Kas dvidešimtas Lietuvos gyventojas 2008 metais sirgo psichikos ir elgesio sutrikimų ligomis. Tai, kad turime rimtų psichikos sveikatos problemų, liudija ir didelis savižudybių skaičius, patyčių „virusas“. Nepaisant to, psichiatrija lieka apleista sritimi.

Lietuvos psichiatrijoje vyrauja medikamentinis gydymas, psichikos sveikatos priežiūros sistema ir didelė dalis finansavimo labai glaudžiai susijusi su stacionariomis globos (konkrečiai – psichoneurologiniais pensionais – institucijomis, kuriose nuolat gyvena kartais net keli šimtai artimųjų neturintys ir negalintys savimi pasirūpinti arba artimųjų apgyvendinti psichikos sutrikimų turintys asmenys) ir gydymo įstaigomis, tuo tarpu daugelis šalių stengiasi perorientuoti psichikos sveikatos priežiūros paslaugas į bendruomenines, kurdamos dienos centrus, taikydamos psichoreabilitaciją ir pan. Tokių paslaugų plėtra Lietuvoje dar tik mezgasi.

Pastaraisiais metais įvairaus lygmens nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose pabrėžiama psichikos sveikatos srities vystymosi svarba. Vilniaus miesto savivaldybė dar 2006-aisiais parengė psichikos sveikatos vystymo strategiją, kurios vienas iš prioritetų – žmogaus teisių garantavimas ir paciento patikėtinio programa, vykdyta 2006–2010 metais organizacijos „Globali iniciatyva psichiatrijoje“. Projektas skirtas Vilniaus miesto psichosveikatos paslaugų vartotojams – asmenims, kurie gydosi tiek amnulatoriškai, tiek stacionariai.

Apie paciento patikėtinio programą kalbamės su dvejus metus šioje srityje dirbusia socialine darbuotoja Indre Moncevičiūte.

Kas yra paciento patikėtinis?

Paciento patikėtinis – asmuo, padedantis psichikos sveikatos priežiūros paslaugų vartotojams įgyvendinti savo teises. Jis – nepriklausomas nuo gydymo įstaigos darbuotojas, nesusietas nei finansavimu (finansuoja trečioji šalis), nei pavaldumo ryšiais.

Esminės patikėtinio veiklos sritys – pacientų teisių klausimai. Tarpininkaujame sprendžiant problemas ir ginčus daugiausia gydymo ir personalo elgesio klausimais – lankomės palatose, skyriuose, ir tuomet bendraudami tarpininkaujame tarp paciento ir gydymo įstaigos.

Kokie projekto tikslai?

Pagrindinis – sukurti ir įdiegti pacientų teisių įgyvendinimą užtikrinantį modelį. Psichikos sveikatos paslaugų vartotojai yra viena didžiausių žmogaus teisių pažeidimo rizikos grupių. Jie dažnai susiduria su teisių apribojimais, menkai išmano savo teises, yra rizika, kad su teisėmis susijusius prašymus ir nusiskundimus gydytojai gali „nurašyti“ pacientų ligai.

Be to, faktas, jog psichiatrija yra vienintelė medicinos sritis, kurioje taikomas priverstinis hospitalizavimas bei kitos prievartos priemonės (vaistų skyrimas, fizinės suvaržymo priemonės, izoliavimas, savo noru hospitalizuoto paciento palikimas ligoninėje prievarta) sąlygoja didžiulį paciento patikėtinio, kaip nepriklausomo teisių stebėtojo, poreikį.

Paciento patikėtiniams yra labai daug „dirvos“ darbui ne tik užtikrinant psichikos sveikatos paslaugų vartotojų teises, bet kartu keičiant gydytojų, personalo požiūrį ir santykį su pacientais iš pasyvaus į aktyvų gydymo dalyvį.

Kokia kitų šalių praktika?

Šio projekto modelis paimtas ir pritaikytas iš Nyderlandų, kur paciento patikėtinis dirba nuo 1982 metų (įteisintas 1994 metais). Ten kiekviena ligoninė turi turėti paciento patikėtinį, ir tai užtikrina įstatymai. Iki šiol bendraujama su Nyderlandų specialistais, kurie itin padėjo projekto pradžioje.

