Ar liūtas eina į rojų?
Nuo 44 iki 50 milijonų gyvūnų (daugiausia – kačių ir šunų) gyvena italų namuose, palaikydami žmonėms kompaniją ir padėdami. 60 % šeimų yra įsitikinusios, kad šie mūsų „mažieji broliai“ turi sielą. Net jei nė vienas nežino, kaip paaiškinti, apie kokią sielą čia kalbama. Apie tai diskutuojama, ir ginčai ataidi iš didžiųjų universitetų. Taip Miunsteryje, Vokietijoje, kapucinų Filosofijos-teologijos universitete (kuriame nuo 1963 iki 1966 daktaro disertaciją apgynė Benediktas XVI), buvo įkurtas Teologinės zoologijos institutas. Pavadinimas nusako ir programą: padaryti taip, kad doktrina daugiau dėmesio skirtų gyvūnams ir teologiškai pagrįstų, tikimybę, jog kai kurios gyvūnų rūšys yra apdovanotos siela, aiškina instituto steigėjas ir direktorius Raineras Hagencordas.
„Mūsų logo idėja kilo iš vieno viduramžiško vario raižinio, kuris vaizduoja šventą Jeronimą su liūtu, uždėjusiu savo priekines letenas ant šventojo stalo", – sako Hagencordas. Šventasis Jeronimas yra Dykumos tėvas ir Bažnyčios daktaras, kuris išvertė į lotynų kalbą Šventąjį Raštą. Liūtas galėtų simbolizuoti gyvūnijos pasaulį, kurį šventasis siūlo įtraukti į filosofinius disputus. „Mes siūlome praktiškai pritaikyti Biblijos sąvokas, tačiau taip pat teologiškai peržiūrėti evoliucinę biologiją ir elgseną.
Todėl Teologinės zoologijos institutas siekia pradėti tyrimus, kad suprastų ir apibrėžtų ryšius tarp žmogaus ir gyvūno. Tai „karšta“ tema, ir teologijoje jai skirta svarbi vieta. Ryšiuose tarp žmogaus ir gyvūno atsiranda tam tikras dvasingumas, glaudžiai susijęs su kūrinija. Apibendrindamas galiu pasakyti, kad šiais tyrimais mūsų institutas siekia apmąstyti žmogaus ir gyvūno ryšį teologiškai."
Per tūkstantmečius gyvūnai traukė plūgą, padėdami žmogui laukuose. Gyvūnų mėsa nuo seno sudaro didelę dalį žmogaus maisto. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais dėl naminių gyvūnėlių terapijos, taikytos neįgaliems vaikams ir jaunuoliams, ir jų pagalbos senyviems žmonėms gyvūnai tapo nepamainomi šeimose. Dėkingumas jiems ir švelnus prisirišimas skatina dalį visuomenės galvoti, kad būtų teisinga pripažinti, jog gyvūnėliai turi sielą. Jau prieš pusantro šimtmečio Viktoras Hugo ragino: „Pastebėk savo šuns žvilgsnį ir po to pažiūrėsime, ar išdrįsi pasakyti, kad šis gyvūnas neturi sielos.“
Ką bendro turi žmogus ir gyvūnai? Žinoma, visų pirma – „biologinį pradmenį“, kuriuo apdovanoti beveik visi kūriniai. Jį turi ir augalai. Tačiau gyvūnų elgesys pademonstravo, kad jie yra labiau išsivystę. Šiandien sakoma, kad jie pajėgūs jausti, aukotis. Galima kalbėti apie tam tikrą jų sąmonės lygį. Tačiau sąmonė yra daugialypė. Dėl šio sąmoningumo lygio ir nesutaria neuromokslų ekspertai.
Marcas Hauseris iš Harvardo darė eksperimentą - skirtinga spalva paženklino grupę bičių ir paleido jas. Jis pastebėjo, kad atsidūrusios prieš veidrodį bitės stengdavosi išsivaduoti iš dirbtinės spalvos ir atgauti savąją. Ar tai reiškia, jog jos žino savo tapatybę? Kad joms būdingas savęs suvokimas?
Gyvūnai ne kartą įrodė, kad yra besąlygiškai ištikimi. Ir galbūt jaučia empatiją šeimininkui (atrodo, kad šuo supranta ir bando rodyti jausmus).
„Pažiūrėkite įmirštančio šuns akis ir susigėsite dėl visos savo filosofijos", – prieš 30 metų rašė Sergio Quinzio, Biblijos egzegetas. Priartėjame prie klausimo apie sielą, kuris priklauso teologijos sričiai ir yra sudėtingiausias bei sunkiausias. Daug kas priklauso nuo žodžio „siela“ reikšmės. Biblija vartoja Nèfesh, kurį būtų galima versti kaip „siela“, tačiau vartojant prasmę „kvėpavimas“.
Pasak biologo ir biblisto Berto Thompsono, gyvūnams galima priskirti sielą tik šia prasme, nes šiuo atveju reikšmė nusako grynai fizinį ypatumą. „Tačiau jei kalbėsime apie nemirtingą sielą, kuri dovanota išskirtinai žmogui, sukurtam pagal Dievo atvaizdą, riba negali būti peržengta.“
Luigi Dell’Aglio
Pagal Avvenire.it parengė D. Žemaitytė
Bernardinai.lt
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Yra daug gyvenimo sričių, kuriose gyvūnai lenkia žmones. Jie negeria, nerūko, nenaudoja narkotikų ir nekaupia turtų. Jie neišduoda draugų. Neprisigalvoja visokiausių iliuzijų, kad reikia gelbėtis, kad yra Piemuo, kuriam reikia melstis. Nekuria jokių valstybių ir negalabina į save panašių vien dėl to, kad jie kitaip galvoja...
