„Apsižvalgyk ir ką nors rasi sau. Gali tai daryti kad ir paplūdimyje!” – entuziastingai praneša „Artnet.com“, pristatydami savo meno aukcionus internete. Visi padorūs galeristai atostogauja (Romoje panašiu metų laiku radau uždarytas 4 iš 4 pasižymėtų privačių galerijų mieste). Visiems rūpi šaltas vynas ir įkvepiantys vandens telkiniai. Menais domisi nebent turistai nuo karščio paklaikusiomis akimis. Bet negi jiems ką parduosi? Nebent bilietą į muziejų. Tad meno aukcionų persikėlimas į internetą vasaros periodu – visai logiškas ėjimas. Štai puikios menininkės, šiemet apdovanotos Kanuose, Shirin Neshat fotografijos (1 iš 10) pradinė kaina – 13 500 JAV dolerių. Potencialūs pirkėjai ruošiami 25 000–35 000 JAV dolerių sumai. Kodėl? Nes jos kūriniai – garsiausiuose pasaulio muziejuose (Modernaus meno muziejus Niujorke, Šiuolaikinio meno muziejus Čikagoje, Tate Modern Londone ir kt). Nes ji rodoma Venecijos bienalėje ir Tate galerijoje Londone. Nes netyčia užtikusi jos parodą Amsterdame negalėjau keletą valandų iš ten išeiti, nors manęs laukė didelis margas miestas, su kuriuo susipažinti laiko turėjau vos kelias dienas. Šis darbas galutinai bus parduotas po šešių dienų – dar galit spėti. Nepatiks – parduosit. Jei pasiseks – brangiau. Jei nepasiseks – kiek pigiau, tačiau grafikai rodo, kad šios menininkės darbų kainos nuolat auga.

Arba galit atsiversti lietuvišką „Artonline.lt“. Pasirinkimas gausus. 62 profesionalai. 3 mėgėjai. 12 naujų talentų. Neklauskit, čia profesionalai ar mėgėjai. Tarp 12-kos visiškai man negirdėtų pavardžių radau vieną šiandienos žvaigždutę. Monika Furmanavičiūtė – jauna tapytoja, puikiai vertinama kritikų. Tapanti figūrinius paveikslus menininkė išsiskiria gan aštriomis temomis moteriška tematika. Netikėtais sprendimais. Originaliu mąstymu. Galbūt įvyko žiauri klaida ir buvo tiesiog supainiotos pavardės? Internetinėje galerijoje matau perspektyvios menininkės paveikslą (800 Lt), kuris visiškai skiriasi nuo to, ką sieju su jos pavarde, bet labai primena dekoratyvių abstrakcijų meistro Audriaus Gražio paveikslus. Kita abstrakcija panašiai dekoratyvi, tačiau atrodo, lyg tapiusią ranką vedžiotų žymus tapytojas J. Švažas. A. Gražys šiuo metu Lietuvoje nėra labai populiarus. J. Švažas – jau klasikas. Gal todėl šio menininko braižą primenanti drobė kainuoja gerokai brangiau – 1800 Lt. Ir ne kainos esmė. O ta, kad „pagūglinęs“ žmogus ras puikių atsiliepimų apie perspektyvią menininkę ir gal nepagailės tų 1800 Lt. Tuo tarpu šiuos šedevrus pamatęs menininkės gerbėjas pasijus apgautas ir jau nebetikės nei jos nuoširdumu, nei parodose eksponuojamų paveikslų gilumu ar verte.

Ši situacija man primena rytietišką turgų. Pirk už 500. Nenori? Gerai, 400. Ak, ne? Gerai, tu mano draugas – atiduosiu už 100. Įsigijus paaiškėja, kad šafranas – tai ramunėlės, kvepalai – vanduo, o gryna oda – guma. Gaila to 100 pinigų, tiesa? Tas pat ir su paveikslais. Sakote, jokio skirtumo, jei gražu? Tiesos yra. Tačiau tokiu atveju gal verčiau įsigyti gerą tikrai gero menininko reprodukciją už 50? Nes ramunėlių-vandens-gumos už 100 neparduosit. Tiesą sakant, už dyką niekas neims, o dar ir pasijuoks.

Galerija lyg tyčia klaidina lankytoją. Čia vienas šalia kito, vienodomis teisėmis ir vienodai liaupsinančiais aprašymais (popierius iškenčia viską) parduodami visiškai nežinomi ir sunkiu darbu pripažinimą pelnę menininkai. Štai tarp naujausiųjų darbų internetinėje galerijoje yra 2 Vytauto Poškaus darbai ir vienas R. Sližio paveikslas (14 000 Lt). Nesakau, kad pirmasis – niekam nežinomas. Tačiau žinau, kad kalibras skiriasi. Ir jaučiuosi lyg užėjus dienos pietų į apšepusią kavinę man siūlytų šampano su austrėmis. Arba atvirkščiai – susiruošus į prabangų restoraną gaučiau pasiūlymą užkąsti bulvyčių fri su kečupu.

Kita tokio paties tipo galerija internete „Paveikslai.lt“ išsiskiria itin nežinomais menininkais. Kainos iš esmės tokios pačios – nuo keleto šimtų iki kelių tūkstančių litų. „Google“ apie daugumą šių menininkų informacijos neduos. Dailės kritikai gūžtelės pečiais. Bet autorius kažkada baigė dailės akademiją ir turi (pasak teksto) gerą širdį ir neblogą humoro jausmą.

Man nepatinka, kai kalbant apie paveikslą pamirštama kūryba. Kai meno kūriniai perkami remiantis tik konsultantų ar galeristų rekomendacijomis. Tačiau Lietuvoje esantis chaosas kelia neviltį. Nes kaip turguje – viskas priklauso nuo pardavėjo miklumo ir akiplėšiškumo. Nes blogiau nei turguje – Lietuvoje žmonės lyg ir žino, kad menas lyg ir gerai, tačiau nededa pastangų jį suprasti ir išmokti vertinti. Kalbėtis, skaityti. Mieste veikiančios galerijos, kartais parodančios įdomaus ir kokybiško meno, linkusios verčiau skursti laukdamos paramos iš valstybės ar Europos Sąjungos. Galerijos, parduodančios ryškius ar sentimentalius mėgėjiškus nesusipratimus, šoka ant blakstienų, renka naudingas pažintis ir žvejoja klientus visomis priemonėmis.

Džiunglių įstatymai griežti! O norintiesiems susivokti lietuviškoje meno rinkoje teks paplušėti ne mažiau nei mažajam Maugliui. Arba uždirbti tiek pinigų, kad galėtų pirkti užsienio galerijose ar aukcionuose. Beje, kainų skirtumai ne tokie ir dideli. Kainos pagrįstumo skirtumas – didžiulis.