Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Pokalbis su kunigu pranciškonu Arūnu Pranciškumi Peškaičiu apie laisvę, tiesos ieškojimą, atsakomybę, nuolankumą, dėkojimą, meilę, – visa tai, kas sudaro pagal Kūrėjo paveikslą sukurto žmogaus būties esmę.

Šiandien dažnai kalbama, kad krikščionys yra nelaisvi žmonės. Jie esą vergauja Kūrėjui. Ir krikščioniškas Dievas vaizduojamas kaip akylas prievaizdas, stebintis, kad žmonės nepamirštų, kas čia yra „ponas“. Taip pat teko girdėti sakant, jog Dievo priežiūros žmogui reikėjo, kai jis dar buvo mažai subrendęs, dabar jau esą žmogus tapo brandus ir gali pats spręsti, kas jam geriau. Ar galėtum paprieštarauti šiems samprotavimams? O gal iš tiesų krikščionybė ir žmogaus laisvė – nesuderinami dalykai?

Manau, svarbu skirti kelis laisvės lygmenis. Vienas pamatinių krikščioniškosios antropologijos teiginių – žmogaus asmuo savo prigimtimi yra laisvas. Žmogus sukurtas laisva Kūrėjo valia ir pagal Jo paveikslą. Jei pripažįstame, kad Dievas savo sprendimais ir veiksmais yra laisvas, tai toks yra ir jo sukurtas žmogus.

Tačiau kyla klausimas: kiek žmogus gali ta laisve naudotis? Juk žmogų sąlygoja įvairūs biologiniai, socialiniai, psichologiniai, ekonominiai veiksniai, kurių dauguma nėra nuo jo priklausomi. Jie – šie veiksniai – daro įtaką žmogaus laisvei ir net ją riboja.

Taip pat krikščioniškoje perspektyvoje asmens laisvė visada susijusi su atsakomybe. Pirmiausia – tai yra laisvė ne nuo ko, bet laisvė kam. Šiuo atveju labai svarbi laisvės Dieve samprata, kurią atrandame Šventajame Rašte. Ši samprata gerokai prieštarauja dabar įsitvirtinusiam sekuliariam mentalitetui, kai sandora su Dievu, nuolankumas ar įsipareigojimas vadinami vergystės ženklais. Tačiau Evangelijoje mes atrandame Jėzaus žodžius: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.“ Tiesa čia nusakoma ne kaip mums priešpriešinamas dalykas, bet veikiau kaip kelias, kaip nuolatinė pastanga. Tiesa kiekvieną dieną atrandama, priėmus Viešpatį kaip kelią. Popiežius Jonas Paulius II dažnai kartojo: „Atsiverskite, atsiverskite“. Jis taip pabrėžė labai svarbų dalyką – atsivertimas yra kasdienė pastanga. Beje, laisvės pastanga. Atsivertimas – tai laisvas atsivėrimas mūsų ieškančiam Kūrėjui. Tai ne tik pastanga, bet ir kasdienė malonė.

Jau Pradžios knygoje regime iššūkį žmogaus laisvei – žmogaus baigtinumą. Žmogus nėra visažinis ir visagalis. Tu taip pat kalbi, kad mūsų laisvės raiška yra ribojama sąlygų, kuriomis gyvename. Šių laikų pasaulyje laisvė ir ribos – tai antitezės. Tvirtinama: jei kas nors turi ribas, vadinasi, tai netobula, tai reikia pataisyti. Pažvelkime, kiek šiandien išrandame technikų, kurios siūlo mums instrumentų įveikti savo baigtinumą. Pastarasis suvokiamas – tarsi savotiška liga.

Pradžios knygoje kalbama apie tai, kad Dievas pirmiausia suteikė žmogui galimybę išgyventi savo laisvę. Jos išgyvenimas yra prasmingas tik tada, kai įvertini ir supranti savo ribas. Nereikia primityviai galvoti, jog gali paklusti ar nepaklusti egzistuojančioms riboms. Tik priimdamas ir reflektuodamas jas, išgyveni savo laisvę.

