Pastaruoju metu viešojoje erdvėje tiek iš aukštų valdžios pareigūnų, tiek iš paprastų žmonių lūpų dažnai linksniuojamas pensijų kompensavimo klausimas. Deja, šiame kalbėjime yra daugiau nesusipratimų ir nepagrįstų lūkesčių nei racionalumo ir atsakomybės, todėl būtina yra dar kartą aiškiai įvardinti tam tikrus dalykus apie valstybinę socialinio draudimo sistemą ir jos esmę. Prieš septynerius metus, Konstituciniam teismui priėmus 2002 m. lapkričio 25 dienos nutarimą dėl sumažintų pensijų dirbantiems pensininkams, žurnale „Justitia“ rašiau apie tai, kad Teismas neapdairiai socialinio draudimo pensijas susiejo su asmens teise į nuosavybę ir nepakankamai atsižvelgė į solidarumo principą, kuriuo remiasi visa socialinio draudimo pensijų sistema.

Gaila, bet tada šis rašinys buvo tik šauksmas tyruose. Jau tada buvo aišku, kad dirbančio pensijinio amžiaus asmens, pradėjusio gauti tam tikro dydžio pensiją, teisėti lūkesčiai ir ateityje gauti nemažesnio dydžio pensiją, negali būti suprantami kaip absoliutus principas. Konstitucinė teisė į pensiją gina tik tuos asmenis, kurie dėl amžiaus, ligos ar kitos priežasties negali patys užsidirbti. Tuo tarpu tų asmenų, kurie patys dirba, gauna atlyginimą ir taip dalyvauja darbo rinkoje bei mokėdami mokesčius remia negalinčius dirbti, lūkesčiai gauti dar ir socialines išmokas yra riboti arba kitaip sakant – nėra konstituciškai pagrįsti. Atrodė, kad atėjus ekonominei krizei į mūsų šalį viskas sustos į savo vietas, todėl buvau įsitikinęs, kad mūsų visuomenė, Vyriausybė ir teismai persvarstys ankstesnius savo teiginius. Bet, pasirodo, aš labai klydau. Reikia pripažinti, kad būtent žiniasklaida ypač prisidėjo (ir šiuo metu prisideda) prie nepamatuotų žmonių lūkesčių skatinimo. Tačiau apie viską nuo pradžių...

Valstybinė socialinio draudimo pensijų sistema

Valstybinė socialinio draudimo pensijų sistema, atsiradusi Vakarų pasaulyje prieš gerą šimtmetį, remiasi visuomenės narių solidarumo principu, t.y. dirbantys per mokesčius išlaiko nedirbančius ir taip įgauna teisę į analogišką paramą ligos, senatvės ar laikino nedarbingumo atveju. Kitais žodžiais tariant, tam tikrą laiką išdirbęs ir sulaukęs tam tikro amžiaus asmuo, kuris savo mokamais mokesčiais (į specialų socialinio draudimo fondą) išlaikydavo kitus, tarsi „užsidirba“ sau senatvės pensiją, tai yra įgauna teisę gauti senatvės pensiją, bet ne – į konkretų šios pensijos dydį.

Ši socialinio solidarumo sistema nepanaikina paties asmens atsakomybės savo rytojumi, todėl ji tinkamai egzistuoja tik tuomet, kai asmuo taip pat ir pats rūpinasi savo santaupomis senatvės ar ligos atvejui, į ką įeina investicijos, privatūs pensijų fondai, įvairūs draudimo polisai ir t.t. Pastarosios asmeninės lėšos, skirtingai nuo socialinio solidarumo pagrindu gaunamų lėšų, yra asmens privati nuosavybė.

Tuo tarpu socialinio draudimo pensija (ar kita išmoka) nėra asmens nuosavybė, jos negalima paveldėti. Deja, bet socialinio solidarumo pagrindu gaunamos išmokos tik dalinai priklauso nuo to, kiek daug asmuo dirbo ir kiek jis mokėjo į socialinio draudimo fondą. Pensijų dydis priklauso nuo ekonominės valstybės gerovės konkrečiu istoriniu laikotarpiu. Pavyzdžiui, karo, pokario ar ekonominių krizių metu gyvenantys pensininkai socialinės paramos gauna mažiau nei ekonominio pakilimo metu, nes socialinės paramos fondo lėšų dydis konkrečiu laikotarpiu priklauso nuo to, kiek tuo metu į šį fondą mokesčių sumoka dirbantys asmenys.

