Šį kartą pateikiame kelis kritiškos amerikiečių žurnalistikos pavyzdžius. Pradedame nuo kandaus Jameso Taranto komentaro dienraštyje „Wall Street Journal“ apie medicinos apsaugą Didžiojoje Britanijoje.

Žurnalistas pirmiausia cituoja Londono laikraščio „Sunday Telegraph“ pranešimą, jog „pinigų trūkumas Britanijos nacionalinėje sveikatos apsaugos tarnyboje paliko pacientus gulėti ant operacinio stalo, kol gydytojai pagaliau suprato, kad nebuvo užsakyta reikiamos įrangos.

Todėl gimdančios moterys buvo priverstos laukti, kol epiduralinė įranga bus pasiskolinta ir atitempta iš kitų ligoninių, tuo tarpu kitiems pacientams buvo atsisakyta taikyti plaučių drenavimą ir kitas procedūras, nes pritrūko radiologijos įrenginių, – sakė Pietų Londono sveikatos apsaugos tresto medikai.

Iš posėdžių protokolų aiškėja, kad sutrikusi grynųjų pinigų apykaita treste, turinčiame 50 milijonų svarų deficitą, reiškia, jog dažnai nėra iš ko užsakyti būtinai reikalingą įrangą.

Atskirame laiške, išsiųstame šio tresto, vieno šalyje didžiausio,   vadybininkams, teigiama, jog gydytojai buvo sąmoningai spaudžiami atlikti operacijas nesaugiomis sąlygomis, kadangi ligoninėje trūko lovų“.

Tačiau, gerbiamieji pacientai, nesijaudinkite, – ironizuoja J. Taranto, – nes, kaip Jus užtikrina ekonomistas Paulas Krugmanas, cituoju „Britanijoje pati vyriausybė valdo ligonines ir samdo gydytojus. Mes visi girdėjome bauginančias istorijas apie tai, kaip tai reiškiasi praktikoje – tos istorijos neteisingos“.

„Tačiau net ir P. Krugmanas, – tęsia J. Taranto, – kiek žinau, nėra gynęs Šiaurės Korėjos sveikatos apsaugos sistemos. Tuo tarpu įsiplieskė kivirčas tarp Jungtinių Tautų Pasaulio sveikatos organizacijos ir Tarptautinės amnestijos dėl Pchenjano medicinos sistemos, kaip pranešė žinių agentūra „Associated Press“:

„Pasak „Amnesty International“, Šiaurės Korėjoje medicinos paslaugos – pasibaisėtinos, gydytojai dažnai amputuoja kojas be anestezijos ir darbuojasi prie žvakių šviesos ligoninėse, kuriose trūksta medikamentų, šilumos ir elektros energijos.

Be to, neaišku, ar sveikatos apsauga Šiaurės Korėjoje yra visuotinė, kaip teigia Pasaulio sveikatos organizacija, nes girdėti daug pranešimų, jog ligoniai ar jų giminaičiai turėjo medikams duoti cigarečių, alkoholio ar pinigų, kad sulauktų gydymo paslaugų. O tie, kurie tokių gėrybių neturėjo, negavo jokių medicinos patarnavimų.  

Vis dėlto Pasaulio sveikatos organizacijos atstovas Paulas Garwoodas teigė, jog „Amnesty International“ ataskaita „neatitinka mokslinių standartų, kurių laikosi Jungtinių Tautų agentūra“.

Pasaulio sveikatos agentūrai tai opus klausimas, kadangi jos generalinė direktorė Margaret Chen pagyrė Šiaurės Korėją po savo apsilankymo joje balandžio mėnesį ir apibūdino joje teikiamą sveikatos apsaugą kaip keliančią „pavydą“ daugumai besivystančiųjų šalių.

Paklausta, kokios gi valstybės pavydi Šiaurės Korėjai jos pasiekto sveikatingumo lygio, Pasaulio sveikatos organizacijos atstovė Fadela Chaib teigė negalinti paminėti nė vienos.

Še tau ir mokslinis lygis!” – pasipiktinęs baigia straipsnį J. Taranto.

Žurnale „Foreign Policy“ politolologas Joshua Keatingas išskaičioja „penkis prasčiausius, t. y. mažiausiai veiksmingus metodus, kuriuos valstybės susigalvojo imtis prieš terorizmą.

Vokietija turi karštą telefono liniją, kuria gali naudotis atgailaujantys teroristai. Ji davė labai mažai rezultatų.

Jemenas bandė savo teroristus reabilituoti, o jie, ką gi, tada išvykdavo į užsienį, kad ten toliau praktikuotų savo veiklą.

Pakistano įstatymas išvis draudžia persekioti teroristų grupę, jei ji pakeičia savo pavadinimą. Tai itin neprotingas įstatymas, kuris paskutiniu metu jau pataisytas.

Rusija jai besipriešinančius čečėnus baudžia, kolektyviai bausdama jų artimuosius, degindama jų kaimus.

Kai kurie kiti kraštai teroristus masiškai įkalina, ir tie kalėjimai tampa naujų teroristų peryklomis.

Jei kai kurios šalys neveiksmingai kovoja su terorizmu, tai bent Jungtinės Amerikos Valstijos turi didelių problemų su savo žvalgyba.

Taip rašo dienraščio „Washington Post“ bendradarbis Davidas Ignatius, aptardamas savo laikraščio atliktą tyrimą „Aukščiausio slaptumo Amerika“.

Tyrimas parodė, kad amerikiečių žvalgybos bendruomenė tokia didelė, išsikerojusi ir sunkiai valdoma, joje „prifarširuota“ tiek daug bereikalingų operacijų, kad visa tai sudaro didžiulį slaptą pasaulį, dargi augantį ir pampstantį be jokios kontrolės.  

„Prieš porą metų rašiau, jog problema tokia didelė, kad gal geriau egzistuojančią struktūrą išsprogdinti ir pradėti iš naujo. Na, tai gal ekstremalu, tačiau naujajam direktoriui Jamesui Clapperiui reikėtų patarti štai kaip: mažiau yra daugiau.

Tyrimas dramatiškai atskleidė, jog sistema neveikia, ir šiuo atveju – mažesnis slaptųjų tarnybų svoris reikštų didesnį jų efektyvumą – ir suėstų mažiau pinigų“, – baigė savo straipsnį dienraštyje „Washington Post“ žurnalistas D. Ignatius.