Pažvelkime į vienuolių įžadus, jų turinį – kaip tik jie dažnai šiandien pristatomi tarsi laisvės antipodas. Klusnumas, neturtas, skaistumas yra tai, kas maksimaliai išreiškia žmogaus laisvę nuo praeinamybės. Pradžios knygoje Dievas kviečia žmogų maksimaliam atvirumui. Bet kad tai žmogus išgyventų, jis turi suprasti savo ribas. Tai Biblijos žinia, kuri visada kovoja su kitokiomis žmogaus ir laisvės sampratomis. Beje, mano supratimu, žymus ateistinio egzistencializmo atstovas Jeanas Paulis Sartre’as apie laisvę kalba panašiai. Tiesa, jo išvados visai kitos. J. P. Sartre’as labai daug mąstė apie žmogaus baigtinumą ir jo padarinius mūsų gyvenimui. Jis taip pat kalbėjo, jog ribotumas nepaneigia laisvės, priešingai, yra jos atrama.

Tiesa, žmogui kartais labai norisi paneigti savo ribas. Tačiau nemanau, kad tai brandus požiūris.

Dar vienas iššūkis žmogaus laisvei Biblijoje – įstatymas, kurį mums duoda Viešpats. Mozei perduotas Dekalogas labai dažnai suvokiamas kaip žmogų ribojančios nuostatos. Gana populiaru šiandien į Dievą žvelgti kaip į teisėją, o į Šventąjį Raštą – kaip į Baudžiamąjį kodeksą. Bet Dievas juk nėra sadistas, kuriam patinka bausti žmogų?

Toks Dievo įvaizdis yra labai gajus, ir jo šaltinis – labai senas. Juk pirmasis tokią Dievo sampratą žmogui pabandė primesti žaltys Pradžios knygoje. Į ką jis atkreipia dėmesį, kai kalba su moterimi? Jis sako: „Klausyk, matai – Jis nenori, kad jūs liestumėte tai ir tai, nes Jis su jumis žaidžia... Jis yra teisėjas – jis žaidžia, jis nenori, kad jūs būtumėte tokie kaip Jis.“ Toks įvaizdis iš tiesų gyvas šiandien. Negaliu tvirtinti, kad mes tam įvaizdžiui nerastume patvirtinimų Senajame Testamente. Bet ar tai iš tiesų yra Biblijos žinia?

Viskas priklauso nuo to, kaip žiūrėsi į Dievo įsakymus – ar kaip į gyvybės, ar kaip į nuosprendžio žodžius. Labai svarbi mūsų laikysenos perspektyva. Įsakymas „nežudyk“ gali būti gyvybės žodis, nes tai yra ne tik negatyvus draudimas, o pirmiausia skatinimas pozityviam veikimui. Tai Evangelija labai aiškiai apreiškia – Jėzus yra gyvybės šaltinis. Tačiau, aišku, šis įsakymas man gali būti kaip nuosprendis, jei aš žudau – save, savo mintyse, savo neapykanta ką nors kitą....

Šiais laikais dažnai net ir krikščionys puoselėja požiūrį, apie kurį rašė Friedrichas Nietzsche, kad krikščionybė yra vergo religija. Esą krikščionis yra toks žmogus, kuris baiminasi gyvenimo, esą jis pats sau susigalvoja apribojimų, užuot išdrįsęs gyventi. Ir tai turbūt yra vienas iš didžiausių iššūkių šių laikų krikščionybei. Gavėnia, adventas – laikotarpiai, kai krikščionis turi susigūžti, tapti menkas. Tas „susigūžimas“, kaip ir stačiatikių tradicijoje dažnai kartojami žodžiai: „rab Božyj“ (Dievo vergas), kuriuos kritikai pasigauna ir sako – štai krikščionybė reiškia vergovę. Laisvė tarsi nesuderinama su tuo?

Iš tiesų dažnai sakoma, kad krikščionybės kritikai kalba ne apie krikščionybę, bet apie tam tikrą jos karikatūrą. Kita vertus, dažnu atveju jie tos karikatūros nenusipiešė – jie ją mato. O gal mes patys ją kuriame? Nebūtinai pasninkaudami, nusižemindami, dažniau krikščionybės karikatūrą kuriame mėgindami prisiderinti prie sekuliaraus pasaulio madų. Būti tokie kaip jie, išgyventi malonumus čia ir dabar, kartu dar ir Kristų padaryti tų malonumų garantu – tokie yra karikatūros kūrimo būdai.

