„Migruojantys paukščiai“ – tai tarptautinis tęstinis projektas, skirtas suburti Lietuvos menininkus, gyvenančius užsienyje ir Lietuvoje bendrai kūrybinei veiklai. Projektas siekia užmegzti ir palaikyti ryšius tarp įvairių sričių kūrėjų, paskatinti projekto dalyvius kurti bendrus projektus, diskutuoti apie socialines problemas bei asmenines patirtis, susijusias su migracijos tema.

Į Ryšių ir istorijos muziejaus salę, kurioje vyko šio tarptautinio projekto spaudos konferencija, ėjau, kaip čia pasakius, toli gražu ne entuziazmo apimta. Nesinorėjo klausytis kalbų, šimtus kartų pergromuliuotų ir praktiškai be atsakymų. Na, tarkim, apie emigraciją, šiuo atveju – menininkų. Blogai tai, ar nelabai – į šį klausimą atsakys, regis, tik laikas. Pirmiausiai – kam (kuriam) blogai? Taip sau mąstau: blogai, kad kažkada emigravo S. T. Kondrotas, nes nustojo rašyti, turėtume dabar savo talentu iškilusį... vos neparašiau valdininką. Noriu pulti atsiprašyti rašytojo, kurį labai gerbiu. Na, bet vis dėlto, jei ne koks susireikšminęs valdininkas, tai kas? Ubagas. Na, gerai – socialiai remtinasis.

S. T. Kondrotas man – visa žmogiško orumo filosofija (turiu galvoje jo literatūrinio talento potencialą ir jau emigravus keliuose interviu išsakytas nuomones), tai ar blogai, kad jis emigravo. Kam blogai? Tėvynei? Turėčiau atsiimti savo egoistines nuostatas? O jis, na, pvz., ir aš, ar netalpinu savyje Tėvynės?

Apskritai rūpestis emigracija dabar gana madinga tema. Paradoksalu, bet emigracija tampa savotišku patriotizmo sinonimu. Abu reiškiniai – neabejotini koziriai projektų finansavimo lošime, valdininkai į juos žiūri gana pagarbiai, tai ne koks nežinia su kuo valgomas menas (reiktų rašyti – meninis projektas), masių ne itin vartojamas.

Taigi į Ryšių istorijos muziejaus salę ėjau daugmaž numanydama kalbas, kažkokią perdėm pakilią nuotaiką ir sunkiai apčiuopiamą prasmę. Juo labiau, kad pasidairyti po kūrybines dirbtuves ir savom akim bei ausim sužinoti kas kaip, buvo neįmanoma, nes „suskridę“ menininkai idėjomis dalijosi Žeimių dvare, į kurį iš Kauno nenupėsčiuosi. Beje, kaip teigė projekto iniciatorė Jolanta Rimkutė, Kaunas šįmet pasirinktas ne atsitiktinai: jis akivaizdžiai „kraujuoja“ - kažkada buvęs kūrėjų Meka šiuo metu netenka bene daugiausiai menininkų. Fakto, kad plika akim matoma ir mažoji menininkų emigracija - kūrėjai nuolat teka (Nemunu tikriausiai) ir atitenka Vilniui, Klaipėdai, kitiems mažesniems miestams – nevyniojo į vatą ir Išeivijos idėjų centro vadovas Rimantas Dailydonis, turintis išties rimtų, didelių, o svarbiausia, realių idėjų ne tik didžiajai emigracijai, bet ir visiems mums po nosim vykstančiam bėgimui pristabdyti.

Nė nepajutau, kaip atsineštą skepsį ėmė keisti kita emocija: prieš konferenciją žadėti ne nuobodūs svarstymai išties vis giliau domino ir kuo toliau, tuo labiau traukė niekur eiti, norėjosi likti klausytis iš Lenkijos, Amerikos, Egipto, Anglijos atvykusių ir kauniečių menininkų, tarptautinio Kauno kino festivalio direktorės, VŠĮ „Kultūros meniu“, Pasaulio lietuvių akademijos, BĮ „Tarptautinio kultūros programų centro“ atstovų prisistatymo ir naudingų patarimų. Užsimezgė gyvos diskusijos, bendravimas su svetur išvykusiais menininkais ir... nepaaiškinamas troškimas būti su jais drauge. Kad nenutrūktų užsimezgęs ryšys, kad jie čia, į Lietuvą, sugrįžę (jie juk niekada neatvyks kaip turistai, kad ir trumpam, bet jie grįžta) jaustųsi laukiami ir mums įdomūs. Norėjosi (ir norisi) jiems padėti skleisti savo kūrybą Lietuvoje (pati įsitikinau – jiems tai labai svarbu), rašyti apie juos, su kai kuriais ir supažindinti Lietuvos kultūros visuomenę.

Deja, ne su visais teko susipažinti, nes tai ir nebuvo įmanoma – juk viso labo tik kelios valandos Ryšių istorijos muziejuje, per kurias vyko ir spaudos konferencija, ir minėti pranešimai. Po jų migruojantys paukščiai buvo vežami atgal į Žeimius – savotišką voljerą, o atskridę susidomėjusieji žvirbliai pasijuto tik žvirbliais, nepatekusiais į projektą. Galbūt todėl jų buvo visai nedaug, nors norėtųsi, kad šis suskridimas būtų išties kaip paukščių: klegantis, gausus, aiškiai matomas ir girdimas.

Suprantama, daug ką lemia finansai, tačiau, tarkim, galima pasikviesti svečius, menininkus ne tik į spaudos konferenciją, kuri atspindi projektą. Būtų užtekę vietos daugeliui ir ekskursijoje, kurioje užsimegztų ryšiai, naujos idėjos, dėl kurių visi ir susirinko, galbūt buvo galima kitus pakviesti į tuos pačius Žeimius apsistoti, kad ir palapinėse, ir t. t. Vis dėl to paties fantastiško „Migruojančių paukščių“ tikslo – suburti Lietuvos menininkus, gyvenančius užsienyje ir Lietuvoje bendrai kūrybinei veiklai, nes didžiulis skirtumas, kai susiburia pulkelis ir kai sulekia visa kolonija. Tuomet ir kalnus galima nuversti. Tačiau širdis vis tiek džiaugiasi, kad apskritai tokie „Migruojantys paukščiai“ yra ir jie dar skrenda.