Kad ir kokios rizikingos yra istorinės paralelės, – informacinis karas tarp Vladimiro Putino ir Aleksandro Lukašenkos primena, kaip Stalinas nemėgo maršalo Josipo Broz Tito. Tačiau skirtumas tas, kad 1948 metais Stalinas turėjo tokią politinę patirtį ir pasaulyje tokias pozicijas, kurių niekada neturės Putinas.

„Batka“ bus apsukresnis – tai supranta visi. Putinas neturi Kominterno ir karinės patirties, skirtingai nei Tito, bet Lukašenkos patirtis sukurti autoritarinę valstybę – unikali. Putinui taip nepavyksta.

Susirėmė du autoritariniai valdovai. Putino neapykanta Michailui Saakašviliui visiškai kitokia. Taip Stalinas būtų nekentęs Lenkijos arba Čekoslovakijos lyderių, jei būtų nepavykę tankais ten įvesti socializmo. Bet, žinoma, svarbu ne istorinės paralelės, o istorinė patirtis, kuri, kaip žinoma, politikų nieko neišmoko, bet tautos to nepamiršta.

Ir buvusioje Sovietų Sąjungoje, ir dabartinėje Rusijoje visi daugiau ar mažiau supranta, kokią reikšmę santykiams su Lenkija turi Katynė, o santykiams su Čekija ir Slovakija – 1968-ųjų rugpjūtis. Tačiau niekas, išskyrus specialistus, neteikia didelės reikšmės sovietų – jugoslavų istorijos periodui, kai Jugoslavijos tautos (taip, taip – ir broliai serbai, ir juodkalniečiai) laukė SSSR puolimo. Vykstant karui Graikijoje dėl teritorinių pretenzijų Turkijai ir veiksmų iraniškame Azerbaidžane, tai atrodė visai realu.

Na, o dabar, kai tapo aišku, kad Lukašenka neketina pripažinti Rusijos agresijos prieš Gruziją rezultatų ir dalyvauti naujoje sąjungoje (Abchazija, Baltarusija, Osetija, Rusija), baltarusiams laikas laukti iš Rusijos, ko tik nori. Būtent baltarusiams, o ne „Batkai“.

Tokios situacijos fone, kai suartėja Baltarusijos, Azerbaidžano ir Gruzijos lyderiai, kurie visą liepą susitikinėja ir aptaria angliavandenilio tiekimą ir net kalba apie konfederaciją, atrodo, jog pradeda formuotis naujas posovietinės erdvės politinis žemėlapis.

Įdomu tai, kad nėra jokio ideologinio pagrindo suartėti šalims, kadaise priklausiusioms Sovietų Sąjungai. Trijų minėtų šalių politiniai režimai gana skirtingi, politinė kultūra – taip pat. Sovietinis ir posovietinis laikotarpis nejungė tautų, šiuo atveju stalininis Michalkovskio himnas būtų teisingas – išskirtinai paklususiems Rusijai: „Amžiams susivienijo didžioji Rusia.“

„Amžiams“ – iš to, žinoma, galima tik pasijuokti, kaip ir mūsų laikais – iš Dmitijaus Medvedevo pareiškimo, kad jis ir per šimtą metų negrąžins gubernatorių rinkimų. Bet juk dabar vyksta naujas susitelkimas – ne suartėti su Rusija, o atitolti nuo jos, o tai – intrigantiškos ir absurdiškos politikos rezultatas.

Žinoma, galima rasti tūkstantį prieštaravimų, kad tokios sąjungos būtų realios ir tvirtos. Tačiau šiuo metu tai liečia ne tiek politikus, kiek tautas, ne tiek pokalbius, sutartis ir sąjungas, kiek istorinę perspektyvą, bendrą istorinį atminimą. Buvusių SSSR tautų vystymuisi padarys įtaką tas atstumiantis Rusijos ir rusų paveikslas, kuris sukuria tandemokratinį režimą, turintį tam – tai reikia pripažinti ir negudrauti – rusų tautos mandatą.

