Nuotrauka iš XIV tarptautinio Thomo Manno festivalio archyvo

Groteskiška, kai visiško prolio galvoje ima krebždėti mintys apie aristokratiją. Pastaruoju metu aristokratiškumas man tapo itin reakcionieriška, avangardiška ir patrauklia laikysena. Jis traukia kaip gyvenimo forma, kurios tu niekada neturėsi. Orus, lėtas, mąslus ir sykiu kiek atsainus, dekadentiškas. Vasarą net užsispyriau rašyti ranka ir dar rašaliniu parkeriu. Kaip džiaugiausi bent šiek tiek atsikratęs to nepakeliamo kompiuterio. Jeigu jis būna įjungtas, tvyro nuolatinė įtampa, spaudimas. Kažkas veikia. Kažkas tyliai tyliai dūzgia šalia tavęs, dūzgia tau. Dūzgia ir įtraukia į savo lauką, verčia tave patį veikti, neleidžia sustoti ir iš šalies pažvelgti į save. Priverčia suktis kaip kokią voveraitę savo vidinių mechanizmų ritmu. Tu prisėdi ir darai kažką, o po valandos nebesupranti – ką, kam, kodėl, tiesiog veiki – naršai, rašai, leidi muziką. Gal tam, kad nesigirdėtų dūzgimo.

Yra kažkoks sunkiai nusakomas rašto virsmas tekstu. Rašymas ranka yra tiesiog kita technologija. Ranka rašytas tekstas bręsta, keičiasi, sirpsta. Kompiuteriu rinktas tekstas sustingsta, jis iš karto pretenduoja į gatavą produktą. Tarsi sultys iš koncentrato, atskiestos vandeniu. Kompiuteriu surinktą tekstą sunku redaguoti. Nors redaguoti ir telieka, o ne perrašyti, perrašinėti - būtent tada tekstas ir bręsta.

Visa tai mąsčiau važiuodamas į Thomo Manno festivalį, klausydamasis Michaelio Krügerio ir vaikštinėdamas marių pakrante. Tačiau bandymas bent dalelę aristokratiškumo ne tik pasiekti, bet ir pats galvojimas apie jį tampa groteskiškas tavo pateis kasdienybėje. Savo kailiu jauti, žiūrėdamas į veidrodį matai, kad jokių galimybių išpildyti tavo dūsavimams apie aristokratiją nėra. Ryte dar baigei kraustytis iš vieno buto į kitą, sėdai į savo tepalus leidžiantį automobilį ir viršydamas leistiną greitį pasiekei Kuršių Nerijos nacionalinį parką. Prie posto Kuršių Nerijoje turi neoriai sumeluoti, pasakyti slaptažodį „Thomo Manno festivalis, Balticum televizija“, nes organizatoriams kažkas sumaišė kortas. Visko pasitaiko. Jeigu organizuočiau aš, nežinau, ar kas nors apskritai čia patektų, net ir su melagingais slaptažodžiais. Beviltiškai blaškaisi po Nidą ieškodamas viešbučio, kuriame tau yra rezervuotas kambarys. Kai jau gauni raktus, taloną pusryčiams ir leidimą pasistatyti automobilį, bežengiantį į viešbutį mane sustabdo administratorė. Pasirodo, viešbutis ne tas. Čia yra du Kastyčiai. Reikia ieškoti kito. Kam sukti galvą dėl skirtingų pavadinimų, jeigu yra gerų ir neišsemiamų.

Kada per stebuklą surandu kitą (jis ant aukšto aukšto kalno kaip koks laimės žiburys), administratorė į mane pasižiūri kaip į visišką mulkį, o ne į kaip kiekvienam piemeniui žinomą literatūrologą (žr. toliau). Vienai nakčiai? Ką jie sau galvoja? Mes vienai nakčiai nenuomojam! Visur savos taisyklės. Ypač čia. Bet nieko, kambarį gaunu. Kai klausiu, tai kaip į tą laimės žiburį užvažiuoti, ji nurodo kelią, kur stovi ženklas, draudžiantis automobiliams įvažiuoti. Bet ten ženklas, sakau. Visur čia ženklai, atkerta ji. Nepastatysi, tai prigrūs pilną kiemą! Ji rekomenduoja palikti automobilį aikštelėje prie bažnytėlės, nes čia užstatys ir rytoj nebeišvažiuosiu. O ten statosi net policininkai. Argumentas, žinoma, neatremiamas. Visur savos taisyklės, tik vietiniai žino, ką iš tiesų koks ženklas reiškia, žino ženklų potekstes, kurių nėra jokiose eismo kelių ar kitokiose taisyklėse.
Neoriai einu su Maximos pirkinių paketu į savo kambarį per nepakeliamą karštį. Nors aš ir su uniforma, pakeliui nusipirkta Gariūnuose – lininiai šortai ir marškiniai iš Turkijos – niekas nepadeda, visas permirkęs prakaitu ir nuovargiu. Kai pirkau, nenorėjo daug nuleisti, sako, žinai, nelabai galiu, čia iš Turkijos. Matyt, turėjau suprasti, kad linas iš Turkijos yra ypatingas. Kada paskutinį kartą pirkau Gariūnuose džinsus, pardavėjas man sakė: Žinai, čia Wrangleriai, beveik originalūs, o kaina perpus žemesnė negu parduotuvėj. „Beveik originalūs“ – rimtas mūsų laiko ir mūsų gyvenimo apibūdinimas. O tie džinsai man, beje, patinka ne beveik, bet labai.

