Tai šitas kalnas – lyg ženklas, priminimas visų tų suartų kelių ir takelių, kryžkelių, ties kuriomis buvo susitinkama ir išsiskiriama, dirbamais laukais paverstų vienkiemių ir išdraskytų sodžių.

Vienoje esė Sigitas Parulskis Oskarą Koršunovą yra įvardijęs Lietuvos teatro Moze.
Viena vertus, tai ironiškas rašytojo gestas, lengvai krepštelintis per kartais nekuklius maestro pareiškimus tema „Mano teatras – vienintelis“.

Vilniuje ką tik baigėsi septintasis prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“ – kai kurie filmai iškeliavo į kitus miestus ir iki vasario 5 dienos bus rodomi Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje ir Nidoje.

Nėra to šalčio, kuris neišeitų į gera. Kai lauko sąlygos neįprastos, yra proga daugiau laiko skirti neįprastiems dalykams – pavyzdžiui, pažvelgti į praėjusios savaitės „Bernardinai.lt“ kultūrines žinias ir pasisiūdinti savo skiautinius iš tos medžiagos.

Žmogus nuo pirmųjų žingsnių turi suvokti, jog šiame pasaulyje jis nėra tam, kad jį kopijuotų, o tam, kad pasaulis jį atskleistų.

Knyga Lietuvos sentikiai: istorija, kultūra, dailė yra straipsnių rinktinė, kurioje supažindinama su XVII a. 2 pusės–XXI a. pradžios Lietuvos sentikių istorija ir kultūra.