Meditacija pagal Lk 11, 1-13

„Kai melsitės, sakykite: Tėve...“ (Lk 11, 2 eil.)

Kalbėt apie Dievą, kaip apie Tvėrėją, kreiptis į Jį kaip į Visagalį – yra viena, bet į Dievą kreiptis kreipiniu „Tėve“ reikia drąsos būti Jo vaiku...

Kai Dievas yra vien Kūrėjas, – mes galime Juo žavėtis, Jį gerbti,

Kai vien Visagalis – drebėti prieš Jį, Jo bijoti.

Bet jei priimame Jėzaus mokymą ir atpažįstame Dievą kaip Tėvą – nepakanka gerbti, bijoti ar žavėtis – esam kviečiami mylėti... ir priimti Jo rūpestingą ir kantrią, neatšaukiamą meilę.

„Tėve mūsų“

Kai Dieve atpažįstu Tėvą – tampu Jo šeimynos – Bažnyčios nariu ir šalia esantis tampa ne konkurentu, o broliu, ne prašalaite, o seserimi...

„Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas“ (4 eil.)

Tas nedalomas, glaudus ryšys tarp gebėjimo atleisti ir priimti atleidimą. Kaip negaliu į pilną ąsotį įpilti vandens, taip negaliu švęsti atleidimo, gyventi juo, jei negebu atleisti broliams ir seserims, jei atleidimui skirtą vietą okupuoju nuoskaudomis ir aklu įsiskaudinimu. Tik atleisdamas artimui aš ruošiu, išlaisvinu savo širdį švęsti Dievo atleidimą man.

„Prašykite... ieškokite... belskite“ (9 eil.)

Esame raginami ne pasyviam lepumui, o aktyviam Dievo vaiko gyvenimui, nes prašant puošiamasi nuolankumu, ieškant – kantrybe, beldžiant – atkaklumu. Dievas kaip Tėvas, kaip auginantis manyje Žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, kaip Ruošiantysis mane Gyvenimui.

„Suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“ (13 eil.)

Suteiks ne tik duonos vietoj akmens, bet Šventojoje Dvasioje leis duonos riekėje atpažinti Jo meilės mums kaitrą – Jėzų...

„Viešpatie, išmokyk mus melstis“ (1 eil.)