Pasivaikščiojimas miške yra vienas maloniausių užsiėmimų, kokį tik galima įsivaizduoti. Maža to, jis gali būti didžiai naudingas.

Dešrelės sukelia vėžį. Bučiniai gali „padovanoti“ herpio virusą. Gėrimas gresia moraliniu nuosmukiu. Beveik visi gyvenimo malonumai gali atsisukti prieš jus. Būtent todėl, kai sutiksite dr. Eevą Karjalainen, būtinai paspauskite jos šiaurietišką ranką. Pasak Karjalainen ir jos kolegų iš Suomijos Miškų tyrimo instituto, egzistuoja vienas užsiėmimas, kuris gali sumažinti stresą ir depresiją, atpalaiduoti raumenis, išgydyti koncentracijos sutrikimus, netgi nuraminti neramią širdį. Kaip vadinasi ši stebuklinga terapija? Tai pasivaikščiojimas miške.

Nežinau kaip dėl raumenų įsitempimo, susikaupimo stokos ar širdies ritmo, tačiau kai apima stresas ir depresija, neišvengiamai reikia kažko griebtis – keliauju pas daktarą.

Šiaip, esu ganėtinai laimingas, nes gyvenu miškų apsuptyje. Keli žingsniai – ir aš jau tarp melsvųjų eglių, beržų ir gluosnių. Čia yra elnių, voverių ir laukinių kačių. Žiemą nuogos šakos pasidengia šerkšnu. Jos žėri saulės šviesoje. Kai siaučia vėtros, šakos blaškosi ir tu bijai prie jų prisiliesti.

Gyvendamas mieste gali pamiršti, kad tokie dalykai egzistuoja. Didžioji Britanija – tai Europos šalis, kurioje mažiausiai miškų, vis dėlto jie supa 12 procentų kaimo vietovių, pusė iš jų – atviri visuomenei (Lietuvoje – 32%). Tačiau geroms atostogoms tikrai nereikia didelio miško. Įžengęs net į mažiausią, atsiriboji nuo darbo ir namų.

Įeik į šią žalią karalystę vienas arba su tuo , kuriuo tikrai pasitiki. Įeik vienas, jei gali. Tiesa, gali pasiklysti – praėjusį kartą sugaišau valandą, kol pavyko apeiti nedidelę giraitę ir išeiti į pagrindinį kelią – tačiau, tikėtina, tikrai nemirsi. Mėgaukis tyla, klausyk, kaip ji skleidžiasi genio kalenime. Laikas pabusti. Užuodi, kaip kvepia sakai?

Phil Daoust

Parengta pagal „The Guardian“