Sekmadienį prieš vidudienio Viešpaties angelo maldą Šventasis Tėvas pasidalijo sekmadienio Evangelijos skaitinio apmąstymu su Kastelgandolfo rūmų kieme susirinkusiais maldininkais. Evangelijos pagal Luką skaitinys kalba apie maldą. Mokinių paprašytas išmokyti melstis, Jėzus neprieštaravo ir nedėstė keistų ar ezoterinių formulių, bet labai paprastai paaiškino: „Kai melsitės, sakykite: „Tėve, ...“ (Lk 11, 2–4), mokydamas iš savo maldos patirties. Šv. Lukas perduoda trumpesnę „Tėve mūsų“ versiją nei liturgijoje naudojama Evangelijos pagal Matą versija. Tai yra pirmieji Šventojo Rašto žodžiai, kuriuos išmokstame dar vaikystėje, kalbėjo popiežius. Jie įsispaudžia atmintyje, suformuoja mūsų gyvenimą ir lydi iki paskutinio atodūsio. Jie atskleidžia, kad mes dar nesame išbaigti Dievo vaikai, bet turime vis labiau jais tapti ir būti per mūsų vis glaudesnę bendrystę su Jėzumi. Būti Dievo vaikais reiškia sekti Kristų, teigė Benediktas XVI, cituodamas savo veikalą „Jėzus iš Nazareto“.

Ši malda apima ir išreiškia žmogiškus materialius ir dvasinius poreikius: „Kasdienės mūsų duonos duok mums kasdien ir atleisk mums mūsų kaltes“ (Lk 11, 3–4). Jėzus primygtinai ragina: „prašykite ir jums bus duota, ieškokite ir rasite, belskite ir jums bus atidaryta.“ Prašyti ne tam, kad patenkintume savo troškimus, bet tam, kad išsaugotume gyvą draugystę su Dievu, kuris, kaip sako Evangelija, „suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“ (Lk 11, 13). Ją patyrė senieji dykumos tėvai ir visų laikų kontempliatyvieji per maldą tapę Dievo draugais kaip Abraomas, kuris meldė Viešpatį pasigailėti keleto teisiųjų nuo Sodomos sunaikinimo (Pr 18, 23–32). Popiežius taip pat priminė šv. Teresę Avilietę, kuri savo knygoje „Tobulumo kelias“ kvietė seseris „maldauti Dievą, kad išvaduotų mus nuo kiekvieno pavojaus ir apsaugotų mus nuo visokio blogio. Kad ir koks netobulas mūsų troškimas, mes turime stengtis ir atkakliai prašyti. Ką mums reiškia tiek daug prašyti, jei kreipiamės į Visagalį?“

Kiekvieną kartą, kai kalbame „Tėve mūsų“, mūsų balsas susilieja su Bažnyčios balsu, nes, tas, kas meldžiasi, niekada nėra vienas, sakė Benediktas XVI. Savo apmąstymą jis baigė cituodamas Tikėjimo mokslo kongregacijos 1989 m. dokumentą. Kiekvienas tikintysis privalo ieškoti ir gali rasti Bažnyčios maldoje savo kelią bei savitą maldos būdą. Jis leisis vadovaujamas Šv. Dvasios, kuri veda jį per Kristų pas Tėvą.

Popiežius taip pat prisiminė šv. Jokūbo vyresniojo liturginę šventę ir pasveikino visus piligrimus susirinkusius į Sanjago de Compostelą. Šiais metais šv. Jokūbo šventė liepos 25 d. sutampa su sekmadieniu, todėl jie paskelbti jubiliejiniais. Benediktas XVI lankysis Santjago de Composteloje lapkričio mėnesį. Savo kelionės į Ispaniją metu jis taip pat užsuks į Barseloną, kur pašventins Šventosios Šeimos katedros altorių.

Po maldos Šventasis Tėvas paminėjo tragediją, įvykusią Duisburge tradiciniame „Meilės parado“ renginyje. Kreipdamasis italų ir vokiečių kalbomis į susirinkusiuosius, jis pavedė Dievui žuvusiuosius, sužeistuosius bei jų šeimas ir prašė jiems Šventosios Dvasios artumo bei paguodos.