Čia iškyla ir visuomenės demografinė problema, nes visuomenėje santykinai didėjant asmenų, sulaukusių pensijinį amžių, ir mažėjant dirbančiųjų (dėl gimstamumo mažėjimo, emigracijos etc.) galima pasiekti tokią ribą, kai socialinio solidarumo sistema tiesiog nebeveiks, nes bus per daug gaunančių ir per mažai mokančių. Jei taip atsitiktų, pavyzdžiui po trisdešimties metų, t.y. dabartiniams trisdešimtmečiams sulaukus pensijinio amžiaus, deja, bet jie jau nebegalėtų pasinaudoti savo moraline teise gauti socialinio draudimo pensiją, nežiūrint į tai, kad jie savo ruožtu visą savo darbinį amžių mokesčiais išlaikė negalinčius dirbti. Tačiau tikėkimės, kad taip neatsitiks.

Taigi, valstybinio socialinio draudimo sistema yra solidarumo principu besiremianti sistema, o ne asmens nuosavybė. Reikia pasakyti, kad nors valstybės socialinė apsauga yra visuotinai pripažintas šiuolaikinės Vakarų demokratinės valstybės bruožas (tiesa, Europoje daugiau, Šiaurės Amerikoje mažiau), tačiau ji, kaip ir kiekviena sistema, turi ir savo trūkumų, nes skatina tam tikrą visuomenės susvetimėjimą, kai nebėra būtina rūpintis savo šeimos nariais ir artimaisiais, tikintis, kad jais turi pasirūpinti valstybė. Čia galima paminėti, kad didelė dalis socialinės paramos, kuri Vakarų civilizacijoje yra teikiama valstybės, musulmoniškos tradicijos šalyse teikiama pačios šeimos ar religinės bendruomenės.

Dirbančiųjų pensininkų teisė gauti valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją

Kaip buvo minėta, valstybinė socialinio draudimo sistema remiasi tuo, kad dirbantys padeda nedirbantiems. Todėl teisėtai galima užduoti klausimą, ar turintis darbą ir dirbantis (pensijinį amžių sulaukęs) asmuo turi teisę prašyti iš visuomenės socialinio draudimo paramos? Atsakymas į šį klausimą nėra vienareikšmis. Manyčiau, kad teigiamai atsakyti į šį klausimą galima tik sąlyginai.

Bendras principas yra tas, kad pats save galintis išsilaikyti asmuo, kuris gauna atlyginimą ir nuo jo moka tam tikrą mokestį nedirbantiems išlaikyti, neturėtų pats naudotis socialinio draudimo lengvatomis, nes taip iškreipiamas pats solidarumo principas (dirbantys išlaiko nedirbančius). Tačiau, jei į valstybės socialinio draudimo fondą surenkama daugiau lėšų nei reikia nedirbantiems ar nebegalintiems dirbti išlaikyti, tokiu atveju visuomenė gali nutarti dalį šio fondo lėšų skirti pvz., pensijinį amžių sulaukusiųjų, bet nusprendusiųjų dirbti asmenų pagalbai. Net ir tokiu atveju nebūtų teisinga jiems mokėti visą pensiją, nes jie aktyviai dalyvauja darbo rinkoje, gauna atlyginimą ir užima darbo vietą, kurią galėtų užimti darbinio amžiaus asmuo dar negalintis pretenduoti į visuomenės socialinę paramą.

