Skelbiame Philipo F. Lawlerio pamąstymus apie tai, kaip maži ydingi dalykai atveria kelią sunkioms nuodėmėms.

Neseniai vyras, kurį pažįstu, – pavadinkime jį X – buvo nuteistas už baisų nusikaltimą. Nors X turėjo puikią nepriekaištingo ir pamaldaus kataliko reputaciją, jam iškeltas kaltinimas sukrėtė daugelį. Dauguma draugų ir pažįstamų – tie, kurie žinojo jo gerus darbus, – puolė jį ginti, manydami, kad jis apkaltintas per kokią baisią klaidą. Tačiau akivaizdžių įrodymų vis daugėjo, kol teisėjas paskelbė nuosprendį.

Pats X vis dar atkakliai tvirtino esąs visiškai nekaltas, ir keli kietakakčiai sąjungininkai vis dar palaikė jo tvirtinimus. Tačiau jei patiki juo, taip pat turi tikėti, jog skirtingi liudininkai liudijo melagingai, ir trijų skirtingų jurisdikcijų policija suklastojo įrodymus, – ir visa tai be aiškios priežasties. Tuomet dar reikėtų pridėti faktą, kad X praeityje kelis kartus buvo apkaltintas to paties baisaus nusikaltimo lengvesnėmis versijomis, tačiau tąsyk išvengė bausmės. Beliek tai priimti: jis kaltas pagal nuosprendį.

Kol X laukė nuosprendžio, draugas su juo praleido šiek tiek laiko. Jis sakė, kad X buvo keistai linksmas. Kaltinamasis retai kalbėjo apie artėjančią teismo dieną, o kai užsimindavo, jautėsi jo nuoširdus ir visiškai nerealus įsitikinimas, kad jis bus išteisintas.

Mano draugui jo elgesys pasirodė visiškai nepaaiškinamas. Nekaltas žmogus, neteisingai apkaltintas, turėtų drebėti iš pasipiktinimo, kaltas – virpėti ilgo įkalinimo akivaizdoje (jau nekalbant apie dievišką teismą). Tuo tarpu X elgėsi taip, lyg jis neturėtų ypatingų rūpesčių ar problemų – lyg gyvenimas būtų tekėjęs įprasta vaga. Mano bičiulis stebėjosi, ir aš stebėjausi: ar įmanoma, kad X būtų atskyręs siena savo paties sielą, kurioje jis laikė savo nusikaltimą, nuodėmingą elgesį, net nuo savęs paties? Ar jis leido blogiui tapti aktyvia patologija taip, kad net jis pats nebebuvo visiškai tikras dėl savo nusikaltimų ir jų pasekmių?

Mes nežinome. Žinome teismo nuosprendį, bet ne Dievo. X atvejis vis dar verčia mane galvoti apie sunkios nuodėmės pasekmes (nes X nusikaltimą sudarė išties sunkios nuodėmės veiksmai) ir žalą, kurią nuodėmė gali padaryti psichikai.

Gali būti toks taškas, kurį pasiekęs užkietėjęs nusidėjėlis tampa patologiškas, tačiau įtariu, jog patologija yra jo paties pasirinkimas. Ar galiu tuomet sakyti, kad jis sumažina atsakomybę už savo vėlesnius veiksmus, tačiau yra atsakingas už šią sumažintą atsakomybę? Atvejis galėtų būti tolygus tokiam, kai asmuo nėra visiškai atsakingas už tam tikrą veiksmą, nes jis buvo girtas tuo metu, kai jį atliko; tačiau vis dėlto jis dar atsako už faktą, kad pasigėrė, ir tai nulėmė jo neatsakingą elgesį.

Visi žinome, ką reiškia įtikinėti save, jog koks nors mažas dalykas, kurį mes norime padaryti, nėra tikrai nuodėmingas. Paskui visgi sąžinė pateikia nuosprendį: taip, tai buvo nuodėmė. Dažnai šis procesas kartojasi. Dabar kas nutiks, jei jūs sąmoningai nusprendėte ignoruoti savo sąžinę ir toliau daryti tą „mažą dalyką“, kol galbūt nuspręsite pamėginti padaryti jau nebe tokių mažų dalykų.

Įtariu, kad žmogus, laikantis save rimtu kataliku ir turintis rimtų ydų, pagaliau turi pasirinkti viena ar kita. Turbūt jis pradeda ir jam nepavyksta, jis tai pripažįsta, gailisi, atlieka išpažintį, ir vėl tai nutinka, kol galiausiai jis liepia savo sąžinei nutilti, bent jau šios nuodėmės atžvilgiu. Jei tai rimta, netrukus atsiras kitų nuodėmių, reikalingų apsaugoti jo išorei: pridengti blogą elgesį, paneigti gerą reputaciją tų, kurie jį kaltina, tai seka blogos išpažintys ir kt. Netrukus jis atsitveria nuo didelės dalies savo dvasinio gyvenimo.

Kai kas nors kaip X suimamas, tai lyg įspėjimas mums visiems būti atsargiems dėl mažų slaptų užrakintų spintelių, nubruktų į mūsų dvasinio gyvenimo pakampes, nes kyla rizika, kad šios spintelės bus perpildytos ir prireiks perkelti jų turinį į sandėliuką, vėliau – į visus kambarius, ir galiausiai visas namas bus užgriozdintas ir nebegyvenamas.

Tuo pat metu, jei jūs vis dar rimtai žiūrite į savo tikėjimą ar bent jau apsimetate tai darąs, – jūs skiriate didžiąją dvasinės energijos dalį uždangai. Šv. Teresė sakė, kad neįmanoma melstis – tokiu būdu, ką ji vadina malda, – jei jūs slepiate ydą. Manau, kad taip yra, žmogiškai tariant, dėl to, kad jūs esate per daug užimtas laikyti visus slaptus kambarėlius ir spinteles užrakintus ir nebelieka laiko atsiverti Dvasiai.

Kai kuriais atžvilgiais stebiuosi, ar sąžinės atrofija ir vidinių sienų statymas sukelia dvasinę žalą tuo atžvilgiu, kad žmogus ne visai suvokia, jog jis įsitraukia į nuodėmingus veiksmus. Gali būti įmanoma iki tam tikro lygio atsisakyti savo laisvos valios. Tuomet nėra išties sudėtingas dalykas būtent tai, kad jūs padarote nuodėmę X ir Y šią savaitę, tačiau kad jūs pasirinkote pasiduoti blogiui praėjusią savaitę.

Nietzsche mirė būdamas pamišėlis. Tačiau jis, atrodo, suvokė pamišimą kaip sąmoningą pasirinkimą. Manau, įmanoma taip pat sąmoningai pasirinkti gyventi nuodėmingam. Kartą pasirinkus ir trūkstant tikro ir visiško atsivertimo, visi kiti pasirinkimai tampa pavėluoti.

CatholicCulture.org

Vertė D. Žemaitytė