„Pasitikėjimas bažnyčia mažėja, – neseniai išgirdome su komjaunuolišku ateisto entuziazmu skelbiamą žinią. – O kardinolo reitingai krito.“ Taip visuomenė esą įvertino vadinamąjį bažnyčios akibrokštą – santūrią pagarbą buvusiam šalies vadovui Algirdui Brazauskui.

Viešojoje erdvėje jau padaryta grubi klaida – pasaulietinės tuštybės mastelį taikėme amžiniesiems dalykams ir net nebandėme aiškintis, kas yra orumas ir tikra pagarba. Dabar vėl lipame ant to paties grėblio ir pamirštame, kad bažnyčiai reitingai visai nerūpi. Tūkstantmečių patirtis, užgrūdinta senosiose katakombose ir moderniuose gulaguose, liudija, kad reitingai tėra vienadienė vertybė – ne viskas matuojama pelnu ir pinigais.

Bažnyčia (ir kardinolas) puikiai žino – praeis laikas ir suprasime, kaip teisingai buvo pasielgta per buvusio Prezidento laidotuves. Jei būtume matavę kardinolo reitingus, kai prieš kelerius metus jis nurodė pernešti stebuklingą paveikslą iš Domininkonų bažnyčios į gretimą šventovę, kai kas būtų galėjęs piktdžiugiškai šūkauti. Šiandien matome, kad tai buvo išmintingas sprendimas. Atsargios veiklos pavyzdys būtų ir tylios Bažnyčios pastangos susigrąžinti Vilniaus universiteto šiandien valdomą šventųjų Jonų bažnyčią. Mokslo ir studijų reforma universitetams leis laisviau naudotis savo turtu, pastatus bus galima įkeisti, parduoti. Vilniaus vyskupija nenori rizikuoti, pasibaigs nekilnojamojo turto krizė, geriau iš anksto apsisaugoti nuo netikėtumų. Jeigu turtą grąžiname žydų bendruomenėms, nebijokime jo grąžinti ir katalikams.

Iš visų, kurių reitingus matuoja sociologai, šiandien labiausiai turėtų nerimauti žiniasklaida. Per tris mėnesius nuo balandžio iki liepos pasitikėjimas ja nukrito nuo 43 iki 37 nuošimčių. Toks mažėjimas natūralus. Vargu ar kada vėl 70 procentų žmonių pasitikės spauda, kaip nepriklausomybės aušros metais. Įdomu, kad žiniasklaidos reitingai mažėja šuoliais. Pirmasis kritimas buvo 2003 ir 2004 metų sąvartoje per prezidento apkaltą – beveik 20 proc. punktų, antrąjį kritimą žymi – 2006 ir 2007 metų riba – Vytauto Pociūno žūtis pasitikėjimą žiniasklaida sumenkino beveik 15 proc. punktų. Tiesa, po kurio laiko reitingai atsistatydavo, bet į pirminį lygį negrįždavo.

Dabartinis žiniasklaidos reitingų kritimas kiek mažesnis, ne toks staigus, sunku suprasti jo priežastis. Netikėtas sutapimas – pasitikėjimas žiniasklaida mažėja maždaug tiek pat, kiek didėja pasitikėjimas Prezidente.

Tik per apkaltą Rolandas Paksas sulaukė daugiau žiniasklaidos paniekos ir kritikos, negu dabartinė šalies vadovė Dalia Grybauskaitė. Ypatingai tai išryškėjo metinių proga. Kodėl žiniasklaidai atrodo, kad pasakyti gerą žodį yra nuodėmė? Politiko duona nėra tokia saldi, kaip dažnai vaizduojamės.

Atrodo, kad žmonės mato gerokai daugiau, negu jiems norėtų parodyti viešosios erdvės sergėtojai. Žiniasklaida aršiausiai puola aukštus Dalios Grybauskaitės reitingus, esą Prezidentė viską daro tik dėl jų. Pavydas kalba tokių kritikų lūpomis. Jeigu politikai reitingus suprastų taip, kaip žiniasklaida, valstybės iš karto bankrutuotų. Skaudžių, bet būtinų sprendimų nebūtų.

Trumparegišką politinį požiūrį į reitingus šiandien demonstruoja socialdemokratai, vėl bandydami naudotis velionio Algirdo Brazausko populiarumu, uzurpuodami jo palikimo įamžinimą ir pompastiškais siūlymais griaudami tai, ką buvęs jų vadovas buvo sukūręs – paprastos ir suprantamos politikos iliuziją. Lietuvoje jau buvo Kapsuko ir Sniečkaus miestai ir universitetai, Grūto parkas prigrūstas paminklų. Iškilios asmenybės atminimą nuoširdžiai įamžinti galima tik neskubant ir tyliai, nederinant iškilmių su rinkimų ir reitingų skelbimo grafiku.

Iš visų, kurių reitingus kas mėnesį skelbia sociologai, iš tikrųjų tai rūpi tik bankams ir žiniasklaidai, kurie prekiauja visuomenės pasitikėjimu. Liepos mėnesį Lietuvos žmonės – bene pirmą kartą – labiau pasitikėjo bankais, o ne žiniasklaida. Ir visa tai vyksta siaučiant ekonominei krizei, kai finansinių institucijų geras vardas nieko vertas.

Gal padorumo krizė pas mus gilesnė, negu ekonomikos? Ar komentuodami politinį gyvenimą, iš tikrųjų pastebime, kas vyksta gatvėje ir savo fantazijos vaisių nebandome įsiūlyti už tikrą pinigą?

Garsiųjų BMW automobilių gamintojai turi gražią tradiciją – kiekvienas į šią bendrovę ateinantis naujokas – nesvarbu į kokias pareigas būtų priimamas – pirmiausia turi dvi savaites padirbėti prie konvejerio. Neseniai kompanija į vienas aukščiausių pareigų pakvietė žmogų iš šalies. Jis taip pat pirmąsias dvi savaites praleido prie konvejerio.