http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/48212

Liudvikas Jakimavičius. Vilkinimas

2010-07-30
Rubrikose: Sankirtos 
Liudvikas Jakimavičius

Zenekos nuotrauka

Kiekvienas iš mūsų yra vilkintojas. Nelygu tik vilkinimo mastas ir padariniai. Įsižiūrėję į savo elgseną, kai reikia atlikti kokį nors rimtą darbą ar įsipareigojimą, nesunkiai pastebėsime, kokių gudrybių mes griebiamės, atidėliodami  darbo pradžią kitai dienai vos ne iki paskutinio termino. Anglai šiam  terminui nusakyti turi pasidarę tikslų sudurtinį žodį „deadline“ (mirties linija), kuris nusako nerimą, stresą ir siaubą, kuris mus apima, artėjant dienai, kai reikės grąžinti skolą, pabaigti nepradėtą didelį darbą ar lemtingai apsispręsti. Lietuvių liaudies išmintis streso ištiktam žmogui turi guodžiančią  patarlę „darbas - ne vilkas - į mišką nepabėgs“, taip pat ir rusai „ty rabota nas nie bojsia, my tebia nie tronem“ (darbe, mūsų nebijok, mes tavęs neliesim). Vilkinimas nėra tinginystė, tai greičiau atidėliojimas. Aš, pavyzdžiui, vengdamas pradėti tą pagrindinį darbą einu parūkyti, pasivaikščioti iki parduotuvės, nors nieko netrūksta, varstau virtuvėje šaldytuvo duris, žodžiu, griebiuosi veiksmų, niekaip nesusijusių su tuo darbu, kurį turiu atlikti. Psichologai šią būseną gana paprastai išnarsto ir paaiškina. Vikipedijos enciklopedijoje rašoma: „Psichologinės vilkinimo priežastys yra labai įvairios, bet dažniausiai tai nerimas, maža savigarba bei savęs nuvertinimas. Taip pat manoma, kad vilkintojai turi didesnį negu normalūs žmonės sąžiningumą, labiau pagrįstą „svajonėmis ir tobulumo troškimu“, o ne realistišku savo įsipareigojimų ir galimybių įvertinimu.“ Skamba gražiai, kai kalbama apie bėdžių vilkintoją, ištiktą streso prieš  neįveikiamą darbą. Toksai vertas gailesčio ir užuojautos.

Visai kitaip tas vilkinimas atrodo, kai įsimeta į valstybės institucijas. Vilkinimo politika visuomenę varo į siutą ir neviltį. Labiausiai ji įsikerojusi ir įsišaknijusi mūsų teisėsaugoje. Ikiteisminiai tyrimai tęsiami iki liudininkai išmiršta, dingsta nežinia kur, užmiršta, ką matę ir girdėję, po to jau vilkinami teismai, dėl menkiausių priežasčių posėdžiai nukeliami mėnesių mėnesiais, kol galiausiai be jokio sprendimo byla pati išsisprendžia  išganinga senatimi nors   CPK 7 straipsnyje „Proceso koncentracija ir ekonomiškumas“ sakoma:

1. Teismas imasi šiame Kodekse nustatytų priemonių, kad būtų užkirstas kelias procesui vilkinti, ir siekia, kad byla būtų išnagrinėta teismo vieno posėdžio metu, jeigu tai nekenkia tinkamai išnagrinėti bylą, taip pat kad įsiteisėjęs teismo sprendimas būtų įvykdytas per įmanomai trumpesnį laiką ir kuo ekonomiškiau.

Tokios aptakios ir tuščiavidurės formuluotės, kaip „per kuo trumpesnį laiką“, arba išlyga -  „jeigu tai nekenkia tinkamai išnagrinėti bylą“ yra puikiausios nišos ir indulgencijos vilkintojams. Todėl ir apie atsakomybę už proceso vilkinimą nekalbama, nes straipsnis, nors, atrodytų kalbantis apie vilkinimą, paradoksaliai  sako, kad jokio vilkinimo nėra ir negali būti.

