Kaetana Leontjeva. Kaip socialinė parama pakeitė atjautą ir solidarumą
Kodėl Anglijoje, „modernios civilizacijos Edene“, net šeštadalis gyventojų yra skurdžiai? Tokį klausimą savo 1835 m. „Memuaruose apie skurdą“ uždavė prancūzų politinis mąstytojas Alexis de Tocqueville. Parašyti šį darbą Tocqueville paskatino keli jo apsilankymai Anglijoje, kur skirtingai nei kitose mažiau turtingose šalyse, gyveno daugiau skurdžių žmonių. Autorius priėjo prie išvados, kad skurdo priežastis – tuo metu vienintelė Europoje sistemiškai paramą teikianti vieša Anglijos sistema.
Poreikis viešai teikti paramą atsirado karaliaus Henriko VIII valdymo metu, kuomet dėl jo skandalingų skyrybų Anglijos bažnyčia atsiskyrė nuo Romos katalikų bažnyčios ir buvo imtasi išformuoti vienuolynus. Tocqueville rašo, kad beveik visos labdaringos organizacijos buvo nustekentos, o jų turtai išgrobstyti, todėl išseko rūpinimosi skurstančiaisiais šaltiniai. Susirūpinusi skurdžių padėtimi, karaliaus Henriko dukra Elžbieta pasiūlė ankstesnį išmaldos davimą ir vienuolyno rūpybą vargstančiais pakeisti metine rinkliava, kurią rinktų vietinė valdžia. Taigi, vieša parama buvo valdžios sukurpta alternatyva išgyvendintai savanoriškai paramai per religines ir kitokias bendruomenes. Tai nebuvo civilizacijos išradimas, atsiradęs kaip geresnis būdas padėti žmonėms, o plačiai pagarsėjusių skyrybų išdava.
Savanoriška žmonių parama yra sena kaip pasaulis, ja žmogus siekia sumažinti jį supančių nelaimių pasekmes. Savanoriškos labdaros atveju davėjas tampa susijęs su gaunančiojo žmogaus lemtimi, o labdarą gavęs asmuo jaučiasi įkvėptas davusiojo geraširdiškumo. Anot Tocqueville, priverstinės paramos atveju tokie duodančio ir gaunančio žmonių moraliniai ryšiai dingsta, jie yra panaikinami – iš vieno yra paimama per prievartą, todėl paramos gavėją jis vertina kaip godų, o gavusysis „nejaučia jokio dėkingumo už pašalpą, kurios niekas negali jam atsakyti ir kuri bet kuriuo atveju negali jo patenkinti“.
Dar vienas viešosios paramos demoralizuojantis aspektas – tokia parama atima paskatas dirbti. Kadangi žmonės dirba arba tam, kad išgyventų, arba kad pagerintų gyvenimo sąlygas, sugebant išgyventi iš paramos ir neturint noro pagerinti gyvenimo kokybę, nebelieka motyvacijos dirbti, taigi ir realizuoti save, ir tarnauti kitiems.
Tocqueville prieš beveik du amžius užrašytos įžvalgos itin aktualios ir šiandienos skaitytojui. Plintant sekuliarizacijai (mažėjant religijos svarbai, besikeičiant vertybėms), daugelyje Vakarų (ir ne tik) valstybių buvo atkartotas Anglijos pavyzdys ir socialinė parama tapo suvalstybinta. Skurdo klausimas dažnai aptariamas iš krizės neišbrendančios Lietuvos politikų ir ekonomistų. Jis neduoda ramybės ir tokiose šalyse kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, kur neretai užduodamas klausimas, kaip gali būti, kad tokioje turtingoje šalyje skurdas vis dar egzistuoja?
Kyla klausimas, kodėl išsivysčiusios, turtingos Vakarų valstybės nepasiekė tikslo panaikinti skurdą? Jeigu egzistuotų vieša programa, pagal kurią būtų laistomi parkuose augantys augalai, bet augalai pagelstų, būtų pulta aiškintis priežasčių – ar laistė reikiamoje vietoje, tinkamu kampu, o galbūt kažkas persistengė ir laistė per daug? Taip ir skurdo atveju, sprendimų priėmėjai turėtų įvertinti, ar dabartinė sistema apskritai gali padėti mažinant skurdą, o galbūt pati su skurdu kovojanti sistema jį ir palaiko? Kokia kovos su skurdu alternatyva, kas galėtų ne tariamai, o iš tikrųjų padėti žmonėms, neiškreipiant moralinių ryšių tarp jų ir nenuslopinant jų motyvacijos būti kūrėjais?
