Krikščionių misionierius Danielis Everettas – pirmasis lingvistas, išmokęs piraha genties žmonių, gyvenančių Amazonės džiunglėse, kalbą ir į ją išvertęs Naująjį Testamentą. Keletą metų trukęs susitikimas su kita kultūra D. Everettui baigėsi labai neikėtai. Jis prarado savo tikėjimą. Tai ištrauka iš jo knygos „Don't sleep, there are snakes“ (2008) .

Mano tyrimams tarp piraha kultūros žmonių reikėjo daug laiko. 1980-aisiais su savo šeima jų kaime praleidau beveik ištisus metus. Pačioje mūsų apsilankymo pradžioje pastebėjau, kad reikia žūtbūt pakeisti mūsų trobelės stogą, mat, kol buvome trumpam išvykę, čiabuviai jame nakvojo ir palmių lapų stoge buvo praardę skyles, nes jiems patiko gulėti ant nugaros ir žiūrėti į žvaigždes. Šis įvykis tapo įžanga į tikrą pirahų, vienų sumaniausių, gebančių išgyventi sudėtingiausiomis sąlygomis pasaulyje, žmonių gyvenimą.

Kartą susiruošėme į žygį. Pamatę mane su valgymo įrankių komplektu, pritvirtintu prie kariško diržo, didžiule meksikietiška mačete, pirahai negalėjo sulaikyti juoko. Čiabuviai neturėjo nieko kito, išskyrus vieną kirvį ir kelias nedideles mačetes. Jie juokėsi iš visko: iš mano ilgų kelnių, rankovių, batų, skrybėlės, įrankių ir tos didžiulės Akapulko stiliaus mačetės. Tokiu sudėtingu kelionių per karščiu alsuojančias džiungles metu tarp mūsų ir pirahų užsimezgė draugiškas ryšys.

Būdamas ten, niekada nepamiršau, kad mano viešnagę apmoka mano misionieriška organizacija, iškėlusi man uždavinį išversti Bibliją į pirahų kalbą. Summerio lingvistikos institutas buvo įsitikinęs, kad pats veiksmingiausias būdas evangelizuoti čiabuvius – tai išversti Naująjį Testamentą į vietines kalbas. Laisvalaikiu kalbėjau su jais apie savo tikėjimą. Man tai buvo svarbu. Vakare, kai mano šeima jau būdavo pavakarieniavusi ir mūsų kūnai dar būdavo vėsūs nuo Madeiros upės vandens, keletui pas mus viešinčių čiabuvių ruošdavome kavą. Kadangi pirahų kalboje nėra žodžio, apibūdinančio Dievą, vartojau kitą sąvoką. Sakydavau: „Aukštai esantis tėvas“. Kalbėdavau jiems, kad mano „Aukštai esantis tėvas“ padarė mano gyvenimą geresnį. Kad jis atėjo į mano širdį ir padarė mane laimingą. Tuomet Kooi, vienas iš čiabuvių, paklausė: „Ką dar daro tavo Dievas?“.Pasakiau jam, kad jis sukūrė žvaigždes, sukūrė žemę. Paklausiau, ką apie tai sako pirahai. Sulaukiau atsakymo, kad šių dalykų nesukūrė niekas.

Klausiau: kas sukūrė Medeira upę? Klausiau: iš kur kilo pirahai? Tačiau netrukus ėmiau suprasti, kad jie neturi sukūrimo mito ar tradicinio pasakojimo. Pirahai nekalba apie tolimą praeitį ar tolimą ateitį. Jie nekalba apie nepatiriamus ar pramanytus dalykus apskritai. Jie gyvena tik dabartimi. Vieną naktį sugalvojau papasakoti jiems kai ką labai asmeniško. Papasakojau jiems, kad mano pamotė nusižudė, ir tai mane atvedė pas Jėzų. Pirahai pratrūko juokais. „Kodėl jūs juokiatės?“ – paklausiau. Tai man buvo visiškai netikėta. „Ji nužudė save? Cha, cha, cha. Kaip kvaila. Pirahai savęs nežudo“, – atsakė jie. Taigi ši istorija jiems nepadarė nė menkiausio įspūdžio. Tai, kad kažkas iš mano mylimų žmonių atėmė sau gyvybę, jiems nebuvo jokia priežastis įtikėti mano Dievą. Tai netgi turėjo priešingą poveikį.

Tada vienas iš jų paklausė manęs: „Ei, Denai, kaip tas Jėzus atrodo? Ar jis tamsus kaip mes, ar šviesus kaip tu?“ Atsakiau, kad, tiesą pasakius, nesu jo matęs. „Jis gyveno labai seniai. Tačiau aš jis man paliko savo žodžius“. – „Klausyk, Denai, kaip tu gali turėti jo žodžius, jei nesi jo nė karto girdėjęs ar matęs?“ Supratau, kad jiems šios istorijos bus neįdomios, nes aš niekad nesu matęs to vaikino. Taip yra todėl, kad pirahai tiki tik tuo, ką mato savo akimis. Mano misijai atsirado kliūtis. Pasinėriau į apmąstymus apie buvimo tarp jų tikslą.

