Daniel Everett: „Susitikimas su piraha genties žmonėmis privertė mane suabejoti savo tikėjimu“
Krikščionių misionierius Danielis Everettas – pirmasis lingvistas, išmokęs piraha genties žmonių, gyvenančių Amazonės džiunglėse, kalbą ir į ją išvertęs Naująjį Testamentą. Keletą metų trukęs susitikimas su kita kultūra D. Everettui baigėsi labai neikėtai. Jis prarado savo tikėjimą. Tai ištrauka iš jo knygos „Don't sleep, there are snakes“ (2008) .
Mano tyrimams tarp piraha kultūros žmonių reikėjo daug laiko. 1980-aisiais su savo šeima jų kaime praleidau beveik ištisus metus. Pačioje mūsų apsilankymo pradžioje pastebėjau, kad reikia žūtbūt pakeisti mūsų trobelės stogą, mat, kol buvome trumpam išvykę, čiabuviai jame nakvojo ir palmių lapų stoge buvo praardę skyles, nes jiems patiko gulėti ant nugaros ir žiūrėti į žvaigždes. Šis įvykis tapo įžanga į tikrą pirahų, vienų sumaniausių, gebančių išgyventi sudėtingiausiomis sąlygomis pasaulyje, žmonių gyvenimą.
![]() |
Kartą susiruošėme į žygį. Pamatę mane su valgymo įrankių komplektu, pritvirtintu prie kariško diržo, didžiule meksikietiška mačete, pirahai negalėjo sulaikyti juoko. Čiabuviai neturėjo nieko kito, išskyrus vieną kirvį ir kelias nedideles mačetes. Jie juokėsi iš visko: iš mano ilgų kelnių, rankovių, batų, skrybėlės, įrankių ir tos didžiulės Akapulko stiliaus mačetės. Tokiu sudėtingu kelionių per karščiu alsuojančias džiungles metu tarp mūsų ir pirahų užsimezgė draugiškas ryšys.
Būdamas ten, niekada nepamiršau, kad mano viešnagę apmoka mano misionieriška organizacija, iškėlusi man uždavinį išversti Bibliją į pirahų kalbą. Summerio lingvistikos institutas buvo įsitikinęs, kad pats veiksmingiausias būdas evangelizuoti čiabuvius – tai išversti Naująjį Testamentą į vietines kalbas. Laisvalaikiu kalbėjau su jais apie savo tikėjimą. Man tai buvo svarbu. Vakare, kai mano šeima jau būdavo pavakarieniavusi ir mūsų kūnai dar būdavo vėsūs nuo Madeiros upės vandens, keletui pas mus viešinčių čiabuvių ruošdavome kavą. Kadangi pirahų kalboje nėra žodžio, apibūdinančio Dievą, vartojau kitą sąvoką. Sakydavau: „Aukštai esantis tėvas“. Kalbėdavau jiems, kad mano „Aukštai esantis tėvas“ padarė mano gyvenimą geresnį. Kad jis atėjo į mano širdį ir padarė mane laimingą. Tuomet Kooi, vienas iš čiabuvių, paklausė: „Ką dar daro tavo Dievas?“.Pasakiau jam, kad jis sukūrė žvaigždes, sukūrė žemę. Paklausiau, ką apie tai sako pirahai. Sulaukiau atsakymo, kad šių dalykų nesukūrė niekas.
Klausiau: kas sukūrė Medeira upę? Klausiau: iš kur kilo pirahai? Tačiau netrukus ėmiau suprasti, kad jie neturi sukūrimo mito ar tradicinio pasakojimo. Pirahai nekalba apie tolimą praeitį ar tolimą ateitį. Jie nekalba apie nepatiriamus ar pramanytus dalykus apskritai. Jie gyvena tik dabartimi. Vieną naktį sugalvojau papasakoti jiems kai ką labai asmeniško. Papasakojau jiems, kad mano pamotė nusižudė, ir tai mane atvedė pas Jėzų. Pirahai pratrūko juokais. „Kodėl jūs juokiatės?“ – paklausiau. Tai man buvo visiškai netikėta. „Ji nužudė save? Cha, cha, cha. Kaip kvaila. Pirahai savęs nežudo“, – atsakė jie. Taigi ši istorija jiems nepadarė nė menkiausio įspūdžio. Tai, kad kažkas iš mano mylimų žmonių atėmė sau gyvybę, jiems nebuvo jokia priežastis įtikėti mano Dievą. Tai netgi turėjo priešingą poveikį.
