Andrius Navickas. Solidari visuomenė ar suirzusi minia?
Esame suirzę žmonės, įpratę skųstis praktiškai viskuo. Pradedant karščiais, mašalų gausa ir baigiant prasta valdžia. Žiniasklaida kasdien tiražuoja paskalas apie įvairiausias nesėkmes ir nepasitikėjimą visais ir viskuo. Į klausimą – kaip gyveni, kaip sekasi? – atsakyti „gerai“ – netaktiška ir įžūlu. Susikaupusių nuoskaudų išsakymas tapo svarbiausiu elementu, iš kurio audžiamas viešosios erdvės tinklas. Įvairios apklausos vienareikšmiškai skelbia, jog absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų nepatenkinti dabartine situacija. Nepasitikima ir demokratinių politinių institucijų sugebėjimu teisingai ir veiksmingai spręsti realias žmonių problemas. Net tikrai didelis pasitikėjimas Lietuvos Prezidente daugiausia paremtas piktdžiuga, kad ji baudžia mus erzinančius veikėjus. Džiaugiamės kiekviena griežtesne intonacija. Prasikaltusieji turi būti nubausti, o prasikaltę – praktiškai visi, nes visuotinio irzulio situacijoje nebelieka teisiųjų, darbščiųjų ir sąžiningųjų, o tėra dar nedemaskuotieji.
Lietuvos vadavimasis iš sovietinio totalitarinio jungo skambiai pavadintas dainuojančia revoliucija. Prieš du dešimtmečius sužavėjome pasaulį rimtimi ir atkakliu ryžtu siekti istorinio teisingumo. Šimtatūkstantinių mitingų dalyviai degė laisvės troškimu ir atrodė, kad ši ugnis gali sudeginti kiekvieną kliūtį. Šiandien mitingai visai kitokie. Juose daug pykčio, nevilties ir lengvų sprendimų iliuzijos. Paprastai juose teisingos visuomenės kūrimas sutapatinamas su politine kurio nors valdininko egzekucija. Esą tereikia pakeisti vieną ar kitą teisėją, prokurorą, ministrą ir viskas eisis kaip sviestu patepta.
Ar mes – suirzusi minia, kurios šventovės – prekybos centrai, – dar turime pagrindą, sujungiantį mus į vieną valstybę apskritai? Ko mes siekiame? Įpratome skųstis dėl gausių neteisingumo apraiškų, tačiau ar sugebėtume sutarti, kokią visuomenę galima vadinti teisinga? Ar sugebame apriboti savo įnorius dėl bendro gėrio? Ar bent tikime, kad toks bendrasis gėris gali egzistuoti ir galima kurti valstybę, kurios piliečiai ne konkuruoja tarpusavyje, bet vienas kitą papildo ir paremia?
Nuėjome sudėtingą kelią, kuriame būta daug okupacijų, laisvės kovų. Ne kartą įrodėme, kad didelio pavojaus akivaizdoje sugebame susitelkti, tapti vienu kumščiu. Žalgirio mūšis iki šiol vadinamas viena didingiausių mūsų istorijos datų. Tačiau ne lengviau gyventi taikos sąlygomis, kai tenka ne tiek gintis nuo priešų, bet išskleisti savo unikalią tapatybę, kuria kiekviena tauta apdovanota.
Kurianti tauta turi išlįsti iš karo apkasų ir nebijoti susitikimo su kitoniškumu, turi išmokti ne tik gedėti prarastų galimybių ar apribojimų, bet ir džiaugtis tuo, kas sukurta.
Labai skubėjome vaduotis iš sovietinės imperijos ir vytis Vakarų pasaulį, iš kurio okupacija mus išplėšė. Viskas iš tiesų keitėsi labai greitai, tačiau bėda ta, kad, skubėdami stoti į vieną ar kitą tarptautinę organizaciją, ratifikuodami įvairias direktyvas, vis dar jautėmės tarsi kraudamiesi kelionės lagaminą, kurio prireiks, kai nukeliausime į kelionės tikslą. Į lagaminą prigrūdome daug įvairiausių dalykų, tačiau šiandien kyla klausimas – o kur visgi keliaujame? Juk jau esame Europoje, kuri, beje, gerokai skiriasi nuo tos svajonių šalies, kurios vaizdinį buvome susikūrę vergijos metu. Galime būti ne tik įvairių direktyvų vykdytojais, bet ir Europos tapatybės kūrėjai, tačiau bėda ta, kad irzulio šiandien kur kas daugiau nei kūrybiškumo ar bendrystės.
