Dokumentininkai Julija ir Rimantas Gruodžiai

Julija ir Rimantas 25 metai gyvena ir dirba kartu, kuria dokumentinius filmus. „Pirtis“, „Šeimyna“, „Kaliausė“, „Dievo paukšteliai“, „Pieno kelias – paukščių takas“, „Brasbendas“, – be šių juostų sukurta dar daug kitų, apie kurias, matyt, mažai kam teko girdėti... Tyliai, ramiai darydami savo darbus, nuošalaus gyvenimo metraštininkai, į viešumą nesiveržia. Tačiau dėmesys nori nenori užklumpa, kai vieną gražią dieną aplanko sėkmė...

Iš tarptautinio Karlovy Varų kino festivalio grįžote su apdovanojimu. Trumpo metražo dokumentinis filmas „Upė“ buvo paskelbtas geriausiu. Kokie įspūdžiai iš festivalio, ir kaip publika priėmė filmą?

Julija. 45-asis Karlovy Varų festivalis buvo išties įsimintinas, „karštas“ renginys – ne tik dėl ten tvyrojusios kaitros. Elegantiškas karštųjų vandenų kurortas dešimtį dienų gyveno pašėlusiu ritmu, kino renginiai bei visokios linksmybės baigdavosi tik paryčiais. Įspūdį paliko rodoma meilė ir pagarba kinui, jo kūrėjams. Kai festivalio direktorė Eva Zaoralova priėmime spaudė ranką, jauteisi esąs svarbus, lauktas svečias!

Rimantas. Pagal oficialią statistiką, festivalyje dalyvavo per tūkstantį kine dirbančių ir jį kuriančių svečių, šeši šimtai žurnalistų. Buvo parodyti 207 vaidybiniai ir dokumentiniai filmai. Ne visada galėjai patekti į norimą seansą. Į mūsų „Upę“ prisirinko artipilnė salė (apie 300 vietų), ypač daug jaunimo. Smagu, kad pasimatėme su ištikima Lietuvos bičiule Daša Vaniova iš Prahos. Ji studijavo lituanistiką Prahos universitete, puikiai kalba lietuviškai, domisi mūsų kultūra ir stengiasi pristatyti ją čekams. Ilgai kalbėjomės, svarstėme, kad būtų puiku surengti lietuvių filmų retrospektyvą, išleisti katalogą, o programą parodyti ne tik Prahoje.

Be „Sidabrinės Gervės“, filmas „Upė“ yra pelnęs ir Lietuvos kinematografininkų sąjungos apdovanojimą kaip geriausias 2009 metų dokumentinis filmas, taip pat specialų žiūrovų prizą Florencijos kino festivalyje, Madrido festivalyje apdovanotas pirmuoju prizu... Sėkmė Karlovy Varuose jau nebenustebino?

Julija. Nekoketuodama pasakysiu, kad dar vieno apdovanojimo nesitikėjome. Manėme, pakaks jau to, kad „Upė“ įtraukta į konkursą ir atsidūrė didžiųjų kino valstybių filmų kompanijoje.

Rimantas. Tuo metu, kai mums įteikė statulėlę, Julija padėkojo čekiškai, o aš tesugebėjau išlementi tik keletą nuostabos frazių.

Dokumentinio kino samprata – ar įvairiose šalyse ji skiriasi?

Julija. „Upėje“ svarbiausia jausminė plotmė. Jei žiūrovo nepagaus tai, kas vyksta ekrane, ir jis „neįsikirs“ į žmonių gyvenimą, