Nuo maždaug 2000 metų Lietuvoje, kaip ir kitose buvusio soclagerio šalyse, paplito pigūs plastikiniai langų rėmai. Juos imta masiškai dėti ne tik sovietiniuose „miegamuosiuose“ rajonuose, bet ir senamiesčiuose.

Apie paveldosaugos padėtį Vilniaus senamiestyje rašyta ir kalbėta tiek daug, kad nedrąsu šią temą paliesti dar kartą. Visi dalykai iki skausmo išdiskutuoti, probleminiai taškai – nustatyti. Vis dar nesame apibrėžę institucijų, atsakingų už Senamiesčio priežiūrą ir apsaugą, teisinio statuso ir atsakomybės, nesudarėme UNESCO ekspertų rekomenduotos patarėjų tarybos, kurioje dalyvautų ne tik Kultūros ministerijos, savivaldybės, bet ir nevyriausybinių organizacijų atstovai, neturime adekvačių sankcijų už Senamiesčio reglamento nesilaikymą ir t. t.

Pasak paveldo specialistų, teisinė bazė nuo 1994-ųjų, kai Vilnius buvo įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, pasikeitė taip, kad Senamiestį šiandien tapo įmanu saugoti tiktai formaliai. Maža to, paaiškėjo, kad per pastaruosius metus Vilniaus miesto savivaldybė nevykdė pagrindinės savo funkcijos – paveldo objektų stebėsenos. Taip, pasak Valstybinės kultūros paveldo komisijos,  per keliolika metų dėl neveiksmingos apsaugos sistemos ir savininkų nenoro Vilniaus senamiestyje įvyko daug neigiamų didelės reikšmės sisteminių pokyčių, dėl kurių Senamiestis neteko dalies autentiškumo ir vientisumo.

Čia noriu pateikti, mano supratimu, iškalbingus nevykusio (taip pat keletą vykusių) langų keitimo pavyzdžius, parodančius, jog tai ne miesto mylėtojų, dėl perdėto jautrumo visur matančių pavojus, išpūstas reikalas, bet reali nūdienos paminklosaugos ir estetinė problema

Viena iš tokių netekčių – masinis senųjų medinių langų keitimas plastikiniais arba medinėmis jų imitacijomis. (Tai pačiai problematikai priskirtinas plastikinių durų, statomų net į medinius namus, ir šiuolaikinių stoglangių vajus.) Tai paveldosaugos požiūriu grėsmingas procesas, ypač kai neturime interjerų išsaugojimo ir atkūrimo tradicijos, kai netgi neegzistuoja interjero bei jo paveldo apibrėžimai. Pavyzdžiui, iki šiol oficialiai nenustatyta, kokios interjerų dalys yra neatsiejama saugomos visumos dalis.

„Senos vertingos konstrukcijos, detalės pašalinamos, užuot jas išsaugojus. Ypač žalojamos ir naikinamos autentiškos bei tradicinės durys ir langai, jie sistemingai keičiami į šiuolaikines duris bei vitrinas. Beveik visur mediniai rėmai keičiami plastikiniais arba prastomis medinėmis imitacijomis“, – rašoma Valstybinės kultūros paveldo komisijos nutarime „Dėl pasaulio paveldo vietovės – Vilniaus istorinio centro (Senamiesčio) esamos būklės bei autentiškumo“.

Čia noriu pateikti, mano supratimu, iškalbingus nevykusio (taip pat keletą vykusių) langų keitimo pavyzdžius, parodančius, jog tai ne miesto mylėtojų, dėl perdėto jautrumo visur matančių pavojus, išpūstas reikalas, bet reali nūdienos paminklosaugos ir estetinė problema, ypač išryškėjanti Vilniaus istorinį centrą palyginus su kitas miestais, pavyzdžiui, Talino senamiesčiu, kur senųjų langų ir durų dėl vykusios paminklosaugos politikos išlikę arba atnaujinta nepalyginamai daugiau*, jau nekalbant apie daugelį Vakarų Europos miestų, kur pro tuos pačius langus žvelgia ne pirma karta.

Bevaikščiodamas po Vilniaus senamiestį išskyriau du kriterijus, kuriais vadovaudamasis vertinau vieno ar kito lango vertę fasado kontekste. Pirmasis (pavadinkime jį romantiniu): žiūrovui, žvelgiančiam į Senamiesčio langą, turi būti nesunku įsivaizduoti, kad ir praeityje čia gyventa, tarsi matytų protėvių veidus jame (tikiu, kad to norėtų ir Vilniaus svečiai); antrasis (estetinis): pakeistas langas turėtų pernelyg nekristi į akis ir būti „draugiškas“ kitiems fasado elementams ir žiūrovo akiai. Tiek „draugiškas“, kad Senamiestyje be papildomų kompiuterinių triukų, šalinančių nepageidaujamas fasadų detales, būtų galima sukurti filmą apie senovę, panašų į Vasilijaus Livanovo ir Vitalijaus Solomino„Šerloko Holmso ir daktaro Votsono nuotykius“.

Pradžioje keletas tinkamo langų tvarkymo pavyzdžių.

Toliau nevykę langų senamiestyje pavyzdžiai:

Kiemas Latako gatvėje. Vieno namo fasade - keliolikos tipų nepritaikyti prie fasado plastikiniai langai. Dešinėje pusėje, apačioje, originalus.

Vienas gražiausių kiemų Pilies gatvėje su nevalyvai įstatytais langais antrajame aukšte. Nuotrauka daryta ankstyvą pavasarį.

Iki vasaros situacija nepasikeitė. Šeimininkai netgi nepasirūpino nuplėšti apsauginių juostelių nuo rėmo paviršiaus.

Vienas iš Žemaitijos gatvių namų. Matyti, kaip langai „be padalinimų“ suardė fasado vientisumą. Justi, kad įdėjus šiuos langus, fasadas kažko neteko, kad jam „kažko trūksta“.

Nekontekstualus langas „be padalinimų“ viename iš Savičiaus gatvės kiemų.

Firmos, įsikūrusios viename iš Rūdninkų gatvės kiemų, įėjimas. Retorinis klausimas: ar fotografuotumėme tokį objektą nuvykę į kokios nors svečios šalies senamiestį? Ar jis mus domintų?

Du autentiški langai ir vienas „supaprastintas“. Improvizacija.

Butas Žemaitijos gatvėje. Aplinka labai tvarkinga. Tačiau naujieji langai su „padalinimus“ imituojančiomis juostelėmis netinka prie fasado, suteikdami jam dirbtinumo. Jau nekalbant apie duris ir jų spalvą.

Žemaitijos gatvė. Būtų galima tikėtis, kad sutvarkius namo fasadą plastikas taip nekris į akis. Tačiau akivaizdu, kad bandymas pakeisti laiptinės langus nepavyko. Naujieji atrodo grubiai ir nevykusiai.

Namas Užupyje. Verta atkreipti dėmesį, kiek fasade skirtingų tipų langų.

Palyginimui. Visi šio Latako gatvės namo langai – rudi. Vienas šeimininkas nutarė pratęsti šią tradiciją, kitam tai pasirodė nesvarbu. Jis įstatė baltus langus.

Palyginimui. Tikra ir dirbtina.

Dar viena palyginimui.

Ir dar viena. Viršutinio aukšto langai – nauji.

Nesunku įsivaizduoti, kaip tapybiškai turėjo atrodyti senasis medinis langas šiame Latako gatvės namo fasade iki jį pakeičiant naujuoju.

Tikėtina, kad daugelis gyventojų seno lango pakeitimą supranta kaip „nieko tokio“, kaip paprasčiausią remontą. (Dėl to net nebando ieškoti taikingesnių priemonių tam tikriems kasdienybės nepatogumams, kurių iškyla gyvenant Senamiestyje, spręsti.) Susidaro įspūdis, kad panašus ir Kultūros vertybių apsaugos departamento požiūris, ypač jei langai keičiami ne valstybės saugomame objekte, o kokiame nors „užkampio“ name.

Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio vyriausioji valstybinė inspektorė Nijolė Vaitiekūnaitė: „Gyventojai tvarkosi, kaip išmano. Mes daugiausia galime tik apeliuoti į jų geranoriškumą, nes adekvačių priemonių nubausti už seno lango ar durų pakeitimą realiai nėra. Reikia pabrėžti dar ir tai, jog daugelis gyventojų paveldą suvokia ne kaip privalumą, o kaip kliūtį, kurią reikia apeiti. Kita vertus, galima ir juos suprasti. Jie nori viską daryti pigiau ir paprasčiau. Kad padėtis pasikeistų, reikėtų didesnio savivaldybės indėlio (pavyzdžiui, kaip buvo Žvėryne). Kad situacija pasikeistų, mano nuomone, reikia daugiau informacijos bei adekvačių sankcijų.“

Anot KPD Vilniaus teritorinio padalinio vedėjo Rimanto Bitino, šis sunkiai valdomas procesas tęsiasi jau metų metus. Kad problema būtų išspręsta, jo nuomone, trūksta ir gyventojų sąmoningumo, ir didesnio institucijų indėlio: „Kai viešėjau Gotlande, Visbyje nemačiau nė vieno plastikinio lango. Senoviškus langus jie laiko vertybe, dėl to jų ir nekeičia. Tik šiek tiek paremontuoja, padažo. O mūsų gyventojų mentalitetas – kitoks. Tačiau esu įsitikinęs, kad bausti jų tikrai nereikia, reikia ieškoti kitų, kompleksinių sprendimų. Pavyzdžiui, Vakarų valstybėse egzistuoja praktika, kai savivaldybės kompensuoja kainų skirtumą tarp plastikinių ir medinių langų. Beje, maždaug 1996–1999 metais, kai veikė kitokios Vilniaus senamiesčio tvarkymo ir statybos taisyklės, baudėme daug. Pagal naujas taisykles, to daryti negalime. Galime tik vykdyti prevencinę veiklą, kalbėtis su gyventojais. Iš esmės didelės problemos šioje srityje nematau, anksčiau ar vėliau, kai pakis gyventojų mentalitetas, pasikeis ir padėtis. Jau ir dabar matyti tokių ženklų.“

