http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/48280

Rytas Staselis. Smūgiai švietimo sistemai

2010-07-31
Rubrikose: Politika » Komentarai ir pokalbiai  Visuomenė » Švietimas ir ugdymas 

Šią savaitę privačiai kalbėdamas su vienu aukštu Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) pareigūnu (negalėdamas atskleisti jo pavardės paminėsiu tik, kad tai ne koks užpelijęs nuo sovietmečio klerkas, o ministro Gintaro Steponavičiaus „komandos žmogus“) buvau šiek tiek nustebęs. Šnekėjomės apie liepos 23 dieną (penktadienį) „užlūžusią“ Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) informacinę sistemą, kuri stojantiesiems į aukštąsias mokyklas savaitgalį pavertė netikėto nerimo ar neplanuotos nemigos naktimis.

Aš persakiau jam žiniasklaidoje cituotą LAMA BPO vadovo Aloyzo Pažėros požiūrį į problemą, kur jis tūkstančių žmonių susidomėjimą stojimo rezultatais vadino „interneto naršymo vajumi“ ir sakė, „kad taip būna visada“. Na ir, žinoma, klausiau – o ką ruošiamasi daryti, kad ateityje visomis prasmėmis nebūtų taip, kaip būna visada. Mano pašnekovas šypsodamasis lenkė prie lūpų puodelį su arbata ir kraipė galvą – esą „pagalvok, viena kita naktis be miego“, „va kada stojome mes (sovietmečiu – aut. past.), tai buvo tikras stresas“, „ir apskritai LAMA BPO yra visuomeninė organizacija, o universitetai – autonomiški“... Taigi, ko gero, jeigu kitąmet stojimo į aukštąsias mokyklas metu vėl pasitaikys naujų sutrikimų ar trukdžių, neturėtume nustebti.

Akmenėliai į švietimo sistemos daržą krinta iš įvairių pusių. Žiūrint plačiau, ko gero, vargu ar galėjo kas nors kita labiau pakenkti ir ŠMM, ir jos vykdomai aukštojo mokslo reformai (kuria didžiuojasi ne tik liberalai, bet daugiau mažiau ir visa koalicinė Vyriausybė su premjeru Andriumi Kubiliumi priešaky), jos autoriams, kaip padergė aukštųjų mokyklų reitingavimo finansavimo istorija.

Du su puse milijono litų, kuriuos Demokratinės politikos institutui (jam vadovauja Seimo narys Mantas Adomėnas, kuriam priskiriama dalis aukštojo mokslo reformos autorystės) už aukštųjų mokyklų reitingavimo programos kūrimą skyrė ŠMM (vadovaujama kito reformos „tėvo“ – G. Steponavičiaus) – neverti reputacinių praradimų, kuriuos patirs abu politikai. O reformai, mano požiūriu, gali suduoti tokį smūgį, kuris bus dešimtis kartų stipresnis už opozicijos interpeliacijas. Kaip sakoma – lygioje vietoje. Dar su korupciniu ar protekciniu kvapeliu. Nesvarbu, koks šiuo atveju yra ugnies ir kilusių dūmų santykis, svarbu, kad dūmais kvepia.

Skelbdami naujas antikorupcines madas, deklaruojantys kovą su korupcija kaip vieną prioritetinių siekių ir mėginantys šia prasme aiškiai išsiskirti nuo kokių nors socialdemokratų ar kokių darbiečių – ir konservatoriai, ir liberalai tą aukštųjų mokyklų reitingavimo reikalą turėjo užkasti ir pamiršti. Arba primygtinai patarti G. Steponavičiui su M. Adomėnu nuo tokios pagundos (jeigu tai pagunda) laikytis kuo toliau. Galbūt toliausiai už visus.

Kita vertus, man, visai ne švietimo specialistui, kyla abejonių dėl „gyvybinės“ šio projekto svarbos. Visų pirma net ir nebūdamas specialistas esu tikras, kad švietimo sistemoje yra prasmingesnių skylių, kurioms užkimšti tiktų tie du su puse milijono. Šioje sistemoje - aibė investicinių projektų, kurie džiūsta be pinigų. Na, o jeigu pagaliau tų dviejų su puse milijono nebuvo įmanoma panaudoti niekur kitur, tada reikėjo jo atsisakyti apskritai, kaip jau minėjau – dėl personalijų.

Kaip informacijos vartotojas turiu dar vieną abejonę. Esu kartą rašęs apie švietimo, taip pat ir aukštojo mokslo reformos problemas. Ir nelabai įsivaizduoju, kad prireikus kokybinio Lietuvos aukštųjų mokyklų įvertinimo iškart imčiau pasikliauti Demokratijos politikos instituto kompetencija. Viena vertus, turėčiau žinoti, kad šiuo atveju konkursą laimėjusi įstaiga yra kvalifikuota, gerą ir solidų vardą turinti organizacija. Tokia reputacija neįgyjama per metus ar dvejus, juolab už 2,5 mln. litų. Galbūt mano asmeninė problema, tačiau kol kas netvirtos nevyriausybinių organizacijų (NVO) tradicijos „švogerių“ Lietuvoje manęs, taip sakant, neįtikina. Pernelyg maža pavyzdžių, kada buvo įrodytas NVO atsparumas įvairioms politinėms, valdžios, verslo ar kitų interesų grupių įtakoms.

Todėl jeigu būdamas žurnalistas ieškočiau objektyvių šalies aukštųjų mokyklų kokybės kriterijų, kreipčiau žvilgsnį pirmiausia į jų tarptautinius reitingus. Beje, atsitiktinai ar ne, tačiau būtent šiemet įvairiuose Lietuvos švietimo problemų forumuose, viešuose renginiuose buvo itin dažnai kritikuojami tarptautiniu mastu sudaromi universitetų reitingai, mėsinėjami jų trūkumai.

Vis dėlto, jeigu taip prireikė gausių mūsų universitetų (kurie sunkiai patenka net į pasaulio geriausiųjų 800-uką) „tautinio reitingo“, būčiau svarstęs galimybę kviestis čia kurios nors tarptautinės organizacijos (pavyzdžiui, CSIC) atstovus ar bent jau siekęs šiame projekte turėti jų metodikos arba reputacijos „stogą“. Kas žino, galbūt tada ir visa projekto prasmė būtų išgaravusi.

Autorius yra žurnalo „Kelias” vyr. redaktorius