Tada vienas iš jų paklausė manęs: „Ei, Denai, kaip tas Jėzus atrodo? Ar jis tamsus kaip mes, ar šviesus kaip tu?“ Atsakiau, kad, tiesą pasakius, nesu jo matęs. „Jis gyveno labai seniai. Tačiau aš jis man paliko savo žodžius“. – „Klausyk, Denai, kaip tu gali turėti jo žodžius, jei nesi jo nė karto girdėjęs ar matęs?“ Supratau, kad jiems šios istorijos bus neįdomios, nes aš niekad nesu matęs to vaikino. Taip yra todėl, kad pirahai tiki tik tuo, ką mato savo akimis. Mano misijai atsirado kliūtis. Pasinėriau į apmąstymus apie buvimo tarp jų tikslą.
Vieną rytą sėdėjau priekiniame savo trobos kambaryje ir gėriau kavą su keletu vietinių vyrų. Tarpduryje pasirodė Kaoia. „Sveikas, Denai, noriu pasikalbėti su tavimi, – pareikalavo jis. – Pirahai žino, kad tu palikai savo gimtąją žemę. Mes žinome, kad tu padarei tai, norėdamas mums papasakoti apie Jėzų. Tu nori, kad mes gyventume kaip amerikiečiai, tačiau pirahai nenori gyventi kaip amerikiečiai. Mums patinka gerti, mums patinka turėti daugiau nei vieną moterį, tačiau tu mums patinki. Tu gali pasilikti, tačiau mes nenorime nieko girdėti apie Jėzų, supratai?“ Kiti vyrai, panašu, jam pritarė. Atsakiau jiems: „Jei jums nereikia Jėzaus, jums nereikia ir mūsų“. Tada vyrai atsistojo ir išėjo žvejoti.
Visą laiką daug galvojau apie mano misijai iškilusius iššūkius. Jutau, kad stengiuosi įtikinti žmones, kurie iš tiesų buvo laimingi ir patenkinti, esą jie yra paklydę, ir kad juos galįs išgelbėti tik Jėzus.
Tai mane šokiravo. Prieš akis iškilo aiški moralinė dilema. Atvykau pas pirahus norėdamas jiems papasakoti apie Jėzų, sudaryti galimybę jiems tapti laimingiems ir padėti įgyti tikėjimą, vietoj nevilties ir baimės pasirinkti rojų, užuot gyvenus pragare. Prieš priimdamas sprendimą pasikalbėjau apie savo abejones su žmona. Prieš galutinai apsispręsdami, nusprendėme grįžti į Jungtines Valstijas, pirmą kartą per pastaruosius penkerius metus.
Visą laiką daug galvojau apie mano misijai iškilusius iššūkius. Jutau, kad stengiuosi įtikinti žmones, kurie iš tiesų buvo laimingi ir patenkinti, esą jie yra paklydę, ir kad juos galįs išgelbėti tik Jėzus. Prieš išvykdami namo, nusprendėme aplankyti kitą kaimą. Šiai pirahų grupei turėjome pasiūlyti kai ką naujo: į jų kalbą ką tik išverstą Bibliją, kurios tekstą pats skaitydamas įrašiau į kasetę. Padovanojau jiems magnetofoną ir išmokiau juo naudotis. Praėjus kelioms savaitėms, pirahai tebesiklausė įrašo. Iš pradžių džiaugiausi, džiaugiausi, kol paaiškėjo, kad jie atkreipė dėmesį tik į vieną Biblijos dalį, istoriją apie Jono Krikštytojo galvos nukirtimą: „O, jie nukirto jam galvą, atsuk tai nuo pradžių.“
Vis labiau aiškėjo, kad mano asmeniniam gyvenimui ir karjerai svarbi Evangelijos žinia netinka piraha kultūrai. Jie visai nesijautė esantys paklydę. Dėl tos pačios priežasties jie nejautė poreikio būti išgelbėti. Jie gyveno tvirtai atsidavę pragmatinės naudos koncepcijai, kuri nelauktai paveikė ir mane. Kai pirahai atmetė Evangelijos žinią, tai privertė mane kvestionuoti savo tikėjimą. Buvo daugybė dalykų, dėl kurių žavėjausi pirahais: jų vidinio gyvenimo kokybe, jų sugebėjimu išgyventi laimę ir pasitenkinimą. Pirahai kūrė savo kultūrą kreipdami dėmesį tik į tai, kas buvo naudinga jų išlikimui. Mano tikėjimas atrodė čia visiškai netinkąs. Pirahams tai tebuvo prietarai. Pamažu ir man pačiam taip ėmė atrodyti.
