Mūsų daromą žalą gamtai ne tik seniai suvokiame, bet ir patiriame vis sunkesnes jos pasekmes. Apie tai nuolatos pasisako daugybė mokslininkų, skelbia spauda, ir ne tik. 1971 metais popiežius Paulius VI išreiškė mintis, kad  žmogus „neišmintingai išnaudodamas gamtą, rizikuoja ją sunaikinti ir pats savo ruožtu tapti to griovimo auka“. Jis pridūrė, kad tuomet „nuolatine grėsme tampa ne tik materialinė aplinka – užterštumas ir atliekos, naujos ligos, ardomoji galia, bet ir tai, kad žmogus nebevaldo žmogiškosios aplinkos; taip kuriamos nepakenčiamos ateities gyvenimo sąlygos: tai didžiulė socialinė problema, apimanti visą žmoniją.“

Žmogus, elgdamasis kaip šeimininkas Žemėje, dar nėra iki galo supratęs (vargu, ar kada supras) visus sudėtingiausius gyvosios ir negyvosios gamtos ryšius ar Žemės ir kosmoso ryšius. Todėl visiškai logiškai ir pagrįstai galima teigti, kad, nepaisant spartaus mokslo išsivystymo ir aplinkos pažinimo, mes vis dar gyvename nežinioje. Nepaliaujamas gamybos pajėgumų didėjimas, žemės išteklių eikvojimas, gamtinės aplinkos degradacija, didelės atliekų koncentracijos keičia ne tik aplinką, bet ir mūsų pasaulėžiūrą. Reikia atmesti robotų kartojimą „daugiau ir daugiau“ ir sugebėti atvirai sau pasakyti (ko nepajėgiame dėl vartotojiškos pasaulėžiūros įsigalėjimo), jog mes jau visko turime, kad jau gana.

Negalime juk nepastebėti, kad kai kurie gamtos ištekliai išseks jau mūsų kartoje, o dabar kilusi krizė yra nepamatuoto vartojimo pasekmė. Iš tikrųjų neaišku, ir niekas nekalba apie tai, kada tam besaikiam vartojimui ateis riba. O gal ji niekada neateis? O gal ji ateis tada, kai neliks gyvybės? Šiuolaikinis mąstantis žmogus negali nepastebėti ir nuolatinio gamtos traukimosi nuo žmogaus.

Bandymas problemą nustumti nuo savęs ir perduoti ją kitam dabar, o toliau – ateities kartoms – tiesiog nepriimtinas. Jeigu nebus tai sustabdyta, mūsų vaikai nepadėkos mums.  Kaip tai sustabdyti? Aplinką tausojantis požiūris, atsakingas elgesys, pagarba aplinkai būtų į ateitį nukreipta alternatyva, kurią dabar pakeičia beatodairiškas vartojimas. Be abejo, pasaulėžiūrą keisti labai sunku, tačiau reikia pradėti tai daryti. Be esminių pasikeitimų mūsų pasaulėžiūroje ir veikloje pakeisti ką nors neįmanoma. Vadinasi, turėtų atsirasti ir atitinkama valstybinė politika, kuri pradžioje būtų ir ne populiari, tačiau tai atpirktų jos tikslas  – „naujo žmogaus“ formavimas. Neidealizuojant galima pasakyti, kad būtent  visi ekologinių, žaliųjų, sveikuolių, taikos grupių judėjimai ir stengiasi tai daryti. Devintojo dešimtmečio pabaigoje užgimę pirmieji ekologijos klubai „Žemyna“, „Atgaja“, davė pradžią būsimam Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžiui ir žaliųjų judėjimui, pakilusiam didžiule banga arba „cunamiu“, dabar, po 20 metų, politine prasme vos „banguoja“.

Todėl šiuolaikinėje vartotojiškoje visuomenėje aplinkosaugos klausimai tampa ne tik moralios, neagresyvios aplinkai politikos sąlyga, bet jie vis aiškiau pasireiškia kaip mūsų išgyvenimo sąlyga. Atėjo metas naujai žaliajai, t.y. aplinką tausojančiai politikai, kuri mėgintų politinėmis priemonėmis realizuoti bent kiek tolimesnę ateities viziją ir savo palikuonims paliktų nors tai, ką mes turime. Ir panašu, kad išlikimo atžvilgiu Lietuvai tai svarbiau nei mus ginanti visa saugumo sistema. Iš tikrųjų mūsų nacionalinis saugumas dar nėra gerai suprastas.

Man atrodo, kad mūsų saugumas yra visų pirma visi žmonės, Lietuvos kraštovaizdis su visa jos gyvąja ir negyvąja gamta. Ilgalaikės aplinkosaugos politikos buvimas Lietuvoje – mūsų išlikimo sąlyga. Viena iš tos politikos atsiradimo sąlygų galėtų būti Žalioji partija, kuri iš esmės būtų nauja ne tik savo juridiniu įsisteigimu, bet ir naujos politikos, neagresyvios nei žmonėms, nei aplinkai formavimu.

Ne paslaptis, kad Lietuvoje nėra nė vienos politinės jėgos, turinčios bent kiek aiškesnę ateities viziją, o daugumoje atvejų politikai linkę spręsti dabarties problemas, vadovaudamiesi trumpalaikiais interesais (gyvename vieną kartą). Šiame kontekste keista, kad iki šiol Lietuvoje nėra veikiančios, Europos Sąjungos (ES) standartus atitinkančios Žaliosios partijos, kurių yra visose ES šalyse ir užima ten derama vietą parlamentuose. Deklaruodama aplinką tausojančią veiklą ir mąstymą, ši partija nuosekliai veikdama turėtų deklaruoti ir tausojantį požiūrį į kitus, kitaip manančius žmones. Juk bendravimas su žmonėmis, anot Herberto A. Frenzelio, yra menas eiti netrypiant. Deja, pas mus kol kas viskas vyksta atvirkščiai, o politikai, nepriklausomai nuo krypties, lyg aktoriai scenoje kartkartėmis visuomenei pateikia savo veiklos imitacijas.

Aplinkosaugos politika Lietuvoje turėtų vyrauti, mūsų veiklą reguliuojantys pagrindiniai įstatymai turėtų būti Konstitucijos lygmens ir nesikeisti pagal laikinai susiformavusių  grupuočių įgeidžius, kaip ir nesikeičia tėvynės įvaizdis mūsų vaikų, tautiečių, emigrantų akyse ir širdyse.

 Autorius yra  Lietuvos Žaliųjų sąjūdžio partijos Iniciatyvinės grupės pirmininkas