Galima piktintis, kad mūsų politikams šiandien trūksta strateginės vizijos. Jos tikrai negali atstoti atkaklus premjero kartojimas, kad mūsų svarbiausias tikslas – įsivesti eurą. Tarsi talpesnis lagaminas gali išspręsti žmogaus, nežinančio, kur keliauja, problemas. Tačiau ne valdžia turi nurodyti visuomenei tikslus, bet visuomenė turi teikti gaires savo išrinktai valdžiai. Jei mes patys nebežinome, ko norime, ir viskas mus erzina, niekuo nepasitikime, tai kokie pokyčiai gali ką nors pakeisti?
Niekada nebūna visiems tinkančio oro. Vieni mėgsta karštį, kiti – šaltį. Lietingą birželį meldėme kaitros, tropiškai tvankią liepą svajojome apie gaivą. Auginantieji daržoves skundžiasi karščiais, poilsiautojai niršta ant debesų. Keikiame mokesčius, tačiau norime pakankamai plataus ir veiksmingo viešojo sektoriaus. Norime teisių, bet ne pareigų. Norime parduoti brangiau, bet pirkti pigiau. Norime nesidomėti viešais reikalais, tačiau turime kategorišką nuomonę, kad jie tvarkomi prastai. Dejuojame dėl išvykstančiųjų svetur, tačiau nelabai žinome, kas bendro tarp čia likusiųjų.
Idant atsakytume į klausimą – kas mus dar jungia? – pirmiausia turime išsivaduoti iš aukos sindromo ir irzulio. Juk ne tik problemos, bet ir jų sprendimas glūdi mumyse, mes nesame aplinkybių aukos ir visada turime galimybę rinktis – bent jau ar gedėti dėl prarastų galimybių, ar džiaugtis tuo, kas sukurta, ir kiekvieną dieną suvokti kaip naujų galimybių dovaną. O kai pripažinsime savo laisvę rinktis, tada jau galėsime ir tartis su kitais laisvais piliečiais dėl bendrų reikalų, dėl bendro projekto, vardu „Lietuva“, turinio.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Reikia vizijos iš visuomenės? Štai manoji - po 30 metų Lietuva Europos vidutiniokė ekonomine prasme, su realia savivalda nuo kaimo seniūnijos iki rajono savivaldos. Valstybė, kurioje palyginti neblogai išvystyta įstatyminė visų sričių bazė ir įstatymais PAGALIAU realiai vadovaujamasi, jų laikomasi, o už nesilaikymą vienodai griežtai baudžiama nepaisant galios tinklų ir grupių. Tai valstybė, kurioje nepaisant demografinės krizės(kalbame apie 2040metus) labai gyvas ir turint omeny nedidelį žmonių skaičių, gan kokybiškas bendruomeniškas judėjimas(nors ir labai negausios, bet aktyvios bendruomenės tiek kaimuose tiek ir miestuose), kuris kompensuoja valstybės mechanizmo veikimo netolygumus. Tais metais procentaliai šalyje palyginti sėkmingai veikia daugybė smulkių įmonėlių, didelė dalis lietuvių pragyvena iš nuosavo nedidelio verslo. Esame padarę viską kas įmanoma, kad energetikos srityje būtume kiek įmanoma labiau nepriklausomi nuo Rusijos. Ypač svarbu, kad vystome atsinaujinančią energetiką, kurios didžiausiąją dalį sudaro vėjo jėgainių parkai. Šalia to, žmonės individualiai ima statytis nedidukes vėjo jėgaines savo ūkių ir individualių namų reikmėms. Tą daro tiek atskiri žmonės tiek bendruomenės(2010m