Dievas yra kebli tema, galvoju laukdamas Luko Geniušo koncerto (Edmundas Gedgaudas visiems rašantiems liepė parašyti, kad Lukas Geniušas JAV dalyvavo prestižiniame Ginos Bachauer konkurse, kur laimėjo konkurso aukso medalį ir pelnė publikos simpatijų prizą; klausydamasis vokiškos muzikologo kalbos suprantu, kodėl vokiečiai sakydavo, kad kalbėdamas aš dainuoju; bet dainavimas nėra pats blogiausias įvadas į koncertą). Nežinau, kodėl taip galvoju, bet mintis atrodo svarbi, nors visai nesusijusi su tuo, kad man vis dar keista eiti į bažnyčią klausytis koncerto, žiūrėti paveikslo. Kai įeinu į bažnyčią kaip kultūros vartotojas arba turistas, visada sutrinku. Bažnyčia pakeitusi funkciją. Kaip Duchampo ready-made. Dažnai turistai įėję į bažnyčią žegnojasi. Bet jei aš žiūriu į paveikslus arba klausausi muzikos kaip tikintis aš tai darau vienaip, jei kaip „žurnalistas“ – visai kitaip. Suderinti savyje tikinčio, klausytojo bei turisto Trejybę viename asmenyje neturiu jėgų.
Bažnytėlėje vietų galėtų būti netgi daugiau. Galvoju, jeigu vokiečiai nevažiuotų į Nidą, ar tas vietas užpildytų lietuviai, net jei įėjimas būtų nemokamas? Poilsiaujančių Nidoje vaizdas kiek groteskiškas – santūrus vokiečiai ir lietuviai, kuriems, rodos, neužteko vietos Palangoje, na, kad ir ta mergina, balta persišviečiančia suknele ir juodu apatiniu trikotažu.

Geras festivalis. Bet patirti jį gali, jeigu jame dirbi – fotografuoji, filmuoji, rašai, sudarinėji programą. Neatsitiktinai didžioji dalis publikos – vokiečiai. Jie čia gali savaitę atostogauti ir kasdien mėgautis minimaliomis ir kokybiškomis kultūros dozėmis. Net nebandau skaičiuoti, kiek man tokios atostogos kainuotų – atvykimas, nakvynė, pragyvenimas, koncerto bilietai, vakare vynas restorane. Beje, pirmame viešbutyje man pasakius pavardę administratorė (moteriškė apie penkiasdešimt) paklausė: Čia tas literatūrologas? Teko prisipažinti, kad tas. Ji turbūt galvoja, kad tokie dirbantys universitetuose gali sau leisti važinėti, poilsiauti, lankytis koncertuose ir spektakliuose, kad jie gyvena oriai ir leidžia laiką savo malonumui. Viena mano giminaitė buvo įsitikinusi, kad universitetas turi man ne tik namus duoti, bet dar ir tarnaitę. O tiesa yra tokia, kad jei įeidamas į susitikimą su Michaleliu Krügeriu pasakai, kad rašysi apie festivalį, tai tau atsako – a, žurnalistas. Vaidmenys greitai keičiasi. Universitetas jokių sąlygų aristokratėti nesukuria. Lakstai kaip šuniukas ir pavydi viešbučio administratorei, kuri žino, kad laikas po darbo yra jos, kad per atostogas nereikia ruošti kito sezono planų.

„Tas literatūrologas“ turi visus duomenis būti aristokratu – nemoka atlikti jokių buities darbų, neturi supratimo apie tai, kiek reikia sumokėti, jei sulankstei kam bamperį, niekina visus darbus, kuriuos reikia dirbti tik dėl pinigų. Trūksta vieno – autonominio, nuo nieko nepriklausomo ir nuolatinio pinigų kranelio. 

Sunk kaip nori, giedok dvasingas giesmes iki plyš balso stygos, o pinigai ir aristokratiškumas susiję, jeigu ir ne tiesiogiai, tai koreliuoja tikrai. Dalia Grinkevičiūtė rašė, kad sunku, labai sunku yra flirtuoti praplyšusiu klynu prie Laptevų jūros. Sunku, nors įmanoma. Bet žymiai paprasčiau, kai gali sau šį bei tą leisti. 1921 metais Thomas Mannas rašė: „Aš nepažįstu alkio, aš jo niekada nepatyriau Savo jaunystėje per mėnesį aš gaudavau du šimtus markių, kurios prieš karą užtikrindavo socialinę laisvę ir sukurdavo galimybes daryti tai, ką aš noriu.“ Ir, žinoma, turėjo pagrindo abejoti, ar socializmas tokias sąlygas galėtų sukurti. Thomas Mannas veda multimilijonieriaus dukrą. Santuoką dėl pinigų vadino „instinktyvia teise į orumą ir jaukų medžiaginio gyvenimo perteklių.“ Gal ne visada pasidavimas instinktams gali būti neorus?

