Viktorija Daujotytė. Kalba ir jos menas. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009.

Dar viena profesorės studija, atsiradusi iš jos nuolatinio mąstymo apie literatūrą, humanistiką, kultūrą. Nuolatiniam skaitytojui gali pasirodyti kiek fragmentiška, tačiau tikrai parašyta iš norėjimo kalbėti ir kalbėtis; įvardinti, kas yra Ars poetica. Bet ar kurią jos knygą galima pavadinti kitaip? Atsiremama lyg ir į A. Nykos-Niliūno eilėraščio temą: „Nėra nė vieno klausimo, kuris nebūtų ir kalbos klausimas. Nėra nė vieno klausimo, kuris liktų kalboje nepereidamas į būties klausimus.” (p. 23). Nemažai dėmesio šiame veikale skiriama dailininkams, jų verbalinei raiškai – gražūs pasažai apie dailininką L. Katiną; apie Juzefą Čeičytę netikėtas, įdomus skyrius. Taip pat interpretuojama Kazė Zimblytė – akcentuojamas tos kartos moterų-menininkių išskirtinumas. Ir nors jaunimą turėtų erzinti „senamadiškos” intonacijos, daugeliui ši knyga bus suprantama, fenomenologinės prieigos priimtinos, tikros, atpažįstamos. Kai kurias įžvalgas (sunku empiristiškai įrodyti tokius dalykus) galima būtų vadinti fenomenologinėmis aksiomomis, pvz.: „Itin kalbai jautrūs poetai paprastai sunkiau perima kitas kalbas, iš principo yra vienakalbiai. Kitomis kalbomis naudojasi tik kaip instrumentais – ir versdami.“ (p. 166)

Giedra Radvilavičiūtė. Šiąnakt aš miegosiu prie sienos. Vilnius: Baltos lankos, 2010.

Vos tik pamačius knygą, kažkodėl buvau tikra, kad viršeliui G. Radvilavičiūtė panaudojo dukters piešinį: beliko atsiversti duomenų puslapį ir pasitikrinti. Anksčiau galvojau, jog savo tekstuose ši autorė reprezentuoja save kaip moterį ir motiną, kiek piktnaudžiaudama tais įvaizdžiais – bet dabar taip nebegalvoju. Na, kažką ypatingai naujo apie antrąją knygą pasakyti sunku – kritikos lygmeniu G. Radvilavičiūtė sąmoningai ir nesąmoningai lyginama su D. Kalinauskaite, kartais konstatuojant neva ,,vulgaresnės“ prozos būvį – t. y., nevengiama atviresnių erotinių užuominų. Tačiau jos skoningos, nabokoviškai (šis rašytojas nuolat išnyra G. Radvilavičiūtės tekstuose ir pasisakymuose) tikslios. Dauguma į knygą sudėtų tekstų publikuoti kultūros savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“ (nespausdinta, berods, tik „Pacientė Nr. 27*“) – tai vėlgi apsunkina knygos, kaip visumos, matymą.

Ji labai gera beletristė, net jei užsižaidžia detalėmis. Štai paskaičiau tuo pačiu metu H. Kunčiaus pasvarstymus „Metuose“ – apie fanaberišką lietuvių santykį su nacionaline literatūra – ir galvoju: ar jo konstatuojamas statistinis žmogus, rėkiantis, kad jokios lietuvių-valstiečių literatūros neskaitys, yra bent susidūręs su G. Radvilavičiūtės tekstais? K. Navako? R. Rastausko? Ar jis sugebėtų (turėtų tiek „miestietiškos“ savimonės) juos perskaityti?

Pedro Calderón de la Barca. Gyvenimas – tai sapnas. Iš ispanų k. vertė Aurelijus Katkevičius, Aleksys Churginas. Vilnius: Baltos lankos, 2009.

Trys svarbiausios P. Calderon‘o dramos gražaus apipavidalinimo leidime, o knygos gale – dar ir kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio CD, muzika iš spektaklių. „Gyvenimas – tai sapnas“ – mistinis pavadinimas, sąmonėn įsisiurbęs per G. Varno spektaklio estetiką. Šią knygą mano kultūriniame kontekste tasai spektaklis (o, deja, ne pati pjesė, kurią perskaičiau tik dabar) ir bus sukūręs. Antroji drama („Didysis pasaulio teatras“) – baisiai didaktiška, tačiau vizualiai turėtų būti įspūdinga, netgi meterlinkiška (G. Varno pastatymo nemačiau). Bent jau bažnytinės bendruomenės galėtų griebti ją ir mėgėjiškai pasistatyti, sakykime, Visų šventųjų dienai. Dar A. Churgino versta „Dama vaiduoklė“ – taipogi karnavališka, blizgi, pudruota – ne atsitiktinai P. Calderon'o dramaturgija darė įtakos XVIII a. teatrui. Universitetų teatrams šis pjesių rinkinys, aišku, pasirodys pernelyg senoviškas. Tačiau kūriniai puikūs, klasikiniai, kai kuriuose epizoduose – nuostabiai nekorektiški, ir, žinoma, juokingi. Labai nebloga vertėjo A. Katkevičiaus apžvalga knygos gale, pristatanti autorių ir jo epochos bruožus. Jau buvau pamiršusi tą malonumą – vasarą skaityti dramas, pasimosuojant vėduokle nuo karščio.