Šiemet sukanka šimtas metų, kai įsikūrė Ateitininkų organizacija. Be šios giliausias šaknis ir turtingiausią istoriją turinčios Lietuvos jaunimo organizacijos sunku įsivaizduoti tarpukario Lietuvą. Ateitininkai sudarė visuomenės stuburą ir diktavo intelektualines madas net ir tada, kai 1930 metais Antano Smetonos valdžia uždraudė šios organizacijos veiklą.

Taip pat ir Lietuvos okupacijos laikotarpiu ateitininkai buvo svarbiausia išeivijos lietuvių organizacija, kurios vaidmenį, puoselėjant lietuvybę, katalikiškas vertybes ir kovojant už Tėvynės laisvę sunku pervertinti.

Ateitininkų federacija buvo atkurta Lietuvoje 1989-aisiais ir šiuo metu vienija daugiau nei 3000 narių.  Nors Ateitininkų federacija labiausiai orientuojasi į jauno žmogaus ugdymą, tačiau jos veikloje dalyvauja įvairaus amžiaus žmonės: jaunučiai, moksleiviai, studentai, sendraugiai. Ateitininkai leidžia jaunimui skirtą žurnalą „Ateitis“.

Organizacijos šimtmečio minėjimo kulminacija – rugpjūčio 6–8 dienomis Vilniuje vyksiantis kongresas, kuriame bus ne tik apmąstoma garbinga ateitininkų istorija, tačiau taip pat gilinamasi į laiko ženklus ir svarstoma, kokios jaunimo organizacijos Lietuvai ir Bažnyčiai reikia šiandien.

Nepaisydama daugybės pasirengimo kongresui darbų, Ateitininkų federacijos Šimtmečio komiteto pirmininkė Agnė Markauskaitė atrado laiko trumpai atsakyti į Bernardinai.lt klausimus apie kongresą.

 Kongresas tėra vienas iš ateitininkų šimtmečio minėjimo akcentų?

Taip. Šimtmetį švenčiame visus metus. Pradėjome vasario mėnesį Belgijoje, Liuveno universitete, nes būtent ten buvo daiginami pirmieji Ateitininkijos daigai – susivienijo lietuviai katalikai studentai bendrai veiklai dėl Lietuvos. Praktiškai visos  ateitininkų kuopos organizavo savo miesteliuose ar mokyklose šventes. Žemaičiai sukvietė ateitininkus į šimtąjį gimtadienį Žemaičių Kalvarijoje per atlaidus. Kaune, Maironio muziejuje, atidaryta paroda „Ateitininkai rašytojai“. Rugpjūčio pradžioje prasidės prieškongresinė stovykla, kurioje daugiau akcentuojamas buvimas kartu, bendrystė. Na, o rugpjūčio 6–8 dienomis Vilniuje vyks kongresas. Jo pagrindinė vieta – Nacionalinė filharmonija. Renginys atviras visiems. Miestiečiai ir svečiai gali ateiti į teminės grupes, kurių iš viso bus 18.

Visuomenei žinomi kalbėtojai diskutuos su jaunais profesionalais, aptars Lietuvos, visuomenės, Bažnyčios situaciją, diskutuos apie šiandienos iššūkius, brėš ateities gaires visuomeninei, socialinei, kultūrinei veiklai. Atskira programa rengiama jauniesiems ateitininkams. Dar daugybė temų bus paliesta grupėse, tačiau miestiečius kviečiame ne tik rimtai diskutuoti, bet ir kartu džiaugtis. Rugpjūčio 6 d., penktadienio vakarą, 20 val. kviečiame į Vilniaus paveikslų galerijos kieme vyksiančią vakaronę, žibintų akciją „Man Lietuvoje gera, nes...“ K. Sirvydo skvere, nemokamą kino seansą kino centre „Pasaka“. Šeštadienio vakarą visus kviečiame į brandų ateitininkijos talentų koncertą Filharmonijoje. 20.00 val. prasidėsiančiame koncerte išgirsime džiazo vokalistę Simoną Smirnovą su Egidijumi Buožiu, operos solistus Tomą Ladigą ir Vytautą Salinį iš Kauno bei „Dainavos“ ansamblio vyrus, vadovaujamus Dariaus Polikaičio iš JAV, Čikagos.

Džiugu, kad kongreso metu bus pristatyta Kęstučio Skrupskelio knyga „Ateities draugai“ apie ateitininkų istoriją, taip pat vyks Juozo Matonio ir Vytauto Damaševičiaus dokumentinio filmo apie ateitininkus premjera.

Šimtmečio minėjimas kongresu nesibaigs. Planuojame įvairius renginius ir parodas visus šiuos metus. Lapkričio 25–28 dienomis Šiaurės Amerikos ateitininkai rinksis švęsti šimtmečio Čikagoje. Šventę vainikuosime ateinantį pavasarį žurnalo „Ateitis“ šimto metų sukaktuvėmis. Būtent nuo jo ateitininkai ir gavo savo vardą.

