Nuo 44 iki 50 milijonų gyvūnų (daugiausia – kačių ir šunų) gyvena italų namuose, palaikydami žmonėms kompaniją ir padėdami. 60 % šeimų yra įsitikinusios, kad šie mūsų „mažieji broliai“ turi sielą. Net jei nė vienas nežino, kaip paaiškinti, apie kokią sielą čia kalbama. Apie tai diskutuojama, ir ginčai ataidi iš didžiųjų universitetų. Taip Miunsteryje, Vokietijoje, kapucinų Filosofijos-teologijos universitete (kuriame nuo 1963 iki 1966 daktaro disertaciją apgynė Benediktas XVI), buvo įkurtas Teologinės zoologijos institutas. Pavadinimas nusako ir programą: padaryti taip, kad doktrina daugiau dėmesio skirtų gyvūnams ir teologiškai pagrįstų, tikimybę, jog kai kurios gyvūnų rūšys yra apdovanotos siela, aiškina instituto steigėjas ir direktorius Raineras Hagencordas.

„Mūsų logo idėja kilo iš vieno viduramžiško vario raižinio, kuris vaizduoja šventą Jeronimą su liūtu, uždėjusiu savo priekines letenas ant šventojo stalo", – sako Hagencordas. Šventasis Jeronimas yra Dykumos tėvas ir Bažnyčios daktaras, kuris išvertė į lotynų kalbą Šventąjį Raštą. Liūtas galėtų simbolizuoti gyvūnijos pasaulį, kurį šventasis siūlo įtraukti į filosofinius disputus. „Mes siūlome praktiškai pritaikyti Biblijos sąvokas, tačiau taip pat teologiškai peržiūrėti evoliucinę biologiją ir elgseną.

Todėl Teologinės zoologijos institutas siekia pradėti tyrimus, kad suprastų ir apibrėžtų ryšius tarp žmogaus ir gyvūno. Tai „karšta“ tema, ir teologijoje jai skirta svarbi vieta. Ryšiuose tarp žmogaus ir gyvūno atsiranda tam tikras dvasingumas, glaudžiai susijęs su kūrinija. Apibendrindamas galiu pasakyti, kad šiais tyrimais mūsų institutas siekia apmąstyti žmogaus ir gyvūno ryšį teologiškai."

Per tūkstantmečius gyvūnai traukė plūgą, padėdami žmogui laukuose. Gyvūnų mėsa nuo seno sudaro didelę dalį žmogaus maisto. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais dėl naminių gyvūnėlių terapijos, taikytos neįgaliems vaikams ir jaunuoliams, ir jų pagalbos senyviems žmonėms gyvūnai tapo nepamainomi šeimose. Dėkingumas jiems ir švelnus prisirišimas skatina dalį visuomenės galvoti, kad būtų teisinga pripažinti, jog gyvūnėliai turi sielą. Jau prieš pusantro šimtmečio Viktoras Hugo ragino: „Pastebėk savo šuns žvilgsnį ir po to pažiūrėsime, ar išdrįsi pasakyti, kad šis gyvūnas neturi sielos.“

Ką bendro turi žmogus ir gyvūnai? Žinoma, visų pirma – „biologinį pradmenį“, kuriuo apdovanoti beveik visi kūriniai. Jį turi ir augalai. Tačiau gyvūnų elgesys pademonstravo, kad jie yra labiau išsivystę. Šiandien sakoma, kad jie pajėgūs jausti, aukotis. Galima kalbėti apie tam tikrą jų sąmonės lygį. Tačiau sąmonė yra daugialypė. Dėl šio sąmoningumo lygio ir nesutaria neuromokslų ekspertai.

Marcas Hauseris iš Harvardo darė eksperimentą - skirtinga spalva paženklino grupę bičių ir paleido jas. Jis pastebėjo, kad atsidūrusios prieš veidrodį bitės stengdavosi išsivaduoti iš dirbtinės spalvos ir atgauti savąją. Ar tai reiškia, jog jos žino savo tapatybę? Kad joms būdingas savęs suvokimas?

Gyvūnai ne kartą įrodė, kad yra besąlygiškai ištikimi. Ir galbūt jaučia empatiją šeimininkui (atrodo, kad šuo supranta ir bando rodyti jausmus).

„Pažiūrėkite įmirštančio šuns akis ir susigėsite dėl visos savo filosofijos", – prieš 30 metų rašė Sergio Quinzio, Biblijos egzegetas. Priartėjame prie klausimo apie sielą, kuris priklauso teologijos sričiai ir yra sudėtingiausias bei sunkiausias. Daug kas priklauso nuo žodžio „siela“ reikšmės. Biblija vartoja Nèfesh, kurį būtų galima versti kaip „siela“, tačiau vartojant prasmę „kvėpavimas“.

Pasak biologo ir biblisto Berto Thompsono, gyvūnams galima priskirti sielą tik šia prasme, nes šiuo atveju reikšmė nusako grynai fizinį ypatumą. „Tačiau jei kalbėsime apie nemirtingą sielą, kuri dovanota išskirtinai žmogui, sukurtam pagal Dievo atvaizdą, riba negali būti peržengta.“

Luigi Dell’Aglio

Pagal Avvenire.it parengė D. Žemaitytė

Bernardinai.lt