O vakare – Pasaulio futbolo čempionato finalas. Norėtųsi sakyti, kad čia jau plebso sfera, bet tribūnuose reprezentuojasi karaliai ir princesės, prezidentai ir kanclerės. Didžioji dalis paprastų žiūrovų Nidoje tiesiog laukė įvarčių, kiek didesnė sirgo kažkodėl už olandus, mažuma palaikė Ispaniją. Per pertrauką merginos kėlė egzistencinius klausimus. Prie trijų merginų staliuko prisėdo vienas vaikinas. Dvi nenori „jokių nesąmonių“, o gražiausiajai (įdegusias ilgas kojas ji apavusi, mano supratimu, rudeniniais aulinukais iki kelių) nesinorėjo paleisti vaikino su paauksuota grandinėle ant kaklo. Ji jautėsi savojo grožio auka ir dramatiškai klausė draugių – tai ką man dabar daryt? Maždaug – per jus aš turėsiu vėl nuobodžiauti ir gult su vištom (o ne su jaunuoliu, kuris jai pastatė mineralinio).

Po rungtynių eidamas namo išgirdau tokį jaunuolio staugsmą: Jobani siuvėjai – Pasaulio čempionai! Tai kur logika?! (Keiksmažodžius po kiekvieno žodžio galite įsirašyti patys). Jo bičiulis, matyt, netikintis, kad logika būtinai veikia visose gyvenimo srityse, beviltiškai bandė samprotauti: Tai ką dabar daryti? Galvas daužyti? (Keiksmažodžiai, be abejo, praleisti. Jais toliau ir buvo plėtojama ši aistringa diskusija apie logiką, pasaulio tvarką bei teisingumą). Tai buvo tokie širdį draskantys balsai, kad aš net nedrįsau pažiūrėti jiems į akis ir greitai spūdinau namo. Žvaigždėtas dangus virš manęs priminė man, kad klausimą „Ką daryti?“ kėlė visi rimti žmonės, nuo Kanto iki Radžio, nuo disputantų Thomo Manno terasoje aukštai iki futbolo sirgalių papėdėje. Ne išimtis buvo ir rytas, kuomet gvildendamas eilinius egzistencinius klausimus su bičiule telefonu aptarinėjau vieną keblią situaciją. Vienas iš mano blogiausių bruožų, sakė ji, keblioje situacijoje nedaryti nieko. Ji pati tokiose situacijose daranti, deja, jos nuomone, visados dideles nesąmones. Gal taip ir geriau. O aš parėmęs rankomis galvą murmu – ką daryti ir nieko nedarau. Murmu tai ir su Kardiofonu, bet visiškai nešokinėju kaip vokalistas Rimas Giedraitis.

Iki renginių sėdžiu Thomo Manno trobelėje (kaip privažiuoti iki tos „trobelės“ klausė iškišusi galvą iš BMW visureigio viena mergina), vartau rašytojo knygas, išsirašinėju. Malonu rasti bendrų dalykų, pvz., kad dirbdavo rytais. Bet visa kita daugiau erzina. T. Mannui vasarai reikia mažiausiai - antklodės verandoje, sodo namelio virš galvos, žodžiu tokios kuklios tvirtovės, ginančios kūrybinę atmosferą. Susierzinęs galvoju apie savo kūrybinę atmosferą: prišnerkšta devynaukščio laiptinė prispjaudytu ir purvinu dvokiančiu liftu. Tai ką dabar daryt? Galvą į sieną daužyt? Guodžia tik tai, kad Kafka rašymui negalėjo leisti skirti kūrybingiausių rytų, o Sruogai Dievų miškas gimė ne rojaus kampelyje, nors užrašytas ir Birštone prie Nemuno.

Žiūrėdamas į marias galvoju, kodėl Nidoje joks universitetas neįsteigia savo fakulteto. Tokio humboltiško, mokančio lėto skaitymo ir plataus mąstymo. Būtų proga perskaityti Manną. Didelės bibliotekos nereikėtų; reikėtų esminės. Ir reikėtų laiko, o čia jo daugiau. Skirtingos erdvės turi skirtingą laiko tūrį.

Tarsi patvirtindama mano spėjimą, kad universiteto dvasia žiemą ir turizmo vasarą puikiai suderėtų, iš mano plunksnakočio rašalą geria skruzdė.

Bet ramu. Žiūrint į marias atrodo, kad laiko yra.