Daugelyje Europos šalių dirba specialistai šioje srityje, tik skiriasi pareigybių pavadinimai. Vienur tokie specialistai sprendžia vienokius, kitur – kitokius klausimus. Tarkime, Estijoje dirbantys specialistai sprendžia ir teisinius dalykus, mes patys jų nesprendžiame, nesame nei teisininkai, nei advokatai. Nors yra buvę atvejų, kad pacientų patikėtiniai dalyvautų teismuose, tačiau tik kaip paprasti liudytojai, realios teisinės galios neturime.

Projektas, be kitų įstaigų, vykdytas Vilniaus miesto Vasaros psichikos sveikatos centre. Kaip apskritai sovietinio palikimo sveikatos įstaiga reagavo į naują iniciatyvą?

Projekte vienu metu dalyvavo ir Karoliniškių bei Antakalnio psichosveikatos centrai, su pastaruoju tebebendradarbiaujame. Tačiau pagrindinė įstaiga buvo ir tebėra Vasaros psichosveikatos centras, kitos įstaigos nesutiko mūsų įsileisti.

Kai atsirado paciento patikėtinio pareigybė, buvo susidurta su dideliu pasipriešinimu, nes teisiškai ligoninės neprivalo įsileisti patikėtinio. Personalas pradžioje apskritai nesuprato, kam reikalingas naujas darbuotojas, kodėl jis kišasi į paciento ir gydytojo santykius.

Iš tiesų viskas paremta geranoriškumo principais: jei skyriaus vedėjas geranoriškas, tai ir darbas vyksta sklandžiau. Laikui bėgant darbuotojai apsiprato su nauja pareigybe, tam tikrais atvejais pamatė ir naudą. Tiesa, buvo skyrius, kuriame laisvai lankytis ir bendrauti su pacientais negalėjome.

Kuo ligoninės motyvuoja uždarumą ir naujovių neįsileidimą?

Manoma, kad tai trukdo dirbti. Paciento patikėtinio pareigybė kartais neteisingai suvokiama kaip atliekanti kontrolės funkciją. Personalas mano, jog dalis pacientų nežino apie savo teises. Mums bendraujant su pacientais, jie sužino apie savo teisę į informaciją apie gydymą, apie teisę keisti vaistus ir pan., todėl vėliau reikalauja geresnių sąlygų. Tam tikrais atvejais tai sukelia daugiau painiavos ir darbo personalui.

Pažeidimų personalo darbe pasitaiko. Buvo atvejų, kai žmonės skundėsi netinkamu personalo elgesiu, bet nenorėjo imtis jokių tolimesnių veiksmų. Pacientai neretai bendraudami su mumis išsako tam tikras jų teises pažeidžiančias situacijas, bet (gal nenorėdami gadinti santykių su personalu) tik pasiguodžia, nes žino, kad gali tekti sugrįžti gydytis.

Kai kurie žmonės, besigydantys ne pirmą kartą, savo teises jau žino, tačiau patekę pirmą kartą dažnai ne.

Kaip pacientai reagavo į naują pareigybę?

Pacientams buvo svarbu, kad atsirado žmogus, į kurį jie galėjo be baimės kreiptis. Dėl nepastovaus finansavimo kartais tekdavo stabdyti darbą keletui mėnesių, tad vėliau atėjusios į darbą girdėdavome, kad mūsų ieškota, kreiptasi. Daugelis pakartotinai besigydančių pacientų jau žino apie mus ir naudojasi konsultacijomis.

Kaip paciento patikėtinius sutiko gydymo įstaigų personalas?

Įvairiai, buvo ir priešiškai nusiteikusių. Ne visi linkę spręsti problemas, noriai kalbėtis. Iš tiesų personalo trūksta, darbo daug, tad taip išeina, kad bendravimui su pacientais ne visada lieka laiko.

Kokie dažniausi nusiskundimai, klausimai?

Dažniausiai skundžiamasi dėl gydymo – išsirašymo arba priverstinio gydymo. Psichiatrija yra bene vienintelė sritis, kurioje naudojama prievarta – tiek priverstinė hospitalizacija, tiek priverstinis gydymas vaistais, fizinis suvaržymas, izoliacija ir pan. Jei pacientas paguldomas arba ir atsigula savo noru, automatiškai jam taikomas ir medikamentinis gydymas. Priešingai, nei, tarkime, Olandijoje, kur žmogus negali būti gydomas priverstinai – laukiama, kol pacientas sutiks gerti vaistus.