Tačiau dėl to, kad egzistuoja daug karikatūrų, krikščionybė nemenkėja. Juk ji pati nėra karikatūra. Fiodoras Dostojevskis yra suformulavęs radikalų klausimą: krikščionybė yra tikra, bet ar žmogus gali ją panešti? Kita vertus, o kas dar gali ant savo pečių ją panešti? Kristui nieko nelieka, tik surinkti apaštalus ir kartu su jais išgyventi tą meilės misteriją. Nėra kitokio būdo mylėti, kaip tik rimtai prisiimti mylimojo likimą. Jėzus eina kančios kelią, ir mes esame šio kelio akivaizdoje. Jis taip pat sako, jog Jis yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Tai reiškia, kad eidami šiuo keliu mes tampame daugiau, o ne mažiau gyvi.

„Rab božyj“ (Dievo vergas) reiškia esminę sąsają su Dievu. Įdomu, kad taip stačiatikių tradicijoje vadinami ne tik asketai ar šventuoliai. Kiekvienas žmogus, net ir nuodėmingas, yra Dievo vergas, nes Dievas yra kiekvienos savasties pagrindas.

F. Nietzsche sakė panašiai, kaip ir F. Dostojevskis: „Taip – buvo vienas krikščionis, bet ir tas numirė ant kryžiaus.“ Daugiau krikščionių esą nėra. Praraja tarp žmogaus ir Dievo tarsi per didelė. Ji išlieka per didelė ir po Kristaus. Panašiai kalba ir kai kurie naujieji religiniai judėjimai, kurie sako, kad Jėzus buvo didis žmogus, galbūt Dievo Sūnus, bet jo misija liko neįvykdyta, nebuvo veiksminga. O būtent efektyvumo poreikis šiomis dienomis yra labai didelis. Koks yra laisvės ir veiksmingumo santykis?

Čia yra du klausimai. Pirmasis klausimas – apie Nietzsche`s tezę. Nelabai ką galiu čia pakomentuoti. Jis sako, jog krikščionių nėra, aš sakau, kad yra. Aš juos matau, o jam atrodo, jog jis jų nemato. Nesurasime jokios formulės, kuria galėtume paneigti vienas kito teiginius.

O dėl naujųjų religinių judėjimų, kurie apie tai kalba... Pavyzdžiui, Sai Baba tvirtina, kad Kristaus kryžius yra paprasčiausia nesėkmė, kurios pačiam Sai Babai pavyks išvengti. Moonas tvirtina, jog jis pratęsia iki galo esą nebaigtą Kristaus misiją. Aš čia matau vartotojiško mentaliteto integravimą į religinę sferą.

Veiksmingumas sujungiamas su laisve. Jei tu neveiksmingas, tai ir nelaisvas. Žinoma, jei imamas vien fizinis dėmuo, tuomet ši formuluotė tinka. Galima sakyti, kad laisvas yra tik tas, kuris yra jaunas, gražus, turi pinigų, renkasi prekes supermarkete, yra pajėgus išlaikyti šeimą ir dar šalia to turi visokių pramogų ir taip toliau. Jis yra laisvas. Čia yra pasirinkimo reikalas – ar aš apriboju laisvę tuo, ar stengiuosi suvokti, ką gi man sako kas nors kitas, kalbantis apie laisvę kiek kitaip. Aš, žiūrėdamas į naujuosius religinius judėjimus, kurie apie laisvę kalba veiksmingumo kategorijomis, kuriems Jėzus yra nelaisvas, nes jis tikrai neveiksmingai dirbo, suprantu, kad jie laisvės visiškai nesieja su meile. Laisvė ir meilė jiems radikaliai skirtingi dalykai. Tiesą pasakius, man apskritai keista tokių religinių judėjimų meilės samprata. Pavyzdžiui, Sai Babos tekstuose keista skaityti apie meilę kaip apie tam tikras emocijas, ir tiek. Pasigendu gilesnio, labiau apmąstyto supratimo.