jau turime vieną tokį pavyzdį - berods Skirsnemunės bendruomenės valdoma vėjo jėgainė). Apskritai, jei pažvelgtume į mūsų valstybės prastą fukcionavimą šiomis dienomis(2010m) pagalvokime kokį didžiulį potencialą tai dovanoja mums kaip visuomenei. Mes esame priversti veikti savarankiškai, kad išgyventume, kad kurtume savo gyvenimus. Tai puiku. Turime šansą mokytis ir išmokti susikurti gyvenimą PATYS. Galbūt taip mes, kaip tauta, kaip visuomenė, galų gale pajusime savo galias ir ateityje šis, nepalankiom sąlygom išvystytas gebėjimas išgyventi ir kurti susilies su valstybės kaip tokios supratimu - imsime suvokti savo valstybę kaip mūsų visų bendrą projektą, kurio pati pagrindinė nuostata - darbas valstybei kaip sau. Galbūt apie tuos, 2040 metus, ir įvyks šis dalinis, iš pažiūros keistas sampratų susiliejimas, kuris buvo skatinamas mūsų valstybės prasto funkcionavimo, kurią šią dieną(2010m) mes suvokiame ”išoriškai”, kad ji tai ne-mes, kažkoks tarsi išorinis mūsų atžvilgiu darinys. Tokia būtų mano mikro vizija. Kas daugiau? Pateikite savąsias! :)
Cia vel apie solidaruma ir valstybininkus/saugumiecius. Kaip gali buti solidarumas, kai konservatoriai ateje i valdzia tik tada suzino, kad socialdemokratai/komunistai yra isvoge izda. Tai ka tas seimas veikia, jei partijos net nezino reikalu ir padeties valstybeje? Aisku, kad Lietuva valdo saujale oligarchizuotu valstybininku/saugumieciu, kuria turi visa ir apie visus imformacija, o postsovietiniai lietuviai ju bijo.
'o balsuojant už tą partiją kuri yra pasirengusi kurti Gerovės valstybė, ' konservatoriai nebuvo pasirenge, bet kandidatavosi. Kubilius iki pat rinkimu tusinosi su Kirkilu ir jo Leo. Kubiliaus pasirengimas rinkimams buvo britu konservatoriu rastu skaitymas. Ta ir matome dabar, jokios proaktyvios iniciatyvos mokesciu politikos klausimais ir tik laukia, kada is kylancios ekonomikos gales padengti miliarda izdo skolu. Tai nera zmogus kurio dabar reikia.
Geras straipsnis ir laiku, kad dabartinė valdžia neturi ateities vizijos, tiktai Euro įsivedimą, už tai esame mes visi kalti, o kodėl, o todėl, kad mes tą valdžią patys išsirinkome ir už ją balsavome. Savaime aišku kažkas pasakys, aš už ją nebalsavau, o dar blogiau į rinkimus visai nėjau, tai va čia ir yra dižiausia problema mumyse, visko abejingumas ir nusivylimas viskuo. Pritariu autoriui, nereikia būti abejingiems ir tikslas visų mūsų yra vienas tai Gerovės valstybės kūrimas ir prie to turi prisidėti visi. Klausiate, o kas tai gali įgyvendinti, atsakau mes visi kartu pradedant kiekvienas nuo savęs , o pirmiausiai aktyviai dalyvaudami rinkimuose ir pasirenkant ne klounus ar buvusius, o balsuojant už tą partiją kuri yra pasirengusi kurti Gerovės valstybė, o tai yra vienintelė politinė jėga, tai LSDS, kas susidomėjo įeikite į jų tinklapį ir viską patys pamatysite, taigi yra už ką balsuoti ir ką pasirinkti tiktai reikia noro.
