Pamenu laikus, kai norėdama nupirkti vaikišką knygutę, mama eilėje (knygyne!) turėdavo stovėti ne vieną valandą – kaip prie dešros ar pamėlusios vištos. Priešingai, nei įsigeidus įsigyti kokius Lenino raštus ar eilinio partijos suvažiavimo tomus – tuos tik imk ir pirk. Raudonuodavo knygynų lentynos. Gerai, jei žinodavai kokią „skylę“ – tai ir V. Kubilinską , ir J. Degutytę namo parsinešdavai.

Dabar vaikams skirtų knygų apstu, nors vežimu vežk, ir šiandien jau ne eilėse prie jų laukiame, o nuolaidų ir akcijų – kur pigiau ir geresnę įsigyti. O išsirinkti, išskirti, kurią pirkti, kurią skaitys jaunoji karta – sudėtinga. Jei anksčiau ėmėme tai, ką gaudavome, tai dabar reikia rinktis iš tikrai gausios pasiūlos. Tačiau - kaip danguj, taip ir žemėje – visko yra: visokių knygų, knygelių, knygiūkščių, kurias rašo profesionalai ir profanai; gebantys valdyti žodį bei mintį ir tie, kurie nori tik išsileisti savo knygą ir pasipuikuoti – aš esmi rašytojas. Kaltinti leidyklas, kad yra leidžiamos mažiau vertingos knygos būtų neracionalu – toks laikmetis. Yra pinigai – bus knyga. Reikia gyventi. O skaitytojui rinktis.

Andra Kavaliauskaitė. Vabalas Ga Babalas. Klaipėda: Eglės leidykla, 2010.

Į rankas papuolė Klaipėdos „Eglės“ leidykloje išleista Andros Kavaliauskaitės knyga vaikams „Vabalas Ga Babalas“. Labai spalvinga knygelė – Ievos Zalepugaitės iliustracijos, neapleidžiančios nė vieno puslapio ir nepaliekančios tuštumai nė mažiausio lopinėlio puslapyje, prikausto dėmesį. Pirmiausia – ryškios spalvos, antra – iliustruoti veikėjai atpažįstami, aiškūs, konkretūs. Ar tai skatina skaitančio ar vartančio knygutę vaiko fantaziją – kitas klausimas. Bet, gal truputį šiuolaikinės japoniškos animacijos bruožų turinčios iliustracijos, paskatina skaityti patį tekstą, kuriame verda visai nevaikiškos aistros – meilė?

Siužetas primena princesės ant žirnio istoriją - princas ieško žmonos svetur, o randa namie. Šios knygelės herojus vabalas Ga Babalas mergina įnoringą gražuolę: puošiasi pats, ruošia vakarienę, dovaną, bet bendrų namų ieškoti išskrenda su visad šalia buvusia boružėle Taraku. Sena, gera, pamokanti istorija su elementais iš nūdienos (kad dažnai kitur ieškome to, kas yra visai šalia) užrašyta eiliuotai. Bėda, jog kartais – norint išlaikyti poetinės kalbos ritmą - prie vienos eilutės norisi kokį skiemenį pridėti ar atimti. Tenka ir atgal sugrįžti, kad suvestum galus, kas, kaip ir kodėl. Aišku, atsižvelgiant į tai, kad tai debiutas jauno žmogaus, kurio kūryba tik formuojasi, bręsta (tikiu, jog noras tobulėti yra), į tam tikrus nesklandumus norėtųsi žiūrėti pro pirštus. Ko negalima pasakyti apie šrifto parinkimą. Smulkutės, tarsi kirviu tašytos raidės surikiuotos ryškiose iliustracijose – ne kas pradinuko, ar darželinukui skaitančios mamos akims.

Andė Milinytė. Liusijos dienoraštis. Klaipėda: Eglės leidykla, 2008.

Pirma mintis apie perskaitytą Andė Milinytės knygą „Liusijos dienoraštis“ – jauki. Gal ir ne tas žodis kalbant apie knygą, labiau tinkantis apibūdinti kokį namų interjerą, bet nusižengsiu stilistiniam atspalviui ir paliksiu jį. Gal todėl, kad dailininkės Astos Steigvilaitės iliustracijos vaikiškos, elementarios, bet šiltos, gerai nuteikiančios. Kad knygelėje gyvena miela katytė Liusija, rašanti savo dienoraštį (jei atvirai, nelabai aišku, kodėl dienoraštį - nei datų, nei kitų dienoraščiui būdingų atributų tekste nelabai ir rasi), kuriame pasakoja apie kelis savo gyvenimo nutikimus, draugus, gyvenimo filosofiją. Nesudėtingas minčių dėstymas sukuria geros, švelnios, truputį mėgstančios pasipuikuoti katytės paveikslą ir perteikia katinišką pasaulėžiūrą: „Taigi man tos pelės – anuokičiakuomediji. O visiems kitiems šeimos nariams – didžiulis įvykis, beveik kaip krepšinio rungtynės“. Trylikametė autorė, remdamasi savąja gyvenimiška patirtimi, sėkmingai kuria labai civilizuotos katytės mąstymą, kuriame nemažai žmogiškų pasakymų, ir subtiliai vienas prie kito priartėja du skirtingi pasauliai – žmogaus ir katino.

Nežinau, ar dera sakyti, kad kai kur „išlenda“ V. V. Landsbergiui būdinga rašymo maniera, bet vien teigiamai apžvelgti knygą būtų labai jau subjektyvu. Nepaisant to, vos tik pramokę skaityti gali griebti šią jaukią knygutę, tobulinti savo žodelių dėliojimą į sakinukus ir susipažinti su katyte Liusija, nes tekstas lengvai suvokiamas, aiškus, nesudėtingas.
 
Nemanau, kad dėl šių knygų anais laikais būčiau stovėjusi „dešrines“ eiles. Ar pažintimis ir visomis kitomis smulkmenomis „karpiusi skyles“. Smagu, kad yra kuriančio jaunimo, su kuriuo karts nuo karto reikia susipažinti vien tam, kad netikėtai atrastum naują gerą, ar grįžtum prie senos, kad ir apipelijusios knygos.

Autorės nuotraukos