Nuo seno nuolatos kartojasi tie patys klausimai. Taip pat ir situacijos, kurios dažnai verčia viskuo abejoti. Kodėl tai atsitiko būtent man? Kuo galiu pasitikėti? Ar esu laisvas? Tuščiažodžiavimas čia nepadeda. Anzelmas Griunas, remdamasis savo patirtimi, atranda naują kalbą. Jis jaučia, kas mums gyvenime aktualu, ir pateikia naudingus, asmenine patirtimi pagrįstus atsakymus.

Skelbiame ištrauką iš naujai pasirodžiusios A. Griuno knygos "Anselmo Griuno atsakymų knyga. Atsakymai į svarbiausius gyvenimo klausimus", kurią išleido "Katalikų pasaulio leidiniai".

Kaip man reaguoti į kitų kančią, į kasdien vykstančias katastrofas pasaulyje?

Aš negaliu užmerkti akių prieš tai, kas nutinka pasaulyje. Kitaip daryčiausi vis nejautresnis ir šaltesnis. Tačiau aš, kasdien matydamas žiniasklaidoje tiek daug kančios, negaliu kaskart apsipilti ašaromis. Tuomet net nesugebėčiau toliau gyventi. Pažįstu žmonių, kuriems šiame pasaulyje tiesiog sunku gyventi, nes jie kasdien girdi apie kitų kančias ir jas mato. Kaip man reaguoti į kančią pasaulyje, neužsisklendžiant ir nekeliant sau pernelyg didelių reikalavimų?

Teisingas kelias būtų žvelgti į kančią kaip į kreipimąsi. Kai kuriais atvejais pageidautinas aktyvus mano dalyvavimas. Jis gali būti įvairus. Aš galiu aukoti ir tokiu būdu konkrečiai pagelbėti. Taip pat galiu panagrinėti katastrofos priežastis ir apmąstyti, kaip galėčiau konkrečiai savo gyvenamojoje aplinkoje deramai į tai sureaguoti. Jeigu katastrofa kilo dėl nepakankamos aplinkosaugos, tai ji yra kreipimasis į mane ir raginimas sąmoningiau elgtis su aplinka. Dažnai aš negaliu nei išsiaiškinti priežasčių, nei parodyti deramos reakcijos. Tada dar galiu įtraukti kančią į savo maldą. Melsdamasis solidarizuojuosi su kenčiančiaisiais. Aš dalyvauju tame, nekeldamas sau per didelių reikalavimų. Mano bejėgiškumas pereina į maldą ir virsta pasitikėjimu, kad kančią patyrusiems žmonėms Dievas atsiųs stiprybę ir paguodą nešantį angelą arba perkeis kančią.

Kitas kelias, kaip elgtis su pasaulio kančia, būtų žiūrėti į kančią kaip į veidrodį, kuriame atpažinčiau save ir žmogiškojo gyvenimo paslaptį. Jeigu gyvenimas man sekasi, jeigu aš esu sveikas ir saugus, kad yra taika, o ne karas, kad esu paliktas ramybėje ir nepatekau į rankas kažkokiems teroristams ar maniakams, tada kiekviena kančia nėra savaime suprantama. Tokiu būdu kančia, kurią matau, tampa meditacija apie mano gyvenimą, o galiausiai taip pat ir klausimu apie Dievą. Kaip, matydamas tokią kančią, aš galiu tikėti Dievą? Ir kaip turėtų pasikeisti manasis Dievo įvaizdis, kad aš savo protu ir savo širdimi iš tikrųjų įtikėčiau.

Vertė Zofija Stanevičienė