Gyvūnų ir žmogaus santykiai turi būti nagrinėjami visų pirma Dievo kaip Kūrėjo šviesoje. Gyvūnai yra sukurti Dievo, Jis juo ir pagerbs amžinybėje. Kokiu būdu jis tai padarys - mes to nežinome. Kažin ar verta spėlioti apie didžiąsias Jo paslaptis. Kad tik patys netaptume kaip tie gyvūnėliai, nes kaip pasakė vienas kunigas - "Žmogus, kuriam neegzistuoja paslaptis, yra kaip gyvulys". Nepamirškime, kad Dievas visų pirma yra paslaptis ir toks jis išliks iki pat mūsų susitikimo su Juo.
Kai Dievas gyvūnus tvėrė, Adomo su Ieva dar nebuvo, tai ir nežinom, ar įpūtė Jis jiems KĄ NORS, ar ne. Na ir kas? :)
Kaip ten kažkas sako: jie - vyresnieji mūsų broliai :)
Kaip nelogiška ir paradoksalu priskirti gyvūnams kažkokias mistines laidotuves,kažkokį mistinį dvasingumą.Ir tuo pačiu propaguoti ateistines pažiūras,atskirti nuo dvasingumo žmogų.Ponai,kada surimtėsite ?
Na, tokios sielos kaip žmogus, gyvūnai neturi, bet visdėlto kažkokią dvasią jie turi. Visai nenustebčiau, o ir tikėčiausi, kad Kūrėjas atlygins jiems jų patirtas kančias dėl žmonių abejingumo ir žiaurumo. Juk Danguje yra daug buveinių.....
Pavyzdžiui, indėnai arba kitos medžiotojų ir klajoklių gentys, dažnai identifikuoja save su tam tikrais gyvūnais. Čia galima ižvelgti "tarpinę grandį" - siela, keliaujanti iš gyvūniško identiteto į žmogaus identitetą.
Mano - Niekuo Nepagrįstu - Manymu :) jei gyvūnų sąmoningumas evoliucionuoja, jis nesivysto link žmogiškojo sąmoningumo, bet kiekviena gyvastis vystosi savąja kryptimi. Nes kiekvieno jų pojūčiai (rega, klausa, uoslė etc.) ir pasaulio suvokimas yra visai kitokie.
O MES, būdami tokie jau "sąmoningi" ir "supratingi", deja, nesugebame įlįsti nei į vieno jų kailį. Ką ten gyvūnų, kito žmogaus iki galo suprasti nepavyksta.
Vienaip ar kitaip, faktas tas, kad gyvūnai nėra tokie jau buki. O tai parodo sąmoningumo laipsniškumą nuo gyvūniškos sąmonės link žmogaus sąmonės, vadinasi, nors žmogaus sąmoningumas yra iš esmės pranašesnis ir vienintelis tinkamas metafiziniams ieškojimams, suvokimams ir veiksmams, iš principo, tiek žmogus, tiek gyvūnas yra sąmoningos sielos, kokybiškai vienodos prigimties, tik skirtingo atsiskleidimo einamuoju laiko momentu. Bet siela praėjus gyvenimus gyvūnų kūnuose, kada nors gims žmogaus kūne.
Minėtą situaciją galima buvo pamatyti ir Lietuvoje per televizorių kanalu "Diskaveri'.Abejonių nekelia.Tai bandos nesugebėjimas iš kart suvokti vedlio praradimą ir adekvačiai pakeisti elgesį.Tai ką naivus stebėtojas įsivaizduoja kaip laidotuves,iš tikro bandos bandymas išjudinti deja jau nebegyvą vedlį.Tarsi pabudinti.Galima buvo pasižiūrėti kaip negyvą savo vaiką makaka nešiojo kelias paras.Tokie pavyzdžiai liudija apie gyvūnų nesugebėjimą kai kada net mirties nesuvokti(elgiamasi su kritusiais kaip su gyvais).Tai ką jau čia bekalbėti apie laidotuves.





















Broliai kapucinai





















Gerai pastebėta:
" St.B.
Kaip nelogiška ir paradoksalu priskirti gyvūnams kažkokias mistines laidotuves,kažkokį mistinį dvasingumą.Ir tuo pačiu propaguoti ateistines pažiūras,atskirti nuo dvasingumo žmogų.Ponai,kada surimtėsite ? "
Tačiau matomai ponai nesurimtės. Tarkim žmogus turi du prieštaraujančius teiginius. Tačiau jų prieštaravimo nemato. Lygiai kaip nubrėžtum dvi atkarpas, kurios čia pat nesikerta, bet jei pratęstum jas toliau tai jos ten susikirstų. Kadangi tūlas mato tik "čia" ir nemato "ten" kur kertasi, tai jis sako kad "nesikerta".
Jūs parodėte kur kertasi, bet praėjus kiek laiko akiratis vėl grįš prie savęs ir vėl nesimys kur kertasi.
Atsiprašau, jei ne į temą prirašiau.