Tomas Viluckas. Moterų diakonija. Kodėl gi ne?
Tikėjimo mokymo kongregacijai neseniai paskelbus naująsias kanonines normas , klasifikuojančias sunkiuosius nusižengimus, pasigirdo pačių įvairiausių šių Normų vertinimų tiek bažnytinėje, tiek pasaulietinėje žiniasklaidoje. Kadangi į „bendrą paketą“ pateko pedofiliniai nusikaltimai ir moterų šventinimo į kuniges atvejai, tai netruko pasigirsti ironizuojančių balsų, kad Vatikanui nėra skirtumo tarp šių dalykų. Vatikano atstovui spaudai Federicui Lombardi teko aiškinti, kad moterų įšventinimas yra „nusikaltimas sakramentams“, tuo tarpu pedofilija turėtų būti laikoma „doroviniu nusikaltimu“.
Visų pirma svarbu suvokti, kad šios Normos buvo paskelbtos susidūrus su konkrečiais atvejais. Pedofilinės istorijos plačiai žinomos, o pastaruoju laikotarpiu padažnėjo atvejų, ypač JAV, kai įvairios marginalios katalikų grupės atlieka apeigas, kurių metu įvyksta moterų „šventimai“ į kuniges.
Tad Vatikanas paskelbė apie bausmes nepaklusniems katalikams, tačiau akivaizdu, kad vien bausmėmis keblių situacijų neišspręsi. Kunigų pedofilija, tūkstančiai parapijų be kunigų, lyčių lygybės nuostatos katalikus verčia klausti, kodėl moterims negalima būti dvasininkų luome. Toks draudimas nūdienos pasaulio procesų kontekste rodosi patriarchaline atgyvena.
Didžioji problema ta, kad teologiniai argumentai net dažnai bažnyčias lankantiems tikintiesiems yra tolimi bei abstraktūs. Kritinės katalikų masės teologinis raštingumas toks žemas, kad teologinė abėcėlė skamba kaip burtažodžiai, todėl tradiciniai argumentai nepasiekia eilinių katalikų ausų ir protų. Religiniai „profesionalai“ yra praradę intelektinį kontaktą su plačiosiomis masėmis ir nesugeba joms įtikinamai perteikti elementarių tikėjimo tiesų.
Tiesa, kad ir kokios būtų teologinio raštingumo bėdos, bet moterų vietą ir vaidmenį katalikybėje būtina persvarstyti. Tik aukštinti motinystės ar vienuolystės idealus yra senamadiška. Beje, kaip ir mestis pataikauti feministinės ideologijos radikalioms srovėms, kurios svetimos ir didžiai moterų daliai – pavojinga .
Akivaizdu, kad dabartinė moterų vieta Bažnyčios administracinėje sistemoje ir liturgijoje yra nepakankama. Tai puikiai supranta ir Vatikanas. Štai pedofilijos skandalo įkarštyje Vatikano oficioze „L’Osservatore Romano“ pasirodė italų istoriko ir žurnalisto, profesoriaus Lucetta Scaraffia straipsnis, kuriame teigiama, kad jei moterys, tiek vienuolės, tiek pasaulietės, būtų daugiau įtrauktos į „sprendimų priėmimo sritis“ Bažnyčioje, gal būtų pavykę išvengti daugelio „skausmingų ir gėdingų“ lytinių nusikaltimų prieš nepilnamečius skandalų. Savo straipsnyje L. Scaraffia akcentavo, kad toks moterų dalyvavimas būtų padėjęs „nuplėšti vyriško slaptumo šydą, kuris praeityje dengdavo šiuos nusikaltimus tyla“.
Tokie svarstymai dienraštyje, kuris atspindi Vatikano poziciją, liudija apie tam tikras tendencijas, palankiai žvelgiančias į galimybes praplėsti pasauliečių dalyvavimą valdant Bažnyčią. Moteriškas įžvalgumas tik praturtintų sprendimų priėmimą, beje, tam nebūtina šventimų galia.