Visuomenės sąmonėje susiformavo vienareikšmiškas požiūris, kad bylos vilkinamos, nes teisėjai paperkami ar kitaip įtakingų asmenų, klanų ar finansinių grupuočių įtakoti. Šalia šios aš turiu ir kitą versiją, kylančią iš jau minėtų psichologinių vilkinimo priežasčių. Teisėjui kartais gali pritrūkti kvalifikacijos sudėtingesnę bylą išnagrinėti, gali būti ir tokių atvejų, kai kodeksai nepataria. Temidės atstovas kartais gali pasijusti bejėgis susitvarkyti su užduotimi ir streso apimtas stumia bylą tolyn, kaip ir mes visi atidėliojame tuos sunkesnius darbus. Kartą, dar Nepriklausomybės pirmaisiais metais, man pačiam teko dalyvauti tokiame groteskiškai ilgame procese. Vienas asmuo pasijuto įžeistas, nes buvo paminėtas ne kokiame kontekste viename mano straipsnelyje. Jis padavė mane į teismą, reikalaudamas 10 tūkstančių litų moralinės žalos atlyginimo (tuomet – maksimalios sumos). Beje, tai buvo tikriausiai pirmoji tokia byla, dar neturėjusi precedento, nes teisėjas buvo visiškai sutrikęs, nesumodamas, nuo kurio galo ją pradėt nagrinėti. Jis ir pasuko lengviausiu keliu, atidėliojo posėdį po posėdžio, žodžiu griebėsi vilkinimo, manydamas, kad byla kaži kokiu stebuklingu būdu pati išsispręs. Procesas užsitęsė vos ne ištisus metus, o byla nepajudėjo iš vietos. Galiausiai, mums nusibodo vilkinimas ir bergždžias važinėjimas į posėdžius ir mes (abi pusės) solidariai pagrasinome teisėjui, kad procesą aprašysime spaudoje, jei bylos nespręs iš esmės. Tuomet jis, išpiltas šalto prakaito (tikriausiai metęs monetą) ėmė ir vienu ypu bylą išsprendė, priteisęs ieškovo naudai tuos dešimt tūkstančių. Aišku, nutartis buvo apskųsta Apeliaciniam teismui, kuris pasitelkė kalbininkus, kurie atliko mano teksto semantinę analizę ir žemesniojo teismo nutartis per 15 minučių trukusį posėdį buvo panaikinta. Šis nereikšmingas pavyzdėlis daug pasako apie vilkinimą, atsirandantį dėl nekompetencijos ir iš jos kylančią sprendimų baimę.

Gausybė valstybinio masto projektų būtent dėl to, kad yra ne pagal mūsų jėgas dažniausiai užvilkinami. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Fantazijos užtenka sufantazuoti grandiozinius ir didingus Babelio bokštus, tačiau, kai imamasi juos įgyvendinti – pusiaukelėje ar net nepradėjus – STOP. Taip atsitiko su Valdovų rūmais, nacionaliniu stadionu, kino filmu „Žalgiris – geležies diena“, Via Baltika, geležinkelio vėžėmis į Europą, energetinėmis jungtimis su Lenkija ir Švedija, Vilniaus tramvajum ir metro, pilietybės įstatymu, žemės grąžinimu savininkams, namų renovacija ir daugybe kitų projektų. Nujaučiu, kad lygiai tas pats atsitiks ir su Atominės jėgainės statyba. Visi tie projektai stringa ne vien todėl, kad valstybė neturėtų lėšų, bet todėl, kad sufantazuotas uždavinys yra per sudėtingas mūsų jėgoms, tad ir vilkinamas.

Įsivaizduokime teatro spektaklį, kuriame veiksmas vilkinamas. Žiūrovą toks teatras varo iš proto. Jis pakils ir išeis iš salės, nesulaukęs antrojo veiksmo. Į savo valstybę irgi galime žiūrėti kaip į savotišką teatrą, o į tai kas čia ir dabar vyksta, kaip į spektaklį,  kur visuomenei skirtas žiūrovo vaidmuo, stebint, kaip valdžios personažai vilkina veiksmą.

Mokydamiesi Universitete  kalbos disciplinų, kad nebūtų nuobodu mes sugalvojome smagią discipliną   – žaismingąją etimologiją, kuri remiasi žodžių morfologija ir daryba. Pagal šios disciplinos dėsnius žodis „vilkinti“ yra daiktavardinis veiksmažodis sudarytas iš šaknies zoologinės būtybės „vilkas“ šaknies „vik-„ ir veiksmažodinės priesagos „inti“.  Apie šią priesagą gramatikos vadovėlyje rašoma: „Priesagos -inti vedinių vos vienas kitas. Jie reiškia: 1) daryti, kelti tai, kas pasakyta pamatiniu žodžiu: garinti „versti garais“, šiukšlinti, talkinti, vaišinti; 2) tepti tuo, kas pasakyta pamatiniu žodžiu: auksinti, anglinti, purvinti. Mūsų atveju vilkinimas turėtų reikšti vilką daryti dar rimtesniu, galingesniu ir nuožmesniu vilku. Ir tas vilkinimo procesas mums stebėtinai pasisekė, nes nuvilkintas vilkas jau suėdė  Generalinės prokuratūros bei VSD viršūnėlių galvas. Žaismingosios etimologijos prasme vilkinimas yra nuostabus dalykas.

Bernardinai.lt