 Kiek tikitės sulaukti kongreso dalyvių?

Tikimės, jog dalyvių, įskaitant ir svečius, bus daugiau nei pusė tūkstančio. Džiugu, kad gausiai dalyvaus už Tėvynės ribų istorinių aplinkybių, skaudžiai palietusių lietuvių šeimas, nublokšti ateitininkai iš JAV, Kanados, Vokietijos. Sulauksime narių iš Belgijos, Prancūzijos. Australijos ateitininkai Adelaidėje su mumis vienysis mintimis. Atvyksta ir trečios lietuviškos kartos jaunimo iš JAV. Jie čia dalyvauja stažuočių programoje, o kartu dirba Ateitininkų stovyklose savanoriauja rengiant programas moksleiviams, drauge švenčia šimtmetį. Norėtume, kad visų kartų, visų laikų, visų pasaulio kraštų ateitininkams ir jų bičiuliams tai būtų tikra dvasios šventė, bičiulystės, bendrystės dienos ir kartu svarbus impulsas tolesnei veiklai. Didelė dalis ateitininkų atvyks į kongresą drauge iš šimtmečio stovyklos Berčiūnuose, kurioje taip pat bus beveik pusė tūkstančio dalyvių. Siekiame kuo daugiau laiko praleisti drauge, kad pasidalytume patirtimi ir suplanuotume ateities darbus.

 Ateitininkų indėlį į XX amžiaus Lietuvos istoriją sunku pervertinti. Kita vertus, per šimtmetį gerokai pasikeitė visuomenė, taip pat ir sovietmetis sudavė skaudų smūgį, ir šiandien sunku palyginti dabartinės Ateities federacijos svorį visuomenėje su tuo, kuris buvo tarpukariu.  Žvelgiant į ateitininkų veiklą, susidaro įspūdis, kad „aukso amžius“ jau praeityje, kuriuo tikrai teisėtai didžiuojamasi, tačiau keisti visuomenę čia ir dabar kur kas sunkiau....

Sunku ginčytis. Akivaizdu, kad neįmanoma paprasčiausiai „restauruoti“ tą tikrovę, kuri buvo prieš okupaciją. Deja, atkūrus Nepriklausomybę, buvo skeptiškai žvelgiama į jaunimo organizacijų veiklą mokykloje, o tarpukariu jos buvo labai svarbios ugdymo procese. Taip, šiandien neturime tokių iškilių asmenybių, kaip Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina, Juozas Lukša-Daumantas, Vincas Mykolaitis - Putinas ar kiti žymūs prieškario ateitininkai. Visgi ir šiandien ateitininkijoje aktyviai veikia gerai visuomenėje žinomi ambasadoriai, medikai, politikai, kunigai, kitų sričių jauni specialistai, kurie subrandinę savo vertybes ateitininkijoje jas perduoda toliau.

Džiaugiamės žiniasklaidoje išvydę žmones, kurie galbūt būdami 10–14 metų dalyvavo Berčiūnų ateitininkų stovykloje. Juk pasėta gera sėkla dažnai subrandina gerą derlių. Keturis kartus per metus vykstančiose Moksleivių ateitininkų akademijose brandinami plačiai mąstantys jauni žmonės, kurie universitetuose geba brandžiai diskutuoti su dėstytojais, išklausyti kitą ir ginti savo nuomonę.

Taip pat tikiu, kad galime pasisemti iš praeities stiprybės ir su nauja jėga gyvuoti. Mano įsitikinimu, kongresas – puiki galimybė atsinaujinti, įgauti naujų jėgų.

Visuomenė per šimtmetį labai pasikeitė, tačiau, kai šiandien skaitome Antano Maceinos ar Juozo Girniaus samprotavimus apie to meto problemas, atrodo, kad šie tekstai rašyti šiandien – tai reiškia, jog yra iššūkių, kurie išlieka visais laikais.

Kongrese mes ne tik išrinksime naują vadovybę, priimsime statuto pataisas, bet svarbiausia – apžvelgsime, kas nuveikta, įsižiūrėsime į laiko ženklus ir klausime: kokios organizacijos šiandien reikia Lietuvai ir Bažnyčiai? Labai norėtųsi, kad į diskusiją įsitrauktų kuo daugiau žmonių. Tikiu, kad kongresas gali tapti postūmiu suaktyvinti ir mūsų kuopų veiklą, paskatins peržiūrėti prioritetus. Katalikiškos inteligentijos ugdymas ir valstybės kūrimas ant krikščioniškų, patriotinių pamatų šiandien dar aktualesnis nei bet kada anksčiau. Tai svarbi ateitininkų misija, svarbu, kad nepritrūktų idealizmo ir noro aukotis kitiems.

 Kalbino Andrius Navickas