Sakai, kad meilė suvokiama daugiau kaip emocija. Bet gal ir laisvė šiuolaikiniame pasaulyje suvokiama kaip emocija? Ar tu nori būti laisvas? Tarsi – ar tu nori pats būti tos galios, kuri viską daro, centras?

Laisvės ir meilės radikalus psichologizavimas yra susijęs su savitu santykių konstravimu. Nes jei laisvė atsiejama nuo meilės ir tapatinama su galia, tai ji gimdo nelaisvę. Tada laisvė pradedama suvokti kaip galios aspektas.

Galbūt dėl to šiuolaikiniame pasaulyje yra tiek emocinių sutrikimų, tiek nelaimingų žmonių? Jei laisvę mes traktuojame kaip emociją ir vartojimą, tai žmogus tampa pasmerktas nelaisvei, nes vartojimas yra nesibaigiantis veiksmas, skatinantis tik vis daugiau vartoti. Emocijai, vos tik patenkintai, vėl reikia naujo dirgiklio.

Deja, turiu pasakyti – šalta meilei šiuolaikiniame pasaulyje. Ir žmogus tą išgyvena diena iš dienos. Kad ir kokiais apsikarstytume blizgučiais, meilei darosi vis šalčiau. Čia galime pasitelkti statistiką, sociologiją, tačiau pakanka pabūti tarp žmonių, pasikalbėti ir išgirsti, kaip dūžta meilė. Mes užmiršome, kad kūrybingiausi, o kartu ir laisviausi esame mylėdami. Nes meilės tikslas yra kitas asmuo, jo laimė. Ne veltui juk šv. Augustinas ištarė: „Mylėk ir daryk, ką nori“...

Tai, kad esame sukurti laisvei, yra svarbi Biblijos žinia. Esame vienintelis kūrinys, kuris sukurtas ne kuriam nors konkrečiam tikslui, bet sukurtas dėl savęs paties. Esame sukurti ir egzistuojame, palaikydami ryšį su Kūrėju. Šis ryšys kartu yra ir meilės saitai, ir laisvės sklaidos arena. Dievas neprimeta savęs mums. Jis kviečia mus laisvai atsiverti ir atrasti pačius save.

Svarbu ir tai, kad krikščionybės laisvės žinia neapsiriboja vien privačia žmogaus erdve. Krikščionybė jau kurį laiką tvirtina, kad valstybės ir Bažnyčios sutapatinimas yra pragaištingas. Jis pragaištingas žmogui, pilietinėms teisėms, nes bando garantuoti teisingą laikyseną, o tokie bandymai nėra laikymasis tiesos, bet veikiau ideologijos kūrimas.

Laisvės psichologizavimas sykiu reiškia laisvės ir tiesos dermės suardymą. Kita vertus, kartais krikščionys tiek išaukština tiesą kaip tam tikrą viršukalnę, jog ir meilė, ir laisvė tampa tarsi savotiškais eskizais, neturinčiais nieko bendro su čia ir dabar vykstančiu gyvenimu. Ką manai apie laisvės ir tiesos įtampą religijos srityje?

Mano įsitikinimu, čia svarbu pažvelgti į II Vatikano Susirinkimo įžvalgas apie religijos laisvę. Šiame Susirinkime Bažnyčia išdrįso aiškiai pasakyti, kad žmogus yra laisvas spręsti svarbiausius savo gyvenimo klausimus, taip pat ir religijos klausimą. Žmogus yra kviečiamas laisvei. Ši laisvė teigiama kaip svarbus žmogaus prigimties dėmuo. Aišku, žmogus kviečiamas atsakingai naudotis laisve, kad jos nepražudytų. Tačiau Bažnyčios pozicija aiški – prievartauti žmogaus sąžinę tolygu prievartauti patį žmogų. Bažnyčia prisipažino klydusi. Tai pripažinti nebuvo paprasta. Iki šiol dalis krikščionių negali susitaikyti su religijos laisvės samprata.

Sakai, kad II Vatikano Susirinkimas kalba apie religijos laisvę, bet krikščionybėje visada girdimos dvi žinios: viena – Kristus kalba apie rauges, kurias jis pats išravės, kita žinia, turbūt pasiekusi mus nuo šventojo Augustino laikų, kad mūsų meilė artimui neleidžia mums likti abejingiems, jei mūsų artimas klysta. Posusirinkiminėje teologijoje prisiminta pirmoji žinia, tačiau inkvizicija, kuri dabar vieningai smerkiama, rėmėsi tuo, jog geriau sunaikinti žmogaus kūną, bet išgelbėti jo sielą. Mes negalime būti abejingi, matydami, kad žmogus eina į pragarą...