Pradėjau rimtai kvestionuoti tikėjimo prigimtį. Tikėjimą kažkuo nematomu. Maždaug praėjusios amžiaus devintajame dešimtmetyje turėjau sau pripažinti, kad jau nebetikiu į nei vieną tikėjimo dogmą, į nieką antgamtiško. Taigi tapau slaptu ateistu. Nesididžiavau tuo ir bijojau pasekmių. Prireikė dvidešimtiems metų, kol pasijaučiau galįs priimti viso to, kas įvyko, pasekmes. Asmeniškai man šis prisipažinimas turėjo skaudžių pasekmių. Kiekvienam būtų sunku pasakyti savo artimiausiems draugams ir šeimai, kad jis jau nebeturi nieko bendro su savo ir jų pamatiniais įsitikinimais. Galiausiai religijos praradimas ir po to sekęs epistemologinis lūžis man baigėsi skyrybomis. Įvyko tai, ko labiausiai norėjau išvengti.
Nuvykau pas piraha genties žmones kai man buvo 26-eri. Dabar esu sulaukęs tokio amžiaus, kai jau galima imtis apibendrinimų. Atidaviau jiems savo jaunystę. Dabar visi mano anūkai žino apie juos. Mano vaikai taip pat iš dalies yra tokie, kokie yra, tų žmonių dėka. Iš jų aš išmokau garbingumo ir gilaus pasitenkinimo jausmo stovint gyvenimo ir mirties akivaizdoje, jausmo, be rojaus sąvokos ar pragaro baimės. Artėjant tamsios bedugnės link. Supratau dar ir tai, kad daugeliui mano tikėjimo tiesų tiesiog trūko pagrindo. Visa tai išmokau iš pirahų. Būsiu jiems dėkingas iki savo gyvenimo pabaigos.
Iš anglų kalbos vertė Zigmas Vitkus
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Skaitant autoriaus religines idejas pasidaro aisku, kad jo tikejimas buvo gristas pasakomis. Kaip ir jis pats sako, neturejo tvirto pagrindo. As isivaizduoju 26eriu metu vaikina, visa uzsidegusi atvertineti ir gelbeti Jezaus nepazistancius zmones. Tiesa ta, kad tokiu zmoniu kaip piraha gelbeti nereikia. Jie laimingi gyvendami taip, kaip gyvena ir tikrai nueis i dangu gyvendami toki gyvenima 'pilnutinai': rupindamiesi vieni kitais, myledami ir pan. Labai daznai save vadinantys krikscionimis zmones negyvena tokio 'krikscionisko' gyvenimo kaip jie, todel cia dar klausimas, ka mes turim gelbeti.
Tokia diskusija - muzika mano(manau ir daugelio) ausims :) Jaučiu, kad beveik prieita prie tos ribos kai diskusijos sūkuriuose gimsta sąlyginė tiesa, kuria galima dalintis. Tai puiku. Bet ties tuo neužmikime :)
Mintis buvo ta, kad jei kas nors nevyksta taip, kaip man nuoširdžiausiai :))) norėtųsi, pirmiausia verta priežasties pasiieškoti savyje (gal tingumo, gal kvailumo, gal tiesiog kantrybės trūkumo) užuot kaltinus aplinkinius. Būk iki galo savim, ir iš tavęs gana. Jei kas vyksta, tai iš Dievo malonės, - ir dalinkis ja, o ne spausk iš savęs tai, ko neturi.
