Parodos „Šiuolaikinė tapyba. Postevoliucija“ fragmentas. Ramūno Čičelio nuotrauka.

Kad liepos 16 d. Klaipėdos parodų rūmuose atidaryta paroda „Šiuolaikinė tapyba. Postevoliucija“ (kuratoriai – Ignas Kazakevičius, Vidas Poškus bei Leszek Czajka), kurioje eksponuojami Lietuvos ir Lenkijos dailininkų darbai, priminti, regis, jau ir nereikia. Na, nebent vasaros karščiai jūsų nepritraukė prie didžiųjų Lietuvos vandenų – Baltijos jūros, taigi ir Klaipėdos. Šioje apžvalgoje siekiama supažindinti ir analizuoti daugiau ne lietuvių, o kaimynų lenkų darbus bei bendrąsias tapybos šių dienų Lenkijoje tendencijas. Taigi patys ryškiausi iš šešiolikos parodoje rodomų autorių:

Pati ryškiausia iš pristatomų dailininkų yra grafikė Krystyna Piotrowska, savo karjerą pradėjusi aštuntajame dešimtmetyje Lenkijoje ir labiausia besidominti lyties problema, vyro ir moters tapatybės skirtumais. Praėjusio amžiaus Lenkijoje tai buvo nauja tema, kuri tuoj pat patraukė kritikų ir publikos dėmesį. Šiuo metu K. Piotrowska nuo bendrųjų tapatybės klausimų pasuko savęs suvokimo link. Naujausiuose darbuose ji savo veidą naudoja kaip objektą, kurį perkuria tradicinės grafikos technikomis. Grafikę visada labiau domino koncepcija, idėjų lygmuo, o ne techniniai sprendimai, kurie neretai yra eksperimentiniai – pavyzdžiui, parodoje pristatyti rankų darbo grafikos kūriniai ant plieno. K. Piotrowskos darbas – kilimas, padarytas iš moters plaukų, - atskleidžia ir kitą kūrėjos interesų sritį – susidomėjimą holokausto tema. Pati autorė – žydų kilmės, tačiau šį faktą sužinojo tik tuomet, kai buvo jau suaugusi moteris, todėl išvengė represijų per Antrąjį pasaulinį karą. Tokia biografija yra būdinga daugeliui vidutinio amžiaus Lenkijos piliečių. Kadangi K. Piotrowska neturi nė vieno dokumento ar nuotraukos iš savo vaikystės, ji kolekcionuoja senas kitų žmonių šeimų nuotraukas, kurių neretai įsigyja antikvariatuose. Iš surinktų fotografijų autorė sukuria naują istoriją, lyg nuotraukos priklausytų menininkės šeimai. K. Piotrowska – vyriausia iš parodoje Klaipėdoje pristatytų kūrėjų.

Grupė „Twožywo“ parodoje pristatė animacijos darbus, kurių autoriai specialiai pasivadino žodžiu su gramatine klaida. Tokiu būdu menininkai siekia dekonstruoti kūrybos procesą ir jos sampratą. „Twožywo“ kūriniai priskiriami gatvės menui, nevengiama politinio konteksto. Jei aplankytume šios grupės interneto svetainę, pamatytume kokia plačia veikla užsiima menininkai. Jie dar gana jauni, tačiau jau labai žinomi Lenkijoje ir Rytų Europos regione. Kai gatvės menas tapo itin populiarus ir daug kūrėjų piešia ant sienų, „Twožywo“ pradėjo kurti animaciją. Ši grupė yra labai progresyvi ir siekia kuo ilgiau išlikti avangardine bei daryti įtaką kitiems menininkams. Vienas ryškiausių parodoje pristatytų darbų - „Maria Materia“: kuriama paralelė tarp rakto skylutės ir moters formų. Šis kūrinys tęsia K. Piotrowskos kūrybinių sprendimų paiešką – lyties problemų analizę. Pasak kuratoriaus Leszeko Czajkos, į Klaipėdą stengtasi atvežti kuo daugiau kūrinių lyties tema. Uostamiestyje pristatyti ir skandalingi Konrado Pustola darbai – nuotraukos, fotografuotos gėjų klube.

Ryszardas Wožniakas didžiausią įtaką jauniems kūrėjams darė praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje. Jo idėjų poveikį galima įžvelgti, analizuojant jaunesnių menininkų darbus. Kartu su kolegomis R. Wožniakas įkūrė reikšmingą Lenkijos menui grupę „Gruppa“, kurios darbus ir pamatė parodos atidarymo svečiai. „Gruppa“ kuria savo darbus, stebint publikai, bendrauja su ja, todėl rezultatas dažnai būna ne vien menininkų, bet ir žiūrovų idėjų įkūnijimas.

Vieni įdomiausių parodoje – seserų Agatos ir Dorotos Borowa darbai, kuriais menininkės kuria dirbtinę trečiają seserį Beatą – jųdviejų junginį. Būtent šiuo vardu seserys pasirašo savo darbus. Parodoje „Šiuolaikinė tapyba. Postevoliucija“ A. ir D. Borowa pristatė darbus, sukurtus iš autorių nuotraukų atplaišų. Sudėjus jas krūvon, gaunamas netikėtas efektas. Pažymėtina, kad seserys menininkės yra įvaldžiusios daugybę dailės technikų, kurias, priklausomai nuo kūrybinio sumanymo, pasirenka ir naudoja. A. ir D. Borowa nevengia sukeisti vyro ir moters vaidmenų: įprasta, kad paveiksluose paprastai vaizduojamas apnuogintas moters kūnas. Menininkės renkasi kitą kelią – tampa stebėtojomis, o pozuoja vyrai.

Lygindamas lietuvių ir lenkų kūrybą, kuratorius L. Czajka pažymėjo, kad jo atstovaujamos šalies menininkai sovietmečiu buvo labiau veikiami Vakarų įtakos, lengviau buvo emigruoti ir keliauti, domėjosi daugiau ne technikomis, apšvietimu, medžiagomis, o idėjomis, mieliau būrėsi į grupes, kurios sukurdavo projektus. Lietuviai, L. Czajkos nuomone, labiau mėgsta dirbti atsiskyrę. Nepaisant šių skirtumų, kuratoriaus teigimu, kaimyninių šalių menininkai parodoje „susikalba“ ir kuria regiono dailės bei tapybos žemėlapį.