Tačiau moterų vaidmuo ir liturgijoje ateityje gali stipriai kisti. Gruodžio 15 d. popiežius Benediktas XVI paskelbė motu proprio Omnium in mentem, kuriuo dalinai pakeitė kelis bažnytinės teisės kanonus, liečiančius diakonatą. Jais buvo patikslinti skirtumai tarp diakonato ir kunigystės bei vyskupystės. Pataisyti kanonai apibrėžia, kad tik vyskupas ir kunigas sakramentiškai veikia in persona Christi, o diakonatas yra su šventimais susijusi tarnyba Dievo tautai liturgija, Dievo Žodžiu ir artimo meile. Lotyniškas posakis in persona Christi reiškia Kristaus asmenyje, tai reiškia daugiau nei veikti „Kristaus vardu“ ar „vietoj Kristaus“. Veikti in persona, tai - ypatingu būdu sakramentiškai susitapatinti su vieninteliu Kunigu – Jėzumi. Tad diakonatas yra pasauliečiams rezervuota tarnystė.
Taip atlikęs šiuos pakeitimus, žiniasklaidoje užkietėjusiu konservatoriumi vaizduojamas Benediktas XVI nutiesė tiesioginį kelią moterų diakonato atkūrimui katalikybėje. Nenuostabu, nes puikiai Bažnyčios liturginį ir teologinį paveldą išmanantis popiežius gerai žino, kad iki pat VIII ir IX a.a. diakonės buvo integrali krikščionybės dalis. Diakonės lankė ligonius, rūpinosi našlėmis, asistuodavo vyskupui krikštijant moteris, o tokie autoritetingi šaltiniai kaip Didascalia Apostolorum (III a.) ar Constitutiones apostolicae (IV a.) detaliai aprašo diakonių pareigas. Egzistavo atskiras diakonių įšventinimo ritualas, apie 30 diakonių yra paskelbtos šventosiomis.
Moterų diakonato nunykimui nemenką įtaką turėjo Romos teisė, kuri fiksavo vyro viršenybę moteriai, suaugusiųjų krikšto praktikos mažėjimas, ritualinės nešvaros (menstruacijų) baimė. Teisybės dėlei verta pasakyti, kad pati diakonato institucija Vakarų Bažnyčioje klestėjo iki V amžiaus; vėliau ji pamažu ėmė nykti, kol pagaliau virto tarpiniu etapu į kunigystės šventimus. Vatikano II Susirinkimui atkūrus nuolatinį vyrų diakonatą, atsižvelgiant į laiko iššūkius, būtų galima svarstyti ir moters diakoniją katalikybėje.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo seniausio iki naujausio (rodyti atvirkščiai)
Kai Jėzus vaikščiojo žeme, vieni Jį priėmė, o kiti - ne. Tiems, kurie Jo nepriėmė, Jis kaip ir neatėjo. Nors Jis fiziškai buvo jų tarpe.
Tema, manau, kad kalbate abstrakciai arba neobjektyviai, gal is piktumo... Nemegstu statistikos, bet manau, kad piktumas labiau suvesejes tarp tu, kurie eucharistijos nepriima, nes eucharistija tai atgailos ir susitaikinimo sakramentas, kuris be to galima sakyti yra ir zenklas kad zmogus praktikuoja, t.y. gyvena pagal tikejima, o ne tik skelbiasi toks esas, nors siaip nuodeme apskritai budinga zmogui, eina jis ispazinties ir komunijos ar neina, tiki ar netiki. Tad prasau nemetykit akmenu i darza tu, kurie gyvena su eucharistija :).
Romai sakote: "Juk čia nekalbama apie jokią nuodėmę. Tiesiog apie faktą būti moterimi"
dar karta paskaitykite teksta, kuriuo remiates. Ne moterimi buvimo faktas skelbiamas nusikaltimu. O tik moters buvimo fakto panaudojimas tam tikru, Baznycios mokymo poziuriu, neleistinu budu. Pvz. homoseksualios vyriskosios praktikos paskelbimas nuodeme nereiskia buvimo vyru fakto paskelbimo nusikaltimu.
jj,
būtent, 'pvz. homoseksualios vyriskosios praktikos paskelbimas nuodeme nereiskia buvimo vyru fakto paskelbimo nusikaltimu'. O moters homoseksualumas čia net nekeliamas. Čia nusikaltimas priskiriamas tiesiog pačiam buvimui moterimi. Ir šis požiūris yra įtraukiamas į bažnyčios normas.
