia užsidengti veido“, – teigia Mona Eltahawy.

Prancūzų draudimas pasmerktas kaip antiliberalus ir antifeministinis. Bet kur buvo tie klyksmai, kai nikabai pradėjo rodytis Europos šalyse, kur moterys seniai kovojo už savo teises. Keistas politinis korektiškumas surišo liežuvius tų, kurie paprastai susiburia moterų teisėms ginti.

Čia reiškiasi keli ideologiniai konfliktai. Islamo pasaulyje liberalūs ir feministiškai nusiteikę musulmonai atsisako tikėti, kad viso kūno apdangalai yra privalomi. Saudo Arabijoje, kur veido slėpimas yra dažnas, daugelis moterų nuteiktos dangstytis veidus, nes, girdi, taip reikia, o kai jos per televiziją mato nesidangstančias moteris, atsidusta: „Jos gauna šį gyvenimą, o mes gausime pomirtinį“.

Tačiau problema – ne tik arabų kraštuose. Musulmonių vadovaujamos feministų grupės Vakarų šalyse kovoja su moteris žeminančiomis praktikomis, kurios teisinamos kultūros ar religijos vardu. [...] Pvz., Šiaurės Afrikos ar šiaip musulmoniškos kilmės moterys Prancūzijoje įkūrė draugiją „Nei parsiduodančios, nei pasiduodančios“ kaip reakciją į smurtą prieš moteris imigrantų apgyvendintuose Prancūzijos priemiesčiuose. Ši draugija palaiko burkos ir nikabo draudimą, kovoja su priverstiniu moterų apvesdinimu Prancūzijoje ir smerkia imigrantų moterų ir vyrų atžvilgiu rodomą rasizmą.

Išties daugelyje Europos šalių kultūrinė imigrantų integracija nepavyko, tačiau už tai mokėti neturėtų moterys.

Europos liberalai turėtų savęs paklausti, kodėl jie tylėjo ir tyli. Juk aišku, kad Europos politinei dešinei nerūpi musulmonės moterys ar jų teisės.  

Tačiau tą patį klausimą turi sau kelti ir musulmonai: kodėl tylime, kai kurios mūsų moterys visiškai susilieja su juodu fonu, arba paklusdamos tapatybės politikai, arba liepiant salafizmui?  

Garsioji egiptietiško feminizmo pradininkė Hoda Shaarawi nusiėmė skraistę 1923-aisiais, sakydama, kad tai praeities liekana. Praėjo beveik šimtmetis, o mes buksuojame. Geriausias būdas paremti musulmones moteris būtų pasipriešinti tiek Europos   politiniams dešiniesiems rasistams, tiek musulmonų dešiniųjų nikabams ir burkoms. Moterys neturėtų būti aukojamos nei vieniems, nei antriems.

Baikime abstrakčias diskusijas ir priartėkime prie moterų realybės. Prancūzai turėjo tiesos, uždrausdami nešioti veido ir viso kūno apdangalus viešumoje. Tie, kuriems tikrai rūpi moterų teisės, turėtų kalbėti apie pavojų, kuris slypi dedant lygybės ženklą tarp   dievobaimingumo ir moterų užjuodinimo ir pradingimo“, – baigė savo straipsnį dienrašty „Washington Post“ egiptietė rašytoja ir politologė Mona Eltahawy.

Bet ne visi Europos laikraščiai su šia egiptietės feministės nuomone sutiko. Aną ketvirtadienį, kai Prancūzijos parlamentas burkų ir nikabo draudimą priėmė, Bratislavos dienraštis „Sme“ rašė, kad „į argumentus už draudimą, kuris, jo šalininkų nuomone, didina lyčių lygybę ir mažina musulmonių moterų diskriminavimą, negalima žiūrėti rimtai. Jie tik uždengia tikrąjį draudimo tikslą – pasunkinti kelią islamizacijai“. citatos pabaiga

Tačiau į tai, kad islamą galima įvairiai suprasti, kad Koranas, daugelio jo aiškintojų nuomone, neliepia moterims užsidengti veidų ir viso kūno, Slovakijos laikraštis neatsižvelgė.

Pasak Toronto dienraščio „Globe and Mail“, „burka yra šlykštus dalykas ir gali moteris uždaryti į dirbtinį kalėjimą. Tačiau draudimas mažai pasitarnaus moterų išlaisvinimui ir veikiau jas dar labiau izoliuos.

Kai kurie valstybinei potvarkiai, pvz., prievolė automobilyje užsisegti diržą, yra pateisinami. Ir Kvebeke buvo priimtas įstatymas, apsunkinantis veidą užsidengusioms moterims priėjimą prie viešųjų įstaigų.

Tačiau kai tokie asmeniški dalykai, kaip apranga, reguliuojami įstatymais, jų paliestieji tikrai pasijus neteisėtai traktuojami“, – rašė Kanados sostinės dienraštis.

Įdomu, kad Jungtinių Arabų Emiratų dienraštis Dubajuje „Gulf News“ irgi rašė, jog reikėjo „ne drausti specialų aprangos stilių, kuris liečia tik labai nedidelę mažumą, o geriau atkreipti vyriausybių dėmesį į pavojingus ekstremistus, pvz., į imamus, kurie garsiai skelbia netoleranciją ir smurtą, ar į teroristus.    

Pačiame Islame vyksta diskusijos, kaip musulmonai turėtų gyventi. Diskutuojama ir apie tai, kaip musulmonų bendrijos Europoje turėtų santykiauti su visuomene, kurioje gyvena.   Nė vienoms iš šių diskusijų aprangos draudimas nepadeda, – teigia Dubajaus dienraštis.