Nuo 1998 metų veikiančios Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros, kurios vienas pagrindinių tikslų – paveldosauginės savimonės ugdymas, pasiteiravau, ar Senamiesčio gyventojai per šiuos metus buvo informuojami apie tai, į ką jie turėtų atkreipti dėmesį savo interjeruose, ką turėtų saugoti. „Esame surengę seminarų, paskaitų, kurių dėka gyventojai gali geriau suprasti istorinę ir kultūrinę pastato bei jo aplinkos vertę, sužinoti, kaip ir kokias išlikusias kultūrines vertybes saugoti. Esam išleidę informacinių leidinių. Tačiau, atvirai tariant, į tuos seminarus nedaug žmonių tesusirenka. Pasitaiko, kad ir patys gyventojai kreipiasi patarimo, kaip tvarkyti, tačiau tokių yra vienetai. Daugeliui gyventojų paprasčiausiai trūksta sąmoningumo“, – sakė agentūros vyr. inžinierius K. Masaitis.

Ką apie tokią padėtį mano patys Senamiesčio gyventojai? Kodėl jie nutaria pasikeisti senus langus? Kas verčia juos pasirinkti plastikinį langą vietoj medinio?

Ką apie tokią padėtį mano patys Senamiesčio gyventojai? Kodėl jie nutaria pasikeisti senus langus? Kas verčia juos pasirinkti plastikinį langą vietoj medinio? Tiesą sakant, kelių mano kalbintų žmonių atsakymai nenustebino. Pasak jų, langus žmonės keičia dėl kelių priežasčių: geresnių šilumos, šviesos ir garso izoliavimo parametrų, mat senieji langai pralaidūs šalčiui, dėl „padalinimų“ blogai praleidžia šviesą bei nepakankamai izoliuoja iš gatvės sklindantį triukšmą. Kodėl renkamasi plastikinius vietoj medinių? Visų pirma dėl kainos („mediniai dvigubai brangesni“) ir prieinamumo („šimtai tų plastikinių langų firmų, atvažiavo kitą dieną, įdėjo, ir viskas“). Kodėl neatnaujinami seni? Įsidėti naujus yra lengviau, nei atnaujinti senus. Be to, susidaro įspūdis, kad pirmenybė plastikiniams langams teikiama dėl tos priežasties, jog plastikas tebelaikomas „pažangesne“ medžiaga. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad daugelis gyventojų vis dėlto paiso minimalių reikalavimų ir langus „be padalinimų“ stato pakankamai retai, deda bent jų imitacijas.

Ką reiškia medinis lango rėmas palyginti su modernių pastatų, nustelbiančių bažnyčias, statybomis? Nedaug. Arba šarvo durys, įstatytos į XVIII amžiaus pastato fasadą? Taip pat nelabai nedaug. Nes svarbiausia išsaugoti visumą. Tačiau galima ir atvirkštinė logika: ar, nepajėgiant išsaugoti paprasčiausio lango ar durų, įmanu išsaugoti istorinę miesto panoramą? Aktualus klausimas tiek senamiesčio gyventojams bei čia įsikūrusių formų savininkams, tiek paveldosaugos institucijų darbuotojams.

*Anot Talino senamiesčio paveldo departamento architektės Liinos Janes, jų Kultūros vertybių išsaugojimo įstatymas yra gana griežtas. Talinu rūpinasi Nacionalinio paveldo komisija ir Talino miesto savivaldybė, remdamasi jau minėtu aktu. Visi su Senamiesčiu susiję projektai turi būti patvirtinti Talino kultūros paveldo departamento, Nacionalinės paveldo komisijos ir Talino miesto planavimo departamento. Jei reikia, pagalbos, kreipiamasi į patarėjų kultūros paveldo klausimais tarybą. Pasak Liinos Janes, jie taip pat turėję problemų su plastikiniais langais Senamiestyje, tačiau šiuo metu dauguma jų pakeisti į medinius. Jei yra naudojamos netinkamos medžiagos, pažeidėjams gresia bauda iki 10 tūkst. kronų (apie 3 tūkst. litų). Ji gali būti skiriama tol, kol nebus atstatyta buvusi padėtis.