Šv. Petras Auksažodis, vyskupas, Bažnyčios mokytojas Mt 13, 54–58 „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje ir savo namuose“
Jėzus parėjo į savo tėviškę ir ėmė mokyti žmones sinagogoje, taip kad jie stebėjosi ir klausinėjo:
„Iš kur šitam tokia išmintis ir stebuklinga galybė? Argi jis ne dailidės sūnus?! Argi jo motina nesivadina Marija, o Jokūbas, Juozapas, Simonas ir Judas argi ne jo broliai? Ir jo seserys – argi jos ne visos gyvena pas mus? Iš kur jam visa tai?“ Ir jie ėmė piktintis juo.
O Jėzus jiems atsakė: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje ir savo namuose“. Dėl jų netikėjimo jis ten nedarė tiek daug stebuklų.
Kiti skaitiniai: Jer 26, 1–9; Ps 69
Evangelijos skaitinį komentuoja Saulius Černius
Šiandien Jėzus patiria pralaimėjimą tarp savo namų sienų. Labai daug kur, ypač sporte, namų sienos yra tas faktorius, kurios padeda laimėti. Kodėl ne čia? Kodėl jos nepadeda skelbiant Evangeliją? Krikščionybė turi savitą požiūrį į laimėjimą ir pralaimėjimą, kurį atskleidžia ši istorija:
Kartą, žiemos laiku, Šventasis Pranciškus su broliu Liūtu keliavo į Marijos šventovę. Juos spaudė didelis šaltis. Pranciškus pasikvietė brolį Liūtą, kuris ėjo priekyje, ir sako jam: „Duok Dieve, kad visi mažesnieji broliai tarnautų kitiems šventai ir nuolankiai. Bet prisimink, ne tai yra pilnas džiaugsmas!“ Paėjęs dar šiek tiek, jis vėl tarė broliui Liūtui: „O broli, duok Dieve, kad mažesnieji broliai visame pasaulyje gydytų ligonius, išvarinėtų demonus, prikeltų numirusius. Bet prisimink, ne čia slypi tikrasis džiaugsmas!“ Netrukus ir vėl Pranciškus sušuko garsiai broliui Liūtui: „O broli, duok Dieve, kad maženieji broliai mokėtų visas kalbas, pažintų visą išmintį, galėtų nuspėti ateitį ir skaityti žmonių širdis. Bet atmink, ir ne čia slypi tikrasis džiaugsmas!“ Taip šv. Pranciškus kalbėjo dar gerus 3 kilometrus, kol neištvėręs brolis Liūtas paprašė: „Tad atverk, dėl Dievo meilės, broli Pranciškau, kur gi slypi tikrasis džiaugsmas?“ Pranciškus atsiliepė: „Tada, kai mes prieisime šventovę, kiaurai peršlapę nuo lietaus, sušalę ir alkani, pasibelsime į šventovės duris, o mums atidaręs vyras aprėks mus ir išvarys kaip valkatas, o pabeldę jas dar sykį, išvysime tą vyrą su lazda ir jis mus pargriaus ir daužys su ja, ir tada, mes ne pyksime, nelaikysime jam jokio apmaudo, bet melsime ir dėkosime už jį Dievui, tada bus tikrasis DŽIAUGSMAS!
Evangelijai, perskaitytai iš lapų, lemta virsti Gyvenimu! Ar skaitau ir priimu Gerąją Naujieną iš tų, su kuriais kasdien susitinku? Ar atpažįstu Evangeliją tuose, kuriuos manau pažįstąs? Ar atpažįstu Gerąją Naujieną kaimynuose, kuriuos yra lengviau apkalbėti nei iš jų mokytis?
Patikėti tuo, kuris yra iš mano tarpo, toks pat kaip ir aš, su kuriuo mokiausi vienoje mokykloje ar žaidžiau viename kieme, nėra paprasta. Kad žvelgtum į tokį – mane mokantį žmogų - tyru žvilgsniu, be pavydo ir įtarumo, reikia turėti atvirą širdį ir nuolankią nesuteptą dvasią. Dažnai tuos, kurie yra išmintingesni už mane, aš sumenkinu netikėdamas jais ir jų pašaukimu kalbėti tiesą, kuri dažnai nėra maloni man; netikėdamas tuo, kad Dievas man kalba per juos.
Meldžiu Tave, Viešpatie, malonės priimti kiekvieną žmogų, ypač mano artimą, kaip Dievo meilės ženklą mano kelyje, klausyti ir mokytis iš kiekvieno brolio ir sesės, sutiktos kelyje. Laukti ir tikėtis Dievo stebuklų.
Bernardinai.lt
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
