Tikėjimas ir religija – ar tai tas pats? „Tam, kad tikėtum, nebūtinai turi priklausyti kažkuriai konfesijai“, – pasakys vieni. Žmonės visame pasaulyje ieško savo dievų, tikėjimo tiesų ir kiekvienas atranda juos skirtingus. Dauguma mūsų šalies gyventojų – katalikai. Jau nuo XII amžiaus popiežiui Inocentui Lietuvoje įsteigus vyskupiją katalikybė atėjo į lietuvių gyvenimus. 1387 metais Lietuvai priėmus krikštą pradėjo steigtis bažnyčios, XV amžiaus pabaigoje jų buvo 109 visoje Lietuvoje. Dabar bažnyčia yra kiekviename mieste ar net mažame kaimelyje. Nors katalikybė paskelbta oficialia Lietuvos religija, kiekvienas žmogus gali laisvai rinktis tikėjimą. Įdomu, ką šiais technologijų, komercializacijos ir kapitalizmo laikais renkasi jaunimas? Apie jaunus žmones, bažnyčios tradicijas ir Dievą šnekamės su Alytaus Šv. Angelų Sargų parapijos vikaru Artūru Vaškevičiumi.

 Ar daug jaunų žmonių sulaukiate bažnyčioje?

Dažniausiai ateina tie, kuriems reikia sakramento. Tada jie dalyvauja tradiciniuose bažnyčios renginiuose, kur įgauna teorinių ir praktinių žinių apie katalikybę, religiją ir tikėjimą. Taip pat pas mus vyksta jaunimo mišios, kurių metu aktyvesni jaunuoliai gieda chore. Šiaip jaunimas nėra labai atsiskyręs nuo bažnyčios, dalyvauja ir mišiose, ir laidotuvėse, ateina į bažnyčią su tėvais. Žinoma, norėtųsi, kad daugiau jaunų žmonių užsuktų pas kunigą šiaip pasikalbėti apie Dievą, apie tikėjimą, pasikonsultuoti, kaip elgtis, pavyzdžiui, prieš stojant į bažnytinę santuoką, kad gausintų ir atnaujintų savo žinias apie religiją.

Kaip manote, tikėjimą žmogus įgyja vaikystėje šeimoje ar jau būdamas vyresnis, sąmoningai suvokdamas dalykus?

Pirmoji tikėjimo mokykla – šeima. Vaikas dažnai seka savo tėvų ir senelių pavyzdžiu, perima jų elgesį. Svarbios yra šeimos tradicijos, todėl galima teigti, kad pirminį tikėjimą vaikas įgyja šeimoje. Sąmoningumas ateina su laiku – niekas dar negimė būdamas toks. Tikėjimas irgi ateina per praktiką – per pažinimą ir ieškojimą. Kartais kelią tam užkerta neigiama informacija apie bažnyčią, gaunama iš televizijos ir spaudos. Bet reikia stengtis atrasti savo tikėjimą, nes Dievas yra mūsų kūrėjas ir globėjas. Jis myli kiekvieną žmogų ir nori bendrauti su kiekvienu iš mūsų.

Tiems, kurių šeimos nėra religingos, atrasti tikėjimą gali padėti tikybos pamokos mokykloje, universitetuose, taip pat daug žinių galima pasisemti iš bažnytinės literatūros.

Jūs kelerius metus dėstėte tikybą mokykloje. Kokius atradimus padarėte bendraudamas su vaikais?

Svarbiausias atradimas – kad vaikai noriai renkasi tikybos pamokas, aktyviai jose dalyvauja, nepraleidžia.

Mokinių rašiniuose ir kontroliniuose darbuose tekę perskaityti daug įdomių minčių. Pavyzdžiui, vienas berniukas yra parašęs, kad Dievas suteikia žmogui pažinimą, gėrio suvokimą ir blogio neigimą, padeda žmogui tarsi praregėti.

Kaip vertinate pastaruoju metu įsivyravusią madą keisti tikėjimą? Per gyvenimą pabūti ir kataliku, ir budistu, ir stačiatikiu...

Mada yra laikinas dalykas, o krikščioniškos tiesos - amžinos. Bažnyčia moko tikrų tiesų – melstis už gyvuosius ir mirusiuosius, linkėti visiems sveikatos ir gerovės. Žmonės keičia tikėjimą dėl to, kad neįsigilina į jį, nepažįsta iki galo. Jeigu žmogus yra pažinęs tikėjimą, jį suvokęs ir priėmęs, niekada jo neatsisakys. Viskas vyksta dėl paviršutiniškumo ir nežinojimo.

 Žmogus bus ramus ir laimingas, kai atras savo tikėjimą ir Dievą, savo būdą bendrauti su juo ir kreiptis į jį. Maldos reikia mokytis nuo mažumės, kad ji apsigyventų sieloje ir širdyje.

Kaip vertinate faktą, kad nemažai jaunų žmonių neigia bet kokią religiją ir tampa ateistais?

Aš manau, kad jauni žmonės tiesiog negali kategoriškai neigti jokios religijos, nes tam, kad neigtum, turi būti detaliai su tuo susipažinęs. Iš pradžių žmogus turi išstudijuoti Šventąjį Raštą, perskaityti krūvas knygų, tada galės teigti, kad nesutinka su bažnyčios vertybėmis. O niekuo nepagrįstas neigimas nėra labai protingas.

Daugelis žmonių skeptiškai vertina išpažintį, nes mano, kad žmogus turi išpažinti savo nuodėmes tiesiogiai Dievui, be kunigo tarpininkavimo. Ką Jūs manote apie tai?

Pats sau nuodėmių atleisti žmogus negali. Jėzus Kristus patikėjo nuodėmių atleidimo galią dvasininkams. Žmogus gali pajusti Dievo gailestingumą su kunigo pagalba. Gailestingumas suteikia ramybės ir harmonijos jausmą, dėl jo Dievas tampa artimesnis.

Koks buvo Jūsų santykis su bažnyčia, kai pats buvote paauglys?

Aš nuo pat vaikystės eidavau į bažnyčią. Iš pradžių su mama, vėliau - vienas. Labai dažnai lankydavausi mišiose, eidavau išpažinties, lankiau religijos pamokas. Aš visada buvau šalia Dievo, o Dievas šalia manęs.

 Ką įvardytumėte kaip didžiausią stebuklą, susijusį su religija ir tikėjimu?

Stebuklas yra tai, kad žmogus gali pažinti Dievą, patirti jo artumą.

Kai kuriems žmonėms Šventasis Raštas yra per sudėtingas skaitinys. Kokią literatūrą skaityti ir kokius filmus siūlytumėte žiūrėti paprastiems žmonėms, norintiems pažinti katalikybę?

Kai aš buvau 13 metų, pirmą kartą pažiūrėjau filmą „Kristaus kančia“. Jis man paliko labai gilų įspūdį. Buvau nustebęs, kad žmogus gali taip aukotis dėl kitų. Kiti filmai, kuriuos rekomenduočiau, yra „Jėzus iš Nazareto“, „Turino drobulė“, „Šventųjų išgyvenimai“.

Iš knygų rekomenduočiau George’o Weigelio „Laiškai jaunam katalikui“, Jacques’o Philippe’o „Laikas Dievui“, Michaelio L. Cooko SJ „Atsakymai į 101 klausimą apie Jėzų“.

Šiuolaikinėje visuomenėje įsivyravusi tendencija žavėtis žmogaus asmenybe - jo talentais ir sugebėjimais. Jėzus Kristus irgi yra asmenybė - įdomi ir nepaprasta. Kodėl mes negalime žavėtis juo?

Parengė Kristina Belikova