Na, o pati rusų tauta turi šansų susiformuoti – ir laikui bėgant tai tampa vis aiškiau – tik adekvačiai reaguojant į nacionalinę katastrofą, į kurią garantuotai veda dabartinis valdantysis elitas.

Čia svarbiausias žodis – „nacionalinė“, tai yra nevertinant nei ekonominių, nei politinių pasiekimų. Bet visiškai akivaizdu, kai politikai sako: „Visos tautos atlieka skirtingus vaidmenis. Mes turime siekti užimti valdančiųjų vietą.“

Vladislavas Surkovas nesuvokė, koks buvo komiškas, skelbdamas priemones, skirtas „Skolkovo panamai“. Juk „valdančioji nacija“, apginklavusi šalį, kuri kelia grėsmę ne tik artimiems kaimynams, bet ir visam pasauliui, ketina nuolankiai prašyti užsienio mokslininkų važiuoti į Rusiją, kad tarpininkautų pajungiant savo šalis ir žmones diegti naujausias technologijas.

Būtent pajungti – tik taip rusai supranta kitų tautų valdymą. Ne valdantysis elitas, o rusų tauta, pagimdžiusi tą elitą. Jėgų pakanka tik plėšikiškiems ordos antpuoliams prieš kaimynus – būtent taip buvo užpulta Gruzija, – kaip ir televizijos susidorojimas su Lukašenka. Bet pretenzijos nemažėja. Ir jos gali būti išgyvendintos tik ištikus nacionalinei katastrofai – istorijoje nėra pavyzdžių, kaip su kitų vaistų pagalba išgydyti tokią nacionalinę ligą kaip aistrą valdyti kitas tautas.

Nacionalinė katastrofa – tai ne pasaulio pabaiga, diena, kurios niekas negali numatyti. Tai, kas vyksta čia ir dabar, beje, kaip minėjau, kartais komiškai. Pavyzdžiui, per Skolkovą valdžia tarsi ketina gauti naujausių technologijų, bet kartu Putinas nori išstumti GPS, uždrausdamas į šalį įvežti komunikacijos įrenginius be mikroschemos ГЛОНАСС. Dmitrijui Medvedevui Amerikoje padovanota keistenybė taip pat turėtų būti draudžiama. Ta aistra namudiniam daiktui ir šautuvams – toks pat katastrofos simptomas, kaip ir siekis valdyti pasaulį. Ir visa tai, ir kiti dalykai atskleidžia kai ką suicidiško: kaip apsinuodyti samagonu, atsisakius užsienietiško viskio, arba mirti mūšiuose, ar numarinti save badu, nepanorus taikos ir lygių teisių net su savo partneriais kaimynais, – viskas taip pat.

O tada tampa aišku, jog dabartinė valdžia negali pasiekti, kad rusai taptų valdančiąja nacija, juk ateis katastrofos kulminacija: arba dabartiniai valdantieji išplės gruzinišką scenarijų į kitas šalis, arba tą scenarijų vykdys radikalesnės jėgos, ta elito dalis, kuri laiko save nuskriausta Putino valdžios. Tam ir katastrofa, nes nėra priimtinų variantų.

Beje, yra trečias variantas – jau dabar suvokti katastrofą, kaip jau atsitikusią. Tai gali padaryti tie, kurie pastaraisiais metais nieko neprarado, o veikiau – įgijo. Tie, kurie supranta, kad yra tam tikros ribos taikytis prie dabartinio režimo. Tai yra tie, kurie gali suburti būsimos rusų tautos branduolį, naują nacionalinį elitą, kuris, skirtingai nuo dabartinio, užsitarnautų lyderystės teisę, nestumdamas rusų tautos į tai, kas blogiausia, o pateikdamas jai kitą pasaulio paveikslą ir kokybiškai kitus nacionalinius prioritetus.

Pagal „Grany ru“ parengė M. Bočiarova