Čia reikia pasakyti, kad Bažnyčia yra klystančiųjų ir nusidėjėlių Bažnyčia. Mes patys esame kelyje. Niekas negali išgvildenti šių klausimų iki galo ir nuspręsti – taip ar ne. Ką padarė II Vatikano Susirinkimas? Jis grįžo prie šaknų, prie to, kas jau pradėta užmiršti, – prie Evangelijos, prie Bažnyčios tėvų, prie apaštalų. Tas grįžimas buvo toks radikalus, kad teko peržiūrėti daugybę praktikų, egzistavusių Bažnyčioje. Viena iš tokių praktikų buvo inkvizicija. Ir klausimą aš norėčiau performuluoti. Klausimas būtų: kaip mums išlikti neabejingiems? Šito Bažnyčia visą laiką klausia.

Popiežius Paulius VI yra gražiai pasakęs: „Dialogas yra meilės naujas vardas, dialogas yra misija.“ Dialogas nėra laikas, kai tu nieko neveiki, nieko nedarai, tyli ir tik klausaisi, ką kiti šneka. Dialogas – kai tu irgi šneki, bet ir girdi – tikrini savo tikėjimą. Tai labai svarbu – tu rizikuoji, atsiveri kitokiam patyrimui. Perteiki savo patyrimą. Bet jeigu Kristus už mus, tai kas prieš mus? Tad kodėl bijome dialogo, kodėl iki šiol traktuojame jį kaip tam tikrą pasyvią laikyseną?

Manau, jog Evangelija tuo ir yra sunki, kad jinai radikaliai pasisako prieš prievartą. Tiesa, jinai gali būti perskaityta ir su noru prievartauti. Tada jau tragedija. Tada net ir Evangelija gali tapti ginklu, kalaviju. Didžiausia inkvizicijos klaida yra ne rūpinimasis kito išganymu, bet prievarta prieš kitą. II Vatikano Susirinkimas pasakė vieną dalyką – tu turi būti susirūpinęs, bet niekada negali prievartauti. Prievartavimas yra pačios esmingiausios krikščionybės tiesos pažeidimas. Tas Dievas, kuris mums apsireiškė per Jėzų, kaip dabar teologai drastiškai sako, – apsireiškė kaip silpnas Dievas. Svarbu suvokti, kad ir būdamas silpnas, Jis vis tiek yra Dievas Kūrėjas ir Viešpats.

Jei nėra ryšio su Dievu, tai nelieka ir laisvės. Taigi grįžtame prie klausimo: ką daryti su tais, kurie iškreipia tiesą, kurie nusigręžia, atsisako ryšio...

Ar žmogus be Dievo laisvas? Tačiau ar gali būti žmogus be Dievo? Žmogus gali neigti šį ryšį, ignoruoti, bet pats buvimo faktas liudija, kad ryšys yra. Dievas nenusigręžia, tik žmogus dažnai Jam atsuka nugarą, tačiau tai nepaneigia Kūrėjo meilės ryšio. Mes negalime „išsivilkti“ iš savo sukurtumo.

Kaip reaguoti, kai matai artimą žmogų, kuris renkasi tai, kas, tavo įsitikinimu, jį griauna?

