Prasidėjus vasarai ir politikams pasitraukus į poilsines komandiruotes bei poilsiavietes, komentatoriams ir politikos apžvalgininkams prasideda pats tikriausias badmetis. Iš paskos juk nepabėgiosi. O ir ištuštėjusi informacinė erdvė neduoda peno, apie ką rašyti. Nėra skandalų, Vyriausybė  toliau poteriauja visiems nusibodusias mantras, o parašyti iš tavęs darbdavys prašo.  Nėra taip, kad visiškai nebūtų apie ką. Tarkim, galima būtų išguldyti traktatą apie Andriaus Kubiliaus glaudes, ir paplūdimyje gulintiems opozicionieriams tai būtų visai smagus skaitalas. Tačiau aš pastebėjau, kad tas vangus agurkų sezonas politikoje yra labai apgaulingas. Tai labai patogus laikas visuomenei plauti smegenis per trečiąją ir ketvirtąją valdžią – teisėsaugą ir žiniasklaidą.

„Lietuvos ryte“ prieš keletą dienų pasirodė labai vertas pakomentavimo straipsnis: „Aukso amžius povandeninei archeologijai Baltijos jūroje – „Gazprom“ vamzdis padės iškelti nuskendusius lobynus“.  Nurodytas ir straipsnio autorius : „„Der Spiegel” ir lrytas.lt inf.“. Identifikuoti konkretų autorių gana sunku, nes nenurodoma, kur yra „Špygelio“ tekstas, o kur „Lietuvos ryto“, nes nei kabutėmis, nei šriftu neatskirta, kur rašė vokiečiai, o kur lietuviai. Sakytum, toks bendras darbas dėl bendro labo. Išties labai įdomus posūkis „Lietuvos ryto“ mąstysenoje.  Anksčiau jų straipsnių antraštės ir paantraštės pasižymėjo ypatingu drastiškumu, negatyvu, o štai dabar tau še – pozityvų pozityvas.

Straipsnyje pasakojama, kiek tiesiamo vamzdžio trajektorijoje narai atranda vertingos jūrų archeologijai medžiagos: nuskendusių laivų, lėktuvų, lakūnų palaikų, nesprogusių cheminių granatų ir kitokio jūros dugno šlamšto. Anoniminiai straipsnio autoriai aiškina, kad tai itin vertingi radiniai,  dar papildyti įtaigai papasakoja, kokius skenduolius praėjusiame tūkstantmetyje rado lenkai prie savo pakrančių, gręždami jūros dugną.

Viskas labai įspūdinga, o labiausiai, kad „Gazpromas“ – didysis finansuotojas, tas vertybes ketina iškelti ir atiduoti pakrančių valstybėms. O visas straipsnio džiugesys ir optimizmas dingsta, perskaičiuos tokią pastraipą: „ Dabar pasiruošimo dujotiekio statybai darbai padovanojo archeologams visai naują galimai vertingų radinių derlių. „Nord Stream“ narų komandos teritoriniuose Baltijos šalių (Rusijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Danijos ir Švedijos) vandenyse rado apie 70 nuskendusių laivų – ir visa tai tik 125 metrų pločio „koridoriuje“. Kyla klausimas, ar tas koridorius iš tikrųjų eina per Lietuvos teritorinius vandenis, kaip rašoma. Jei iš tikro taip, tai kas tokį susitarimą pasirašė? Jei klaida, tai kodėl jos „Lietuvos rytas“, rašydamas bendrą straipsnį su „Der Spiegel“  neištaisė ir savo kolegoms žurnalistams nepasufleravo, kad joks NORD STREEM'as per Lietuvos teritorinius vandenis neina.

Straipsnis savo dvasia be galo optimistinis, tačiau jo autoriai nekelia esminio klausimo: „Jei dujotiekis tiesiamas per Estijos, Latvijos ir Lietuvos teritorinius vandenis, kodėl nėra atšakų mainais už ekologinę grėsmę į šias šalis?

Ne straipsnio autoriai kalti, kad didžiojoje spaudoje pasirodo tokie anoniminiai, pilni blėnių straipsniai.  Greičiau čia kalta didžioji geopolitika ir Šrioderio – Putino ašis. „Lietuvos rytas“, pasirodo, yra dantimis į ją įsikibęs. Nesuprasi, koks galėtų būti Lietuvos didžiausio dienraščio interesas reklamuoti svetimą vamzdį, kuris gali sukelti katastrofą visai Baltijos jūrai.  Suprantama, kodėl tai daro rusai ir vokiečiai, bet kuo čia dėti mes?

Ir man šiuo klausimu iškyla daugybė prisiminimų bei nuojautų. Štai prieš daugiau nei mėnesį įtrūko Anglijos Petrolium vamzdis Meksikos įlankoje. Amerikiečiai sako, kad tai neregėto masto ekologinė katastrofa. Anglai pamėgino tą vamzdžio įtrūkimą uždengti kaži kokia kapsule, bet nepadėjo – nafta toliau švirkščia į jūrą.

Prieš dešimtį metų nuskendo rusų povandeninis laivas „Kurskas“. Visi puikiai prisimename, kaip ta valstybė gelbėjo savo 118 tame kape įkalintų jūrininkų. Galų gale Titanikas – tobuliausias XX a. laivas,  buvo nepasiekiamas beveik šimtą metų. Mūsų pagyros apie naujas technologijas  daugiausia yra apie žemę ir orą, bet ne apie vandenyną ir jūrą.  Kad jūra mums yra terra incognita, savo gyvenimu patvirtino ir garsusis prancūzų jūrininkas Žakas Yvas Kusto.

Jei  sprogtų tas vamzdis jūroje, o jis vis viena kada nors sprogs, „Lietuvos ryte“, ką tu tada pasakysi apie aukso amžių ir puikų projektą varyti vamzdžius jūros dugnu?