Čia būtina pasakyti, kad, pavyzdžiui, mūsų šalyje pensijinį amžių sulaukę asmenys dažnai nenutraukia darbo santykių ir dėl to, kad pensijos dydis yra santykinai nedidelis, tačiau, kaip buvo minėta, valstybinė socialinio draudimo pagalba idealiu atveju neturi būti suprantama kaip asmens vienintelis pragyvenimo šaltinis. Šiuo atveju reikia atsižvelgti ir į kitas visuomenės grupes, kurios negalėtų užimti konkrečių darbo vietų ir turėtų tenkintis bedarbio statusu, visai neturėdamos jokių pajamų. Beje, pensijinio amžiaus asmens darbo atveju visuomenė iš socialinio draudimo fondo moka pensiją ne tik pastarajam asmeniui, bet taip pat tam tikrą laiką moka ir bedarbio pašalpą dėl užimtos darbo vietos darbo neturinčiam asmeniui. Taigi, apibendrinant galima konstatuoti, kad dirbančių pensijinio amžiaus asmenų lūkestis gauti ir valstybinio socialinio draudimo išmokas nėra absoliutus principas ir turi būti vertinamas kitų darbo rinkoje dalyvaujančių asmenų kontekste.

Sumažintų pensijų „kompensavimo“ klausimas

Visų pirma, būtina pasakyti, kad jokia vyriausybė nenori mažinti socialinių išmokų savo piliečiams, kurie yra jos rinkėjai. Išmokų mažinimas ne tik mažina vyriausybės ar valdančios daugumos populiarumą, bet ir didina socialinius neramumus šalyje, todėl bet kuri valdžia kiek įmanydama stengiasi jų nemažinti.

Kaip jau buvo minėta, socialinio draudimo pensijos (beje, kaip ir valstybinės pensijos, tačiau apie jas šiame straipsnyje nekalbėsime) nėra asmens nuosavybė, todėl dėl objektyvių priežasčių sumažinus jų dydį asmuo neįgyja teisės į atsiradusio skirtumo kompensavimą. Aišku, sumažinus pensijas ar kitas socialines išmokas yra pažeidžiami asmens lūkesčiai, kurie gali būti siejami su šio asmens nuosavybes teise, tačiau šią sąsają galima būtų pateisinti tik tuo atveju, jei vyriausybė pensijas sumažintų tiesiog piktnaudžiaujant savo padėtimi (nors demokratinėje valstybėje ir būtų sunku įsivaizduoti tokį atvejį), neturėdama jokio realaus pateisinimo tokiam žingsniui.

Tuo tarpu ekonominė krizė ar demografinės padėties pasikeitimas ar kitos objektyvios priežastys, dėl ko sumažėja įplaukos į socialinio draudimo fondą yra tinkamas pagrindas socialinių išmokų dydžių sumažinimui, nes kitokiu atveju gali sugriūti visa socialinio draudimo sistema. Demokratijose dažniau galėtų atsitikti priešingas atvejis, kai valdžia, siekdama populiarumo, nuspręstų nepamatuotai padidinti pensijas ir kitas socialines išmokas, kurių mokėjimas smarkiai viršytų socialinio draudimo fondo surenkamas lėšas.

Todėl kitų visuomenės asmenų atžvilgiu nebūtų teisinga tokiu atveju trūkstamas lėšas dengti iš valstybės biudžeto ar tarptautinių paskolų arba šiomis paskolomis „kompensuoti“ minėtų išmokų nepagrįstų dydžių sumažinimą. Labai gaila, bet šiuo metu sumažintų pensijų „kompensavimo“ terminas įsigali ne tik viešosiose diskusijose, bet ir teismų sprendimuose bei įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios teisės aktuose. Tai gali sukelti dar didesnius asmenų lūkesčius, kurie nėra pagrįsti socialinio draudimo sistemos egzistavimo logika. Jei ir galima šiuo atveju kalbėti apie „kompensavimą“ ar „kompensavimo mechanizmą“, tai jį galima būtų nebent suprasti kaip kažkokių kitokių lengvatų suteikimą minėtų asmenų atžvilgiu. Taigi, baigdamas šiuos trumpus pamąstymus, norėčiau, kad jie paskatintų tiek teismus, tiek valdžios žmones, o ypač – žiniasklaidą atsakingiau vartoti sumažintų pensijų „kompensavimo“ terminą.

Autorius yra Vilniaus universiteto docentas