Andrius Navickas. Solidari visuomenė ar suirzusi minia?
Esame suirzę žmonės, įpratę skųstis praktiškai viskuo. Pradedant karščiais, mašalų gausa ir baigiant prasta valdžia. Žiniasklaida kasdien tiražuoja paskalas apie įvairiausias nesėkmes ir nepasitikėjimą visais ir viskuo. Į klausimą – kaip gyveni, kaip sekasi? – atsakyti „gerai“ – netaktiška ir įžūlu. Susikaupusių nuoskaudų išsakymas tapo svarbiausiu elementu, iš kurio audžiamas viešosios erdvės tinklas. Įvairios apklausos vienareikšmiškai skelbia, jog absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų nepatenkinti dabartine situacija. Nepasitikima ir demokratinių politinių institucijų sugebėjimu teisingai ir veiksmingai spręsti realias žmonių problemas. Net tikrai didelis pasitikėjimas Lietuvos Prezidente daugiausia paremtas piktdžiuga, kad ji baudžia mus erzinančius veikėjus. Džiaugiamės kiekviena griežtesne intonacija. Prasikaltusieji turi būti nubausti, o prasikaltę – praktiškai visi, nes visuotinio irzulio situacijoje nebelieka teisiųjų, darbščiųjų ir sąžiningųjų, o tėra dar nedemaskuotieji.
Lietuvos vadavimasis iš sovietinio totalitarinio jungo skambiai pavadintas dainuojančia revoliucija. Prieš du dešimtmečius sužavėjome pasaulį rimtimi ir atkakliu ryžtu siekti istorinio teisingumo. Šimtatūkstantinių mitingų dalyviai degė laisvės troškimu ir atrodė, kad ši ugnis gali sudeginti kiekvieną kliūtį. Šiandien mitingai visai kitokie. Juose daug pykčio, nevilties ir lengvų sprendimų iliuzijos. Paprastai juose teisingos visuomenės kūrimas sutapatinamas su politine kurio nors valdininko egzekucija. Esą tereikia pakeisti vieną ar kitą teisėją, prokurorą, ministrą ir viskas eisis kaip sviestu patepta.
Ar mes – suirzusi minia, kurios šventovės – prekybos centrai, – dar turime pagrindą, sujungiantį mus į vieną valstybę apskritai? Ko mes siekiame? Įpratome skųstis dėl gausių neteisingumo apraiškų, tačiau ar sugebėtume sutarti, kokią visuomenę galima vadinti teisinga? Ar sugebame apriboti savo įnorius dėl bendro gėrio? Ar bent tikime, kad toks bendrasis gėris gali egzistuoti ir galima kurti valstybę, kurios piliečiai ne konkuruoja tarpusavyje, bet vienas kitą papildo ir paremia?
Nuėjome sudėtingą kelią, kuriame būta daug okupacijų, laisvės kovų. Ne kartą įrodėme, kad didelio pavojaus akivaizdoje sugebame susitelkti, tapti vienu kumščiu. Žalgirio mūšis iki šiol vadinamas viena didingiausių mūsų istorijos datų. Tačiau ne lengviau gyventi taikos sąlygomis, kai tenka ne tiek gintis nuo priešų, bet išskleisti savo unikalią tapatybę, kuria kiekviena tauta apdovanota.
Kurianti tauta turi išlįsti iš karo apkasų ir nebijoti susitikimo su kitoniškumu, turi išmokti ne tik gedėti prarastų galimybių ar apribojimų, bet ir džiaugtis tuo, kas sukurta.
Labai skubėjome vaduotis iš sovietinės imperijos ir vytis Vakarų pasaulį, iš kurio okupacija mus išplėšė. Viskas iš tiesų keitėsi labai greitai, tačiau bėda ta, kad, skubėdami stoti į vieną ar kitą tarptautinę organizaciją, ratifikuodami įvairias direktyvas, vis dar jautėmės tarsi kraudamiesi kelionės lagaminą, kurio prireiks, kai nukeliausime į kelionės tikslą. Į lagaminą prigrūdome daug įvairiausių dalykų, tačiau šiandien kyla klausimas – o kur visgi keliaujame? Juk jau esame Europoje, kuri, beje, gerokai skiriasi nuo tos svajonių šalies, kurios vaizdinį buvome susikūrę vergijos metu. Galime būti ne tik įvairių direktyvų vykdytojais, bet ir Europos tapatybės kūrėjai, tačiau bėda ta, kad irzulio šiandien kur kas daugiau nei kūrybiškumo ar bendrystės.
Galima piktintis, kad mūsų politikams šiandien trūksta strateginės vizijos. Jos tikrai negali atstoti atkaklus premjero kartojimas, kad mūsų svarbiausias tikslas – įsivesti eurą. Tarsi talpesnis lagaminas gali išspręsti žmogaus, nežinančio, kur keliauja, problemas. Tačiau ne valdžia turi nurodyti visuomenei tikslus, bet visuomenė turi teikti gaires savo išrinktai valdžiai. Jei mes patys nebežinome, ko norime, ir viskas mus erzina, niekuo nepasitikime, tai kokie pokyčiai gali ką nors pakeisti?
Niekada nebūna visiems tinkančio oro. Vieni mėgsta karštį, kiti – šaltį. Lietingą birželį meldėme kaitros, tropiškai tvankią liepą svajojome apie gaivą. Auginantieji daržoves skundžiasi karščiais, poilsiautojai niršta ant debesų. Keikiame mokesčius, tačiau norime pakankamai plataus ir veiksmingo viešojo sektoriaus. Norime teisių, bet ne pareigų. Norime parduoti brangiau, bet pirkti pigiau. Norime nesidomėti viešais reikalais, tačiau turime kategorišką nuomonę, kad jie tvarkomi prastai. Dejuojame dėl išvykstančiųjų svetur, tačiau nelabai žinome, kas bendro tarp čia likusiųjų.
Idant atsakytume į klausimą – kas mus dar jungia? – pirmiausia turime išsivaduoti iš aukos sindromo ir irzulio. Juk ne tik problemos, bet ir jų sprendimas glūdi mumyse, mes nesame aplinkybių aukos ir visada turime galimybę rinktis – bent jau ar gedėti dėl prarastų galimybių, ar džiaugtis tuo, kas sukurta, ir kiekvieną dieną suvokti kaip naujų galimybių dovaną. O kai pripažinsime savo laisvę rinktis, tada jau galėsime ir tartis su kitais laisvais piliečiais dėl bendrų reikalų, dėl bendro projekto, vardu „Lietuva“, turinio.