Mano nuomone, Romoje gyvavusią tradiciją, kad piliečiai buvo tik vyrai, Bažnyčia perėmė visai be reikalo. Nesu nei už patriarchatą ar matriarchatą. Kraštutinumų apskritai reiktų vengti. Manau harmonija ir vienis būtų pasiekta tik susijungus priešingams poliams. Gaila, kad dabartinė Vatikano hierarchija yra pakankamai konservatyvi...Nes man nuoširdžiai atrodo neteisinga šitaip išbraukt moteris ir Bažnyčios vaidmenio, kai pats Jėzus kaip tik piktinosi, kad moterys buvo neleidžiamos į sinagogas ar, kad su jomis nebuvo kalbamasi. Juolab, kad moterys taip pat buvo apaštalės. Štai turim Mariją Magdaleną, kuri, remiantis evangelijois, buvo ta, kuri Jėzų suprato labiausiai. Bet kokiu atveju, ačiū p. Viluckui už straipsnį.:)
Roma, skaitykite ka parasete dar karta. Pati prisigalvojate baubu, pati ju ir bijote. Nuodeminga ar nusikalstama pripazistama tik praktika, tik asmens samoningi veiksmai, bet ne pati objektyvi esamybe, ne priklausomybe lyciai arba seksualines orientacijos tipui - tiek homoseksualizmo, tiek moteriskosios kunigystes (sventinimo arba pareigu vykdymo) atvejais.
Man atrodo, kad katalikams moteru kunigystes negalimumas yra labai organiskas ir naturalus dalykas, kurio pakeitimas griautu pacia Baznycios ir Kristaus santykio, kaip vyro ir moters santykio provaizdzio samprata bei dar daugeli svarbiu susijusiu dalyku. Sitie dalykai pernelyg gilus, kad ju butu atsisakoma - jie vieni esminiu kataliku baznycios mokyme. Kita vertus, protestantams, neturintiems savo teologija gristu vieningu rimtu argumentu homoseksualu santuoku netoleravimui, moteru kunigystes draudimas yra nesvarbus. Juk jie neturi tokiu priezasciu , kokias turi katalikai.
jj, tai jūs pasigilinkit, kad homoseksualizmą ir moteriškumą statot į vieną gretą kaip to paties lygmens nusikaltimus. Todėl abiem atvejais netoleruojate kunigystės. Nes moterį traktuojate kaip nuodėmę. Nes juk tik nuodėmė negali stovėti prieš Viešpaties Veidą.
"eucharistija tai atgailos ir susitaikinimo sakramentas, kuris be to galima sakyti yra ir zenklas kad zmogus praktikuoja". Ne, eucharistija pagal katalikus - įsikūnijęs Jėzus Kristus, tikras Dievas, o ne joks čia sutaikinimo sakramentas. Biblija aiškiai sako:"Tai ne dievai, kurie pagaminti žmogaus rankomis". Galima "gaminti" Kristų kiek nori, bet jis - nepagaminamas:) Jei eucharistijoje išties būtų tikras Dievas, tada užtektų Jį vieną kartą priimti, suvalgyti ir - Dievas jau tavyje. Deja, to nebuvo ir nebus, tai tėra išgalvotos pasakos, kurių Jėzaus bažnyčia niekada nemokė.
Verčiantis pamąstyti straipsnis. Ačiū, ačiū, kad prisiminėte, kad egzistuoja dar ir mot. lytis. Juk ir pačią BAŽNYČIĄ"Dievas iš pat pradžių įsteigė ne kaip tobulą, bet kaip nebaigtą pastatą, kur yra duota proga, o drauge ir skatinimas JĮ vis toliau STATYTI". Kai kas ir KUNIGYSTĘ nori "užkonservuoti"tokiame tobulumo laipsnyje kokiame ji yra. Man, tai trūksta žodžių, o tai jau neišreiškiamo jausmo sritis.:)

















Jėzus neateina per mišias, nes Šventasis Raštas sako:"Dievas negyvena žmonių rankomis statytose pastatuose" ir jei jau ateina, kaip katalikai sako ir ėsikūnija duonoje ir vyne, tai kodėl homoseksualai kunigai ar pedofilai nesudega vietoje? Dievas yra šviesa ir jame nėra jokios tamsybės. Galima įsivaizduoti ką tik nori, bet realybė tokia - metų metus žmonės priima eucharistiją, bet tampa tik piktesni. Teologiškai skamba gražiai, praktiškai - niekinis veiksmas ir tą žino patys tie, kurie priima.