Jei klausi apie abstraktų žmogų, tai aš irgi atsakysiu abstrakčiai, nes kiekviena konkreti situacija visada būna savita, todėl neįmanoma pateikti bendrų išvadų. Pasakysiu tik taip – pirmiausia reikia mylėti tą žmogų. Toks turi būti pirmas žingsnis. Viena moteris man kadaise pasakė: „Aš visą gyvenimą buvau labai dorybinga – ištikima vyrui, ištikima šeimai.“ Pasirodo, vaikystėje ji buvo mačiusi labai daug neištikimybės, išdavystės. Ji sakė: „Kai susiduriu su skyrybomis ar vyrais, kurie eina pas kitas moteris, iš karto mintyse vadinu juos paleistuviais – ir nuteisiu.“ Atkreipkime dėmesį – tokia yra giliai sužeisto žmogaus reakcija, o daugeliui mūsų ji tampa natūrali. Kai aš matau kitą, kuris eina ne ten, kur, mano įsitikinimu, iš tikrųjų turi vesti Dievas, sakau – viskas, reikia jį gelbėti. Bet pirmiausia jį nuteisiu. Aš sakau – jis toks ir toks – jį identifikuoju, o tada jau nesunku jį gelbėti. Tai įprasta reakcija. Tačiau ar iš tiesų tai Kristaus reakcija?

Paulius taip aistringai kalba: ar jūs kūniški, ar dvasiški? Kai norisi nuteisti, palauk, sustok, pagalvok, kokia dvasia tave valdo? Kokia yra dvasia, kuri kalba tavo lūpomis, tavo širdimi? Ir kodėl ta dvasia tau kalba taip įsakmiai? Gal pirmiausia eik ir pasimelsk už žmogų? O gal paieškok būdų, kaip jį suprasti, kaip ryšį atgauti, kaip jį įspėti. Nes jei jį priversi, nieko gero nepadarysi, tik sukelsi jam didesnį norą maištauti. Daug sunkiau būti kantriam ir surasti tų būdų. Iš tikrųjų žmogus gali patekti į keblią situaciją. Ir jei mes neturėsime kantrybės, tai kas jam daugiau lieka? Nieko, tik dar aistringiau Dievui „nugarą atsukti“...

Viduramžiais ilgą laiką aiškiai skirti kitatikiai ir eretikai. Kitatikiai turi būti pakenčiami, nors kartu reikia stengtis juos atversti. Kitaip privalu elgtis su eretikais – juos reikia persekioti ir bausti. Kodėl eretikai nusipelno griežtesnio elgesio nei kitatikiai? Nes jie išgirdo Gerąją Naujieną, bet jos nesilaiko, iškreipia Dievo valią...

Pačia plačiausia prasme žmogaus laisvė – tai galėjimas atsiliepti į Dievo pašaukimą ir tiesos ieškojimas. Tam tikru atžvilgiu suprantamas viduramžių požiūris, jog jei ieškai tiesos kažkur kitose erdvėse ir ilgiesi jos, tai nesi pakaltinamas, turi būti toleruojamas. Tačiau ką daryti su tais, kurie girdėjo tiesą, kuriems ji buvo paskelbta ir kurie nuo jos nusisuko? Juk skaitome Naujajame Testamente apie nuodėmę prieš Šventąją Dvasią, kuri visuotinai suprantama kaip tiesos atmetimas ir paniekinimas jau ją pažinus. Nei viduramžiais, nei dabar nesikeičia nuostata, kad, kai nusisukama nuo tiesos jau ją pažinus, išganymui kyla mirtinas pavojus.

Tačiau iškyla svarbus klausimas: kas gali tvirtai pasakyti, jog tiesa buvo išgirsta? Juolab kai kalbame apie viduramžius – kiek tada Evangelijos buvo skelbta ir kiek jos buvo išgirsta? Tai, kad monarchas buvo katalikas ir siautė inkvizicija, griežtai kontroliavusi gyvenimus, juk negali būti vadinama autentišku Evangelijos skelbimu. Tokiu atveju negali pasakyti, kad štai šitas pažino tiesą ir nuo jos nusisuko. Čia turime prisiminti ir Kristaus palyginimą apie rauges kviečiuose. Jis sako, jog pats jas atskirs nuo grūdų, kai ateis tam laikas.

Dar 1998 metais teko dalyvauti Europos Vyskupų Konferencijos Vienoje surengtoje konferencijoje, kuri buvo skirta naujiems religiniams judėjimams. Vienas teologas išsakė mintį, kuri man labai įstrigo: turime labai aiškiai skirti klystančiuosius ir piktavalius.

Galbūt tarp naujųjų religinių judėjimų yra piktavalių žmonių, vadovų, kurie sąmoningai skelbia melą, tačiau vis dėlto turime pripažinti, kad dauguma žmonių yra ieškantys ir klystantys. Niekas negali už kitą suklysti, ir niekas negali už kitą ištaisyti klaidos. Tai laisvės sąlyga.