Katalikų socialinis mokymas siūlo alternatyvą centralizuotai ir prievartiniu būdu teikiamai paramai. Jau 1891 m. popiežiaus Leono XIII enciklikoje „Rerum Novarum“ suformuluotas subsidiarumo principas įžvelgia problemos ištakas ir nurodo, kad spręsti konkrečias problemas turėtų visų pirma arčiausiai problemos esantys žmonės ir bendruomenės. Tik tuo atveju, kai problemos išspręsti nepavyksta žemesniu ar vidutiniu lygmeniu, galėtų įsikišti valstybė ir problemą spręsti centralizuotai. Aukštesnis lygmuo neturėtų riboti žemesniųjų lygmenų laisvės. Svarbu pabrėžti, kad subsidiarumo principo įgyvendinimas leistų išvengti bereikalingo biurokratizavimo, kurį mes matome šiandien ir kurio plėtrą vos pavyksta sustabdyti.
Viešai skiriama parama užgožia privačią žmonių iniciatyvą paaukoti kitam žmogui, jam padėti. Mes tapome dabartinės sistemos įkaitais ir nebeįsivaizduojame, kaip galėtų veikti savanoriška sistema, kur artimiausi bendruomenės nariai rūpintųsi tais, kas pateko į nelaimę. Reikia pripažinti, kad grįžimas prie natūralesnės būsenos nėra paprastas. Ar būtume pasiruošę sušelpti bedarbį kaimyną, invalidą giminaitį? Labiau esame pratę mąstyti, kad jais pasirūpinti yra valstybės pareiga, tad polinkis būti dosniems ir gailestingiems neatsirastų per trumpą laikotarpį. O juk galima tik įsivaizduoti, kokias ligonines ir mokyklas ir rūpybos įstaigas galėtume turėti sujungę XXI a. turtą su natūralia, anksčiau egzistavusia žmonių atjauta, bendruomeniniais ir religiniais institutais. Tuo tarpu mąstymas, kad kitais pasirūpins valstybė sudaro ypač palankią terpę vartotojiškumui – kitų nematau, neatjaučiu, nesidalinu, o rūpinuos tik savimi, savimi, savimi.
Savanoriškoje sistemoje atjauta ir noras pagelbėti stokojantiems nėra našta, jie praplečia gyvenimo horizontus. Kita vertus, dabartinėje sistemoje mokesčių mokėtojai patiria ne tik finansinę naštą: jiems tenka atsakomybė už tuos žmones, kurie dėl motyvaciją dirbti atimančios paramos sistemos nedirba ir nerealizuoja savęs. Atsakomybę už ne savo noru sugadintą kito žmogaus gyvenimą jaučia ne visi, tačiau dėl to ji nesumažėja. Svarbu ir tai, kad savanoriškai paremdami mes žinome, kam duoti, galime įvertinti žmogaus pastangas siekiant išbristi iš skurdo, tuo tarpu valstybinė parama, skiriama tik pagal nustatytus kriterijus, neretai prašauna pro šalį ir nepadeda tiems, kam pagalbos labiausiai reikia.
Dabartinė paramos sistema yra prasta, bet ir išeiti iš jos – sunku. Tačiau paprasto išėjimo recepto nebuvimas dar nereiškia, kad sugrįžti prie žmogui deramų ir laiko patikrintų atjautos ir solidarumo tradicijų nereikia ir neįmanoma.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo seniausio iki naujausio (rodyti atvirkščiai)
labai geras ir teisingas straipsnis. kad minimas dalykas veikia kur kas geriau ir bendruomenes jauciasi daug sveikesnes uztenka tik pasiziureti i istorija ;) nuo 19 amziau mes pradejom kazkokias nesamones daryti
oho Mes. Štai kaip. Mes .... aplodismentai, Aš ..... skardūs aplodismentai, Mes - audringi aplodismentai.
Python nusilenkia, o užkulisuose palaižo jėgos subinę.
P.S. Mano vienas klasiokas patapo oligarchu. Na oligarchas pagal LLRI schemą. Pasakoja. Jam teko būti Rusijos oligarchų pasitarime Londone. Na toks turtingųjų privatizuotų suvažiavimas. Ten, šiais laikais irgi mėgstamos istorinės paralelės - mėgstama sakyti su Mes: Mes 1974 metais padarėme tada taip blogai, bet Mes 1966 metais neblogai padarėme, Mes negerai padarėme 1996 metais, bet 2002 neblogai pasisekė.
Gal geriau, Python, eik pagal Vakarų tradiciją istoriškai Kaetaną apmėtyk pomidorais. Lietuvos civilizaciją pastūmėsi pirmyn. Tak po Pyterskij bus.