Labai aktualus ir reikalingas klausimas.Ir labai pavėluotas.Reikėjo prieš 20 metų Landsberginiam ir Brazauskiniam neleisti pigiai kaitaliotis prie lovio.Klausti,-ką jie konkrečiai darys,kad didėtų vidaus produktas,kad didėtų konkretus eksportas,kad konkrečios nusikaltėlių gaujos neužlietų Lietuvos nusikaltimų banga....Prieš 20 metų valstybės valdymas,demokratinė politika buvo pakeisti gaujų stumdymusi prie lovio.Neliko nei strategijos nei bet kokio noro dirbti valstybės labui.Liko tik makaronų kabinimas(anie yra blogi,rinkite mus,- bus gerai).Kas turėjo daugiau pinigų prikabino daugiau makaronų ir ėjo į valdžią.Tam kad naudodamiesi valdžia paskui su kaupu atsiimtų išlaidas.
'Keikiame mokesčius, tačiau norime pakankamai plataus ir veiksmingo viešojo sektoriaus' --> plataus viesojo sektoriaus tai tikrai ne, veiksmingo taip. Platus viesasis sektorius reiskia Lietuvoje tik viena, pinigu plovima ir vagystes is biudzeto. Stai stadionas Vilniuje, stovi griozdas nepabaigtas, pradinis pinigu plovimo etapas praejo, dabar pauze, kol savivaldybes shulai pajus, kad jau laikas antram etapui. Vietoj to, kad paverstu visa sita reikala akcijomis ir parduotu viesai, kad uzbaigti ir visiems dziaugtis, tai ne konservuoja, laukia valstybininkai/saugumieciai, kol bus proga dar pinigelio pasidaryti... Vagiai Lietuvos valdzije niekaip nenori atsisakyti "plataus" viesojo sektoriaus. KAs ten vilniaus valdzioje, Navickas koncervas, tai kad jis nieko neveijkia! Panasiai, kaip ir Kubilius.




























Sveiki. Kai ”Lietuvos ryte“ pasisako vyriausiasis Redaktorius Rimvydas Valatka, skaitytojai jį puola it krankliai. O čia, žiūriu, pritaria, nors Autorius Andrius (graikų kalboje šis žodis reiškia ”drąsus“!) vengia drąsaus Rimvydo aštrių minčių tiesioginiam žinomam visų Valstybės bėdų kaltininkui... Gi pritariantys Autoriui mikliai siūlo ”išeitį“ — ragina balsuoti už ”geresnį carą“, už LSDS. _¶_Kiek gi turime tų „carų“ — tų partijų? Kažkas suskaičiavo — 50! Taigi, akivaizdu, padėtį gerina ne valdžių kaita, kas yra, sutinku, pažangos variklis. Padėtį gerina pirmiausia pačių valdininkų, pačių valstybininkų ištikimybė ir meilė Lietuvai, jų sąžinė bei išmintis ir pastangos aukotis Tėvynei. O tai reiškia — gyventi ir tarnauti tarnybose be ydų ir be pagundų nusidėti. _¶_Ko, pvz., vertas viršijusio 65 km/val. leistiną greitį Seimo nario pasiaiškinimas „Skubėjau iš Vilniaus į Kauną pas dantistę“? Tarsi Vilniuje tų dantų skausmo niekas nemalšina... O ko vertas šio seimūno gynimas? Pvz., Seimo pirmininkė: „Jis nepažeidė Konstitucijos, tad už ką jam atimti teisinę neliečiamybę?“. Taigi, aukštų kėdžių valdininkai užmiršta PAGARBĄ Įstatymui ir PAREIGĄ atsakyti už įvykdytą pražangą. Toks valdininkijos elgesys SMUKDO visuomenės pasitikėjimą Kelių Policija ir aplamai Teisėsauga. Kas be ko, šioje vietoje atsiskleidė ir įstatymo spraga: eilinį pilietį įstatymas bausti leidžia ir įpareigoja, o Seimo narį už tą patį pažeidimą — be Seimo sutikimo draudžia! Tai primena prasikaltusį nepilnametį, kurio tėvai DRAUDŽIA savo atžalą bausti. Tačiau šiuo atveju įstatymas liepia bausti tėvus ar globėjus. O Seimą bausti už Valstybės pamatų silpninimą įstatymo nėra...