Teko skaityti, jog musulmonai krikščionių vidinį susiskaldymą aiškina kaip Dievo bausmę už tai, kad krikščionys esą iškreipė Dievo žodį... Iš tiesų krikščionybėje yra labai daug krypčių, esama didelio susiskaldymo. Kitos monoteistinės religijos tarsi monolitiškesnės. Tai tarsi laisvės išraiška. Kita vertus, ar dažnai krikščionių bendruomenės pernelyg nesureikšmina to, kas jas skiria, galbūt reikėtų aktyviau ieškoti bendro vardiklio ir griauti tarpusavio sienas?

Tai, kad kitos monoteistinės religijos yra monolitinės – mitas. Islamas yra ne mažiau susiskaldęs nei krikščionybė. Judaizme taip pat atrasime daug krypčių. Svarbu ir tai, jog krikščionybėje ryškėja unikalus dalykas, kurio neturi kitos monoteistinės religijos, – ekumenizmas. Krikščionybė yra laisvės religija, tačiau ši laisvė veda vienybės link.

Kodėl tų krikščionių bendruomenių tiek daug? Aš esu prieš tai, kad būtų nuvertinami bažnyčių skirtumai. Yra puikių ekumeninių organizacijų, kurios vienokiu ar kitokiu būdu sako, jog svarbu Jėzus, atpirkimas, o Bažnyčia yra nesvarbu. Esą Jėzus jungia, o bažnytinė priklausomybė skiria. Jos savo nariams tam tikru būdu tampa dar viena nauja bažnyčia. Matau, jog jos turi daug ekumeninių patirčių. Tačiau jei tu ignoruoji bažnytinį lygmenį, tai ir ekumenizmas tampa prėskas. Bažnytinis lygmuo nėra šiaip sau, nėra atsitiktinis dalykas. Kai Evangelijas atidžiai skaitome, matome, kad, nors Kristus kiekvieną žmogų palyti asmeniškai, tačiau pašaukimas išganymui yra bendruomeniškas. Mes pašaukti išganymui bendruomenėje. Išganymui reikalingas bendruomeninis ryšys. Kokiai bažnytinei tradicijai priklausai – tai jau ne skonio, bet pašaukimo ir tiesos reikalas. Kiek ta tiesa čia tau švyti.

Dažnai pastebiu, kad mes, katalikai, žiūrime iš aukšto ir einame į ekumeninį dialogą iš „gailestingumo“, tarsi paslaugą kažkam darydami. Čia sunkiausia malonės dalis – bandymas pasiekti kitą meile, o ne puikybe. Žvelgti į kitą meilės perspektyvoje – labai sunku ir čia reikia Šventosios Dvasios pagalbos. Jei sakome, kad teologija prasideda ant kelių, tai ekumenizmas tūkstantį kartų labiau prasideda ant kelių. Nekils tada tokių klausimų, jei pradėsime nuo meilės ir nuolankumo.

Gal ir simboliška, kad pokalbį apie laisvę, kurį pradėjome nuo laisvės ir tiesos sąryšio, baigiame kalbėdami apie meilės ir nuolankumo poreikį. Ar tai reiškia, kad visa tai glaudžiai susiję?

Taip, labai glaudžiai susiję: jei bandau mylėti, privalau būti nuolankus, toks tapti. Vienas kunigas kartą man labai gražiai pasakė: „Kai klausausi kito – pamažu mirštu sau ir gimstu jam.“ Tokio meilės ir nuolankumo ryšio išsiilgę šiandienio pasaulio žmonės, toks yra giluminis visų mūsų poreikis. Kas, jei ne Kristaus Bažnyčia, turėtų atsakyti į jį? Galiausiai juk tikras nuolankumas yra viena aukščiausių laisvės viršukalnių. Jokia dorybė atsukti kitą skruostą, jei tai darai iš baimės. Bet jei tokia laikysena yra tavo apsisprendimo vaisius – vadinasi, esi tikrai laisvas. Ir gali plėsti laisvės erdvę. Dievo padedamas ugdyti ją kitiems.

Kalbino Andrius Navickas