Jėzus kalbėjo minioms:

„Su dangaus karalyste yra kaip su dirvoje paslėptu lobiu. Atradęs jį, žmogus niekam nesako; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą.

Vėl su dangaus karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu gražių perlų. Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį“.

Kiti skaitiniai: Jer 15, 10. 16–21; Ps 59

Evangelijos skaitinį komentuoja Saulius Černius

Dažno Dangaus karalystė gali būti suvokiama kaip ta, kuri dar ateis, kaip pasaulio pabaigos metas, kuriame įsitvirtins Dangaus karalystė. Yra žmonių, manančių, kad vakar, anksčiau, mes gyvenome geriau, pasaulis buvo natūralesnis, mes buvome arčiau Dievo nei šiandien. Yra žmonių, manančių, jog rytoj bus geriau, kad mes tobulėjame, ir taip pasaulis taps geresnis. Negaliu jiems prieštarauti, nes žinau, kad tie, kurie laukia naujo Dvasios vėjo pūstelėjimo, jis visada pradeda pūsti. Bet esmė tarp šių dviejų skirtingų požiūrių yra ta, kad žmogaus dėmesys pilnai gali būti sutelktas tik vienam dalykui. Tol, kol mes gyvenam vakarykščia diena, mes nematome šiandienos, mes prasilenkiam su šios dienos Dangaus karalyste, ir lobis nuo mūsų akių ir širdžių tampa paslėptas. Gyvename savo minčių pasaulyje, nematydami, kas darosi aplinkui.

Kiekvieną sykį vakare užmigdami mes išgyvename pasaulio pabaigą. Kiekvieną sykį ryte prabusdami, mes pradedame Naują dieną, kurioje yra viskas įmanoma, kurioje pilna lobių iš Viešpaties malonės ir meilės mums. O tam, kad rytojus būtų geresnis, geriau ties tuo padirbėti šiandien. O visa kita rankose to, už kurį vertingesnio pasaulyje nieko nėra.

Bernardinai.lt