Vieną rytą sėdėjau priekiniame savo trobos kambaryje ir gėriau kavą su keletu vietinių vyrų. Tarpduryje pasirodė Kaoia. „Sveikas, Denai, noriu pasikalbėti su tavimi, – pareikalavo jis. – Pirahai žino, kad tu palikai savo gimtąją žemę. Mes žinome, kad tu padarei tai, norėdamas mums papasakoti apie Jėzų. Tu nori, kad mes gyventume kaip amerikiečiai, tačiau pirahai nenori gyventi kaip amerikiečiai. Mums patinka gerti, mums patinka turėti daugiau nei vieną moterį, tačiau tu mums patinki. Tu gali pasilikti, tačiau mes nenorime nieko girdėti apie Jėzų, supratai?“ Kiti vyrai, panašu, jam pritarė. Atsakiau jiems: „Jei jums nereikia Jėzaus, jums nereikia ir mūsų“. Tada vyrai atsistojo ir išėjo žvejoti.

Visą laiką daug galvojau apie mano misijai iškilusius iššūkius. Jutau, kad stengiuosi įtikinti žmones, kurie iš tiesų buvo laimingi ir patenkinti, esą jie yra paklydę, ir kad juos galįs išgelbėti tik Jėzus.

Tai mane šokiravo. Prieš akis iškilo aiški moralinė dilema. Atvykau pas pirahus norėdamas jiems papasakoti apie Jėzų, sudaryti galimybę jiems tapti laimingiems ir padėti įgyti tikėjimą, vietoj nevilties ir baimės pasirinkti rojų, užuot gyvenus pragare. Prieš priimdamas sprendimą pasikalbėjau apie savo abejones su žmona. Prieš galutinai apsispręsdami, nusprendėme grįžti į Jungtines Valstijas, pirmą kartą per pastaruosius penkerius metus.

Visą laiką daug galvojau apie mano misijai iškilusius iššūkius. Jutau, kad stengiuosi įtikinti žmones, kurie iš tiesų buvo laimingi ir patenkinti, esą jie yra paklydę, ir kad juos galįs išgelbėti tik Jėzus. Prieš išvykdami namo, nusprendėme aplankyti kitą kaimą. Šiai pirahų grupei turėjome pasiūlyti kai ką naujo: į jų kalbą ką tik išverstą Bibliją, kurios tekstą pats skaitydamas įrašiau į kasetę. Padovanojau jiems magnetofoną ir išmokiau juo naudotis. Praėjus kelioms savaitėms, pirahai tebesiklausė įrašo. Iš pradžių džiaugiausi, džiaugiausi, kol paaiškėjo, kad jie atkreipė dėmesį tik į vieną Biblijos dalį, istoriją apie Jono Krikštytojo galvos nukirtimą: „O, jie nukirto jam galvą, atsuk tai nuo pradžių.“

Vis labiau aiškėjo, kad mano asmeniniam gyvenimui ir karjerai svarbi Evangelijos žinia netinka piraha kultūrai. Jie visai nesijautė esantys paklydę. Dėl tos pačios priežasties jie nejautė poreikio būti išgelbėti. Jie gyveno tvirtai atsidavę pragmatinės naudos koncepcijai, kuri nelauktai paveikė ir mane. Kai pirahai atmetė Evangelijos žinią, tai privertė mane kvestionuoti savo tikėjimą. Buvo daugybė dalykų, dėl kurių žavėjausi pirahais: jų vidinio gyvenimo kokybe, jų sugebėjimu išgyventi laimę ir pasitenkinimą. Pirahai kūrė savo kultūrą kreipdami dėmesį tik į tai, kas buvo naudinga jų išlikimui. Mano tikėjimas atrodė čia visiškai netinkąs. Pirahams tai tebuvo prietarai. Pamažu ir man pačiam taip ėmė atrodyti.

Pradėjau rimtai kvestionuoti tikėjimo prigimtį. Tikėjimą kažkuo nematomu. Maždaug praėjusios amžiaus devintajame dešimtmetyje turėjau sau pripažinti, kad jau nebetikiu į nei vieną tikėjimo dogmą, į nieką antgamtiško. Taigi tapau slaptu ateistu. Nesididžiavau tuo ir bijojau pasekmių. Prireikė dvidešimtiems metų, kol pasijaučiau galįs priimti viso to, kas įvyko, pasekmes. Asmeniškai man šis prisipažinimas turėjo skaudžių pasekmių. Kiekvienam būtų sunku pasakyti savo artimiausiems draugams ir šeimai, kad jis jau nebeturi nieko bendro su savo ir jų pamatiniais įsitikinimais. Galiausiai religijos praradimas ir po to sekęs epistemologinis lūžis man baigėsi skyrybomis. Įvyko tai, ko labiausiai norėjau išvengti.

Nuvykau pas piraha genties žmones kai man buvo 26-eri. Dabar esu sulaukęs tokio amžiaus, kai jau galima imtis apibendrinimų. Atidaviau jiems savo jaunystę. Dabar visi mano anūkai žino apie juos. Mano vaikai taip pat iš dalies yra tokie, kokie yra, tų žmonių dėka. Iš jų aš išmokau garbingumo ir gilaus pasitenkinimo jausmo stovint gyvenimo ir mirties akivaizdoje, jausmo, be rojaus sąvokos ar pragaro baimės. Artėjant tamsios bedugnės link. Supratau dar ir tai, kad daugeliui mano tikėjimo tiesų tiesiog trūko pagrindo. Visa tai išmokau iš pirahų. Būsiu jiems dėkingas iki savo gyvenimo pabaigos.

Iš anglų kalbos vertė Zigmas Vitkus