Baisiai įdomu, kiek gi atjautos turi LLRI?? Kokius gi jie paramos projektus įvykdė per savo ilgą gyvenimo laiką? O straipsnis tai visiška demagogija... Kaip galima lyginti nelyginamus dalykus? Pvz. dabartinę socialinę sistemą su IX a. sistema? Jeigu jau taip idealizuojamas tas laikotarpis, tai gal paimkim šautuvus ir surenkim keletą žygių į Lenkiją ar bent jau Latviją taip praplėsdami savo valstybės teritoriją? Arba monarcho vardu nacionalizuokime Lietuvos Laisvosios Rinkos Institutą? Nėra koreliacijos tarp lyginamų reiškinių! Tokiu atveju ir išvada klaidinga, "bile kokia". Turėtumėt tai suprast. Mano meile, Kaetana, katinėli Tu mano, kitąkart pasistenkite labiau, gerai? Tokiai žaviai moteriai, labai nedera pliaukšti visokias nesamones...
LRI viso labo tėra propagandinė institucija, negebanti daryti jokios gilesnės analizės, jos nariai bruka dar vieną izmą, rinkizmą. Tik tiek tegeba, bet tiek ir tenori, nes tik tam ir įkurti. Tai matosi šioje publikacijoje, kuri sukurpta propagandininkų klišėmis remiantis, paremiant tinkamais pavyzdžiais ir išmetant netinkamus, todėl kurpiama nauja tiesa, nauja ideologija. Pobaisi organizacija aišku. Pavyzdžiui dėl skurdo, paimta Anglija, paimtas ne šios laikmečio komentatorius. Tuo tarpu Skandinavijos šalyse skurdo nėra apskritai, jis neįmanomas ir būtent dėl valstybinių mechanizmų. Ką jie iš to turi, ogi neprievartinį darbą, kuris žymiai našesnis, kokybiškesnis. Dėl išgyvenimo dirbantis žmogus vis tik lieka vergo lygmenyje, kuriuo negali pasitikėti. To tarpu ten jei žmogus ateina dirbti, ateina dėl NORO. Vidinio noro. Bet Kaetanai regis tai yra kosmosas, ne nėra, ji gi ne idotė, bet sąmoningai neanalizuoja sėkmingų sistemų. LLRI apskritai bijo liesti Skandinaviją, nes griūva jų visos teorijos. Nelies ir pvz. Butano, nes trūksta intelekto analizei, kurios gi propagandinei institucijai nereikia. Taip pat dėl skurdo, jo priežastis yra būtent nežabot laisvoji rinka, dėl ko kuriasi monopolijos, dėl ko vienos šalys pasisavina daugiau nei priklauso pelno vaisių, kitur nepalikdamos nieko. Laisvojoje rinkoje nieko nedarant ilgainiui susiformuoja ne daugybė įmonių, o jos susimeta į klasterius ir tampa monopolijomis diktuojančiomis sąlygas ir kurdamos skurdą. Netesingas pelno paskirstymas yra skurdo priežastis, godumas, žmogaus ydos, štai kas, o ne tai ką įvardino šiame straipsnyje.
To: svetimzemiui. Nesenai teko lankytis Skandinavijos salyse. (Svedijoje, Norvegijoje) Is kur tamsta istraukete, kad ten nera skurdo. Ten skurdo gal net daugiau negu pas mus, tik jis gerai pasleptas kad nebadytu "vargsams pasiturintiems" akiu. As jau 14 metu dirbu socialini darba ir manau, kad straipsnis labai teisingas. Valstybine skurdo mazinimo politika niekada neduos geru rezultatu. Tik atsigreze vienas i kita ir padedami vargingiau gyvenantiems isbrisime is skurdo, tame tarpe ir is dvasinio.
dar 1950 metais vienas kinų valstietis Den Siao Pinui papasakojo ekonominį uždavinio sprendimą:
nesvarbu kokios spalvos katė - svarbu, kad ji gaudytų peles.
Tai gerai supranta net britiškos kultūros HongKong milijardieriai. Jie masiškai traukia į Šanchajaus ir Beijingo apylinkes gyvent. Nors Kinijos Liaudies Respublikoje yra virš 90 proc. valstybinės nuosavybės. Jiems ten gyvent geriau. Nesigilinkim kodėl. Vadinkim, ten peles geriau gaudo.