Aišku, žmogus pažiūras keičia sunkiai ir tik iš bėdos, kai nebegali kitaip, nes tai didelis perversmas. Va Saulius net nuo žirgo nusivertė ir apako :) juk baisu tokioj padėty atsidurti, ar ne? :)
Skalsu cituoja girdėtą žinią per Marijos radiją: "Jei aplinkiniai, matydami mano gyvenimą, nepanoro būti katalikais, reiškia, aš turėčiau perkratyt savo sąžinę ir tikrai surasčiau, kad nepriimu Dievo dovanų taip, kaip galėčiau. Savo tingumu užkertu kelią Kristui visa galia per mane pasireikšti ir daryt savo darbus. Bet ar tai, kad čiabuviui nepavyksta įtikėti į Jėzų, tikrai yra misionieriaus problema? Kodėl reikėtų manyti, kad mūsų bičiulis Everettas buvo tingus, nepakankamai kūrybingas ir pan? Mano supratimu, žmonės savo pažiūras (ypač religines) keičia labai retai ir sunkiai. Juolab, kad kalbame apie tradicines visuomenes, kur religija yra persmelkusi visas gyvenimo sferas...
Lietuvoje braunasi galbūt krikščionys, kitoje šalyje - kiti, kurie sudaro religinę daugumą. Tai yra aklas religinis nepakantumas. Aš galiu tik stengtis, kad manyje ... jo liktų kuo mažiau..
Skalsu,
Sveikintinas jūsų požiūris. Deja, daugeliu atvejų, krikščionys dažnai braunasi ir demonizuoja kitas teistines tradicijas, nors pagrindo savo pačių religijoje tam neturi arba susikuria iš savo ribotumo ir abejotinų interpretacijų.
Be abejo, Jėzus Kristus yra didesnis už kitus žydų pranašus. Asmeniškai aš, pasaulyje randu didesnių Dievo tarnų, negu Jėzus Kristus. ("Didumas" čia ne materialistinis lyginimas, nes Dievo tarnai yra viena).
Sveikas, Atma,
pražiūri tamsta mano mintyse vieną esminį dalyką: žmogus turėtų nuolat atminti, kad yra ribotas, ir liautis spręsti apie dalykus, kurie prašoka jo suvokimo galias.
Pvz., apie vienintelį Gelbėtoją. Aš nežinau, kokiu būdu mano Viešpats yra vienintelis ne tik mano, bet ir visų Gelbėtojas (kaip teigia toji religija, kurios laikausi), bet žinau, jog yra daugybė dalykų, kurių nematau, nejuntu ir kurie man nė mintin neateina :)
Lygiai tą pat galėčiau pasakyti apie savo sugebėjimus palyginti visokius pranašus - ar skirtumai tarp jų "esminiai", ar ne. Aišku, šviesūs mokytojai veda savo pasekėjus link didesnės darnos, bet mano religija sako, kad Jėzus nėra vien paprastas pranašas, o didesnis už bet kurį iš jų.
Laikykis savo religijos teiginių, jei nenori patekti į vidinius konfliktus, ir nesiimk spręsti apie tai (ir kautis dėl to), ko nepajėgi suprasti. Visko be išimties kvestionavimas, aklas kliovimasis vien savo ribotu supratimu ("gyvenimo realybe, sveika išmintimi":) veda į aklavietę. Tokia mano pozicija. Man daugybė teologinių ginčų atrodo juokingi. Į juos turiu vieną atsakymą: kai numirsim, galbūt sužinosim :) o gal nesužinosim nė tada :)))
Šįryt prabėgom įsijungiau Marijos radiją ir išgirdau pozityvų atsakymą į čia komentuojamą misionieriaus tikėjimo praradimo problemą. Kažkas ten sakė: mes, krikščionys, gaunam malonės pilnatvę - naudokimės ja taip, kad lietųsi per kraštus ir užtektų ne tik mums, bet ir aplinkai. Jei aplinkiniai, matydami mano gyvenimą, nepanoro būti katalikais, reiškia, aš turėčiau perkratyt savo sąžinę ir tikrai surasčiau, kad nepriimu Dievo dovanų taip, kaip galėčiau. Savo tingumu užkertu kelią Kristui visa galia per mane pasireikšti ir daryt savo darbus.
Juk evangelijoje taip pat pasakyta apie šapelį kito akyje, kurį tuoj pat "pamatome", ir rąstą savojoje, kurio nepastebime. Mano pirmoji užduotis yra leisti Dievo malonei pilnai veikti manyje, o ne kaip kokiam jau tobulam visažiniui brautis su savo pamokymais į kitų gyvenimą.
Jau vien toks krikščionių mąstymas, kad jų religija yra pati teisingiausia, o kitos religijos yra klaidingos yra pasibaisėtina.. Juk toks požiūris į kitas kultūras, pasaulėžiūras 2000 metų naikino jas Kristaus vardu...Kad ir mūsų Lietuvėlė.. Kas atsitinka, kai tau brukama svetima religija(pasaulėžiūra)..? pradedam griūti ir mes..prarandame tūkstančius metų besivystantį savaiminį Didžiosios Paslapties išgyvenimą..o savimonės praradimas galėjo tęstis šimtmečius...bet atsitiko kitaip..tik mūsų tautos dvasios milžinų kaip Basanavičius, J.Balys, Daukantas ir kt...dėka mes dar turime, kuo didžiuotis , jei ne šitie keliasdešimt žmonių, kurie rinko liaudies dainas, pasakas, tyrinėjo mūsų protėvių paliktą turtą..pažiūrėkit ką mums atnešė krikščionybė...Lietuva nyksta, nes prarado ryšį su tai kas mums buvo svarbiausia, švenčiausia..ir visa šita tik dėl tos prigimtinio Krikščionybės bruožo brukti savo tiesas, savo pasaulėžiūrą, savo Dievą..
Patiko straipsnis apie tikėjimo realybę. Manau, kad tai buvo paviršutiniškas tikėjimas, kaip, - visi tiki ir aš tikiu, visi eina į bažnyčią ir aš einu, mano tėvai lankė ir aš lankau, arba išmoktos kažkokios gyvenimo tiesos ar dogmos, kurios tavo širdžiai nieko nereiškė, atėjus sunkumams sugriuvo, nes neturėjo tvirto pamato tavo gyvenime, tos tikėjimo tiesos nebuvo išgyventos, realiai patirtos, tavo tikėjimas gal būt buvo ir mados reikalas. Bet žmogus realiai pamatė, kad jis netiki, bet jam niekas netrukdo nuoširdžiai prieš Dievą nusižeminti ir pasakyti, kad aš netikiu, padėk mano netikėjimui, ir Dievas padės surasti tikėjimą, nutrūkusį ryšį su Juo.
















Sis straipsnis - tai zmogaus neturincio tikejimo ir pasauleziuros pagrindu, bet bandancio kazka paaiskinti kitiems istorija. Daug pasaulyje yra zmoniu netikinciu niekuo. Piraha gentis, atrodo, yra evoliucijos priesausryje ir jiems visiskai neaktualus musu tikejimas. Kaip ir talibams ar kitiems panasiems zmonems. Staiga jie nepasikeis is savo issivystymo stadijos i musu suvokiama XXI amziu. O jei kas nors ir praranda savimone ir tikejima susidures su tokia tauta ar gentimi, tai irgi nieko nuostabaus - ne kiekvienas misionierius pajegus atlikti savo misija. Mane, bunant kitose salyse, tiesa sakant kartais sokiruoja kitu kulturu zmoniu primityvumas ir atsilikimas. Tuomet as didziuojuosi ir dziaugiuosi, kad turiu savo identiteta - religija ir tautiskuma. Ir nenoreciau to atsisakyti, kaip straisnio autorius.