Paguldžius ligonį gaunamas jo sutikimas gydytis. Priverstinio gydymo vengiama tiek dėl pačių pacientų, tiek dėl teisinių procedūrų; dažniausiai gydoma savanoriško sutikimo būdu. Nors įstatymiškai jei gydaisi savanoriškai, gali bet kada gydymą nutraukti, tačiau realiai tai neveikia... Tuomet tenka žmogui paaiškinti, kaip yra pagal įstatymą ir kaip vyksta praktiškai... Kažką pakeisti iš esmės negalime. Priverstinis gydymas taikomas tik tiems pacientams, kurie kenkia savo arba kitų gyvybei ir sveikatai.

Pagrindinė problema – noriu išsirašyti, ir kaip tai padaryti. Teoriškai jei gydaisi savanoriškai, tai turėtų išleisti bet kada, tačiau būna įvairiai, neretai gydytojai taip paprastai neišleidžia... Nors pacientas ir pasirašo savanoriško gydymo sutartį, jis turi išbūti tam tikrą laiką, kol suvartos vaistus, pagerės būklė. Dažniausiai pacientas tiesiog maitinamas pažadais – „išleisime kitą savaitę“, o kitą savaitę sako – „dar kitą savaitę“, kol ištempiama iki mėnesio ar dviejų. Viskas, ką šiuo atveju galime padaryti, – tarpininkauti tarp paciento ir gydytojo.

Dažni skundai ir dėl režimo. Egzistuoja trys režimai – stebėjimo palata (griežčiausias), skyriaus teritorija ir režimas, kai leidžiama judėti ligoninės teritorijoje. Gana dažni skundai būna ir dėl vaistų, nors ne visi pacientai žino, kad jie turi teisę prašyti gydytojo pakeisti vaistus kitais, galbūt turinčiais silpnesnį šalutinį poveikį.

Iš tiesų kai kuriuos skundų atvejus ištirti sunku, nes tikrai yra pacientų, kurie paūmėjus ligai pasako ir melagingų faktų. Tačiau net jei žmonės skundžiasi dėl personalo elgesio – dažnai patys prašo apie tai niekam nesakyti. Daugelis žmonių gydosi periodiškai ir galbūt bijo, nes žino, kad reikės grįžti į ligoninę.

Būna, kad žmonės tiesiog nori išsipasakoti. Papasakojama problema, bet pacientai nebūtinai visada nori kažką daryti – mes informuojame apie galimybę, tarkime, rašyti skundą, tačiau nebūtinai žmonės tuo naudojasi.

Pagrindinis principas, pagal kurį dirbame – visada būti kliento pusėje, tačiau nedaryti to, ko jis nenori. Tai nereiškia pritarimo jam ir sutikimo su viskuo, ką jis sako, bet labiau savo nuomonės nepiršimo. Stengiamės, kad sprendimą priimtų pats pacientas.

Be to, kuo daugiau problemų sprendžiama žodžiu, nes kiekvienas raštiškas skundas gali kelti vis didesnį gydymo įstaigos priešiškumą ir neigiamą požiūrį mūsų atžvilgiu.

Kodėl tam tikrais konkrečiais klausimais (pavyzdžiui, gydymo, vaistų) pacientas nesikreipia tiesiai į gydytoją?

Dažnai tarp gydytojo ir paciento trūksta lygiaverčio bendravimo. Pasitaiko, kad gydytojas jaučiasi aukštesnis ir visada geriausiai žinantis, ko reikia pacientui.

Problema dar ir ta, kad personalas kartais fiziškai nespėja visko padaryti, nes darbo tikrai daug, o personalo mažai. Galbūt ir dėl laiko stokos gydytojai nespėja su kiekvienu pacientu kalbėtis tiek, kiek turėtų. Kartais tam tikri paciento skundai, pastabos „nurašomi“ ir dėl ligos.

Kokioje stadijoje visas projektas dabar?

Dabar projekto ateitis neaiški. 2006 m. patvirtina strategija galiojo iki 2010 m. Šiems metams finansavimą dar gavome, bet dėl ateinančių metų nežinia. Mano žiniomis, savivaldybė jau rengia Vilniaus miesto psichikos sveikatos strategijos pratęsimą, tačiau be įstatyminio pareigybės įtvirtinimo ateitis visuomet turbūt bus miglota.

Šių metų balandžio-gegužės mėnesiais penkiuose Lietuvos miestuose kito projekto rėmuose rengėme teorinius praktinius seminarus (kuriuos bendrai finansuoja Lietuvos Respublika bei Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansiniai mechanizmai), ieškant galimybių jį plėtoti kituose Lietuvos miestuose. Seminarai vyko Telšiuose, Kelmėje, Marijampolėje, Visagine ir Rokiškyje. Seminaruose dalyvavo ligoninės, psichikos sveikatos centrų, psichoneurologinių pensionų, kuriuose nuolat gyvena psichikos negalią turintys asmenys, personalas, savivaldybių tarnautojai (kaip potencialūs finansuotojai) bei nevyriausybinių organizacijų atstovai (kaip galimi projektų vykdytojai ir iniciatoriai).

Ar yra reali perspektyva kituose Lietuvos miestuose?

Manau, kad tokią plėtrą paskatintų teisinis įteisinimas. Realiai darbuotojų mokymus galėtų vykdyti pati organizacija „Globali iniciatyva psichiatrijoje“, nes dabartinė situacija – kai finansavimas trūkčioja, ir paslauga tai atsiranda, tai dingsta – mažina viso projekto veiksmingumą.

Tikrai matau perspektyvą Vilniuje – čia nebėra tokios priešiško gydymo įstaigų reakcijos, be to, patys pacientai ieško mūsų, klausia personalo darbuotojų, – poreikis tikrai yra. Trūksta politinės valios ir stabilaus finansavimo.

Vykdomu projektu buvo susidomėję ir Latvijos, Kaliningrado specialistai. Pastarieji taip pat diegė paciento patikėtinio modelį projekto rėmuose, tai truko apie metus.

Anksčiau esi dirbusi dienos centre, kur laiką po pamokų leisdavo socialinės rizikos šeimų vaikai ir paaugliai (skurdžių šeimų, paauglių, turinčių mokymosi problemų ir pan.) Kodėl jauni žmonės tebesirenka socialinio darbuotojo kelią?

Norėčiau pabrėžti, kad paciento patikėtinis ne būtinai turi būti socialinis darbuotojas. Taip jau išėjo, kad pastaruoju metu paciento patikėtinėmis dirbo socialinį darbą studijavusios merginos. Galbūt socialiniams darbuotojams yra lengviausia „įsijausti“ į visą darbo atmosferą, susigaudyti socialinėje situacijoje, turi daugiau klientų konsultavimo žinių ir patirties.

Dabar, mano nuomone, socialinių darbuotojų parengiama per daug, studijos nėra labai sunkios, daugelis studijuoja tik tam, kad turėtų aukštąjį diplomą. Tie, kurie baigia, iš karto žino, kad tokio darbo nedirbs. O tie, kurie pradeda eiti socialinio darbuotojo keliu, ne visuomet iki galo lieka jame.

Pagrindinės priežastys, mano manymu, yra trys. Pirmas dalykas – socialinio darbuotojo atlyginimas Lietuvoje labai mažas. Kitas – tiems, kuriems tiesiogiai tenka dirbti su klientais – specifinė jų charakteristika (dažnai nemotyvuoti, neturintys socialinių įgūdžių). Trečias – neapčiuopiamas socialinio darbo rezultatas, kuris gali išryškėti ne iš karto, o kartais gal ir išvis nesimatyti (pvz., darbas su narkomanais, alkoholikais, į nusikaltimus linkusiais vaikais).

Visa tai sudaro didelę „perdegimo“ sindromo riziką. Aišku, yra tokių socialinių darbuotojų, kurie dejuoja dėl savo darbo, „keikia“ klientus, jų nekenčia, tačiau vis viena negali nedirbti šito darbo, tik taip jaučiasi realizuojantys save, dirbantys prasmingą darbą.

Parengė Akvilė Adomaitytė