P.S. Na Lietuvos ir kitų šalių, kur darbavosi LLRI istorikai-analizai, rodo, kad sovietų laikotarpis peles geriau gaudydavo. Žinoma Kaetonos draugai kitaip mano, juk jie puikiai gyvena. Be to, nėra jokių šansų, kad pelės bus geriau gaudomos. Sovetinis laikotarptis mirė
Vienžo raminkimės ir ...
K. Leontjeva neatsitiktinai palietė ir demoralizuojantį socialinės paramos aspektą. Tai jau daugiau nei šimtmetį Vakarų civilizaciją žlugdanti sistema, stipriai pakenkusi ir nepriklausomybę atkurusios Lietuvos visuomenei ir ūkiui. Ji tik nepaminėjo kai kurių politinių ir ekonominių žalos aspektų.
Kaip stipriai demoralizuota visuomenė liudija ir dauguma šio teisingo ir nuosaikaus straipsnio komentarų. Visiški neišmanėliai ir tamsuoliai pila insinuacijų paplavas, manydami, kad demonstruoja gilų įžvalgumą demaskuodami LLRI atstovų kėslus. Tačiau bet kuriam bent kiek išprususiam skaitytojui ši demagogija bei sofistika tėra tik menkavertė rašliava.
Kiekvienoje šalyje yra savų tuščiagarbių neišmanėlių, bet Lietuva stebina jų gausa. Net kai kurie žinomi intelektualai ir kultūros veikėjai pasiduoda bukinančiai tamsuolių masės įtakai, pateikdami akivaizdžiai klaidingas kai kurių visuomeninių reiškinių interpretacijas. Politikų suinteresuotumas tokia situacija suprantamas - jie iš to gauna nesibaigiančių politinių dividendų.
Tačiau visuomenei apskritai tokia situacija yra labai pavojinga. Bedarbystė, emigracija, artėjanti demografinė katastrofa ir permanentinė ekonominė krizė yra tiesioginiai pragaištingos politinės veiklos padariniai. Tai yra kaina, kurią tenka mokėti už nuolaidžiavimą tamsuoliams, uzurpavusiams galios svertus valstybėje.
Klasike, tu esi neišmanėlis arba sadistas. Gerai, tamsta čia apie LRI esmines nuostatas ir "moralizmą".
Dar dabar youtubėje yra įrašas: LLRI su Vidžiūnu vs pilietiškumo likučiai. Lietuviai jautriai sureagavo prieš eilinę stambaus masto vagystę/prichvatizaciją, kurią su nesvietišku žiaurumu rėmė LRI.
Kai argumentų nebebuvo Vidžiūnas drąsiai rėžė lietuviams: nepatinka, emigruokit į Baltarusiją. Nepatinka tokioj Lietuvoj su tokia moraline lietuviams gyvent ir išsinešdino. Tik ne į Baltarusiją, o į Vakarus, kuo toliau nuo LRI "esminių nuostatų" ir "moralumo".
Tiesa, Vidžiūnas, Andriukaitis ir LRI nariai gyvena puikai. Na tiesiog nuostabiai, bet Lietuvai gręsia, anot tavęs "Bedarbystė, emigracija, artėjanti demografinė katastrofa ir permanentinė ekonominė krizė".
Esi klasikinis demagogas, klasike



























kaip visada - demagogijos ekvilibristika.
Antras sakinys: ... 1835 m..... skurdas ....
Pagal tipinę LLRI problemų sprendimo schemą, besitęsiančią jau 20 metų. Padėčiau šitiems istorijos mainpuliacijų ideologams praktikams už 100 eurų.
emuliuoju LLRI šarlatanų receptus:
"Žinocia, 1835 metais, moteris pasisakančias ekonominiais politiniais klausimais, apmėtydavo akmenimis britai (meninė hiperbolė), tai vot ir mums reiktų, tak skazat, pasiekti tokį privatizacijos/prichvatizacijos lygį, pradedant nuo moterų liberalizavimo liberalizuojant liberalius tam skirtus liberalus. Juk moterys yra neefektyvios ekonomikoje/politikoje. Todėl skubiai reikia liberalizuot moteris, kaip valstybės farso adeptą ir jas apmėtyti pomidorais, kai jos pradės šnekėt viešai. Ne akmenimis žinoma, mes juk civilziuoti. Jei kas apmėtys akmenimis, kai moteris prabils, tuos mes greižtai bausim. Tam juk ir yra Teisingumo ministerija" Ir t.t. ir pan.
Vienžo spręskit moterų klausimą, kad moteris/vasltybė būtų efektyvi. Krenkšt
LLRI man skolinga 100 Lt. Pagal Įstatymo numatytą tvarką su delspinigiais.