Atskleidžiant korupcijos atvejus Prancūzijoje didelį vaidmenį šią vasarą suvaidino naujienų portalas „Mediapart“. Tarp tų skandalų – juodi pinigai iš kosmetikos bendrovės „L`Oreal“ akcininkės ponios Liliane Bettencourt kišenės tiesiai į Nicolas Sarkozy rinkimų kasą.

Taip pat  vieno valstybės sekretoriaus atliktas cigarų už 12 tūkst. eurų pirkinys reprezentacijos tikslams. 

Su „Mediapart“ konkuruojančios žiniasklaidos bendrovės reagavo irzliai. Štai nepriklausomų kairiųjų dienraštis „Liberation“ skundėsi, jog per didelis politinių skandalų viešinimas pučia tiesiai į ekstremistinio Prancūzijos „Liaudies fronto“ dūdą, duoda garo populizmui. Į tai Mickaelis Marie „Mediapart“ vardu atsakė taip:

„Kraštutiniesiems dešiniesiems daug labiau pasitarnauja ne garsus ir teisėtas piktinimasis, o tylėjimas piktadarysčių atžvilgiu ir jų neigimas. Kai politika ir žiniasklaida piliečiams sudaro įspūdį, kad jos tarsi viena su kita klaniškai solidarizuodamos viską valdo ir veikia išvien, tuomet ir Nacionalinio fronto retorika tampa įtikinamesnė“.

Nuo savęs pridursime, kad tiesos ieškojimas ir atskleidimas yra aukščiausia žurnalistų pareiga, bet šitai jie turi daryti nešališkai ir be pataikavimų kokiai nors grupei.

Žurnalistai privalo ištirti, sužinoti ir pranešti spaudos skaitytojams, radijo klausytojams, televizijos žiūrovams svarbiausius įvykius, taip pat ir žmonių požiūrius į tuos įvykius. Žodžiu, jie turi atskleisti, kas, kada, kur, kaip ir kodėl ką pasakė ar padarė, ir paanalizuoti, kam tai svarbu. Tai septyni „k“ – esminiai klausimai, į kuriuos žurnalistas kiekvienoje savo perteikiamoje žinioje, kiekviename pranešime ir reportaže turi stengtis atsakyti.

Dabar Lietuvoje pagrindinė problema sukasi apie tai, ar dešiniųjų Vyriausybės vykdoma taupymo politika teisinga, ar taupoma taip ir ten, kur reikia, ar šiai politikai yra kokių nors alternatyvų. Mūsų žurnalistai čia galėtų duoti dar didesnį aiškinamąjį indėlį.

Panašios diskusijos vyksta ir per daug įsiskolinusioje Vengrijoje. Jei Andrius Kubiliaus vadovaujama Lietuvos Vyriausybė laikosi Europos Sąjungos ir Tarptautinio valiutos fondo nurodymų ir iš šių institucijų nesulaukia kritikos, tai panašiai dešiniąja laikoma Viktoro Orbano vyriausybė nori atsisakyti taupymo politikos, – pradėtos jau anksčiau valdžiusių socialdemokratų, – nes ji itin sunki žmonėms, bet dėl to gauna pylos iš Vakarų.

Neseniai Talino dienraštis „Eesti Päevaleht“ rašė, jog „Tarptautinis valiutos fondas ir Europos Sąjunga susikibo su Budapeštu. Tiksliau pasakius, TVF nutraukė pokalbius su Vengrija dėl savo paramos jai pratęsimo. O būtent iš TVF plaukia didžioji dalis to 20 milijardų eurų pagalbos paketo, dėl kurio 2008 m. buvo sutarta.

Problema ta, kad per tą laiką Vengrija išsirinko naują vyriausybę, o premjerui Viktorui Orbanui pavyko balandį perimti valdžią iš dalies kaip tik dėl savo pažadų baigti taupymo politiką ir iš TVF išsiderėti palankesnes sąlygas Vengrijai.

Tai tiesiog klasiška istorija: politikas trokšta laimėti rinkimus, jis žmonėms dalija didelius pažadus, kurių paskui neįmanoma ištesėti.

Betarpiškos grėsmės Vengrijos ekonomikai kol kas nėra, kadangi šalis vis dar įstengia skolas mokėti. Tačiau situacija pavojinga: valiutos kursas ir birža jau nusmuko. Rinka nervinga, ji būgštauja, kad Vengrijos problemos gali išplisti į kaimynines šalis“, – rašė Estijos sostinės laikraštis.

Pasak Paryžiaus dienraščio „Monde“, „naujoji konservatyvioji Budapešto vadovybė, atrodo, nori nuo taupymo priemonių atsitraukti. Tai pavojinga. Rinkimų kovoje naujasis vyriausybės vadovas Viktoras Orbanas buvo pažadėjęs mažinti valstybinius mokesčius, o tam Tarptautinis valiutos fondas nepritaria.

Be to, premjeras nori į lemiamus ūkio ir finansų valdymo postus paskirti savo patikėtinius. Užtat V. Orbanui reikės priminti, kad Vengrija priklauso klubui, kuris kelia tam tikrus reikalavimus“, – gana arogantiškai rašė prestižinis Paryžiaus dienraštis.

„Monde`ui“ galime nuo savęs priminti, kad Vengrija kaip tik dėl to, kad šiam klubui priklauso, turi teisę šiuos reikalavimus taisyti kiekvienu atveju, siūlyti juos keisti ir dalyvauti jų reformavimo procese.

Kita vertus, reikia laikytis to, ką nusprendžia klubo dauguma – arba iš jo išstoti. Šia prasme Vienos dienraštis „Standard“ ir būgštauja, jog „problema ta, kad premjeras Viktoras Orbanas vis labiau sudaro įspūdį, kad jam visai nesvarbu, ką mano likusysis pasaulis.

Jo nacionalistinė politika pradeda skverbtis ir į ekonomines nuostatas. Ilgalaikėje perspektyvoje šita strategija negali laimėti   nei prieš Europos Sąjungą, nei prieš Tarptautinį valiutos fondą.

Tačiau prieš tai V. Orbanas privirė daug košės, ką rodo ir nacionalinės valiutos, forinto, kritimas. Iš tiesų vyriausybių vadovai, kurie šitaip priklausomi nuo tarptautinių pinigų, neturėtų šalies rėmėjams spjauti į veidą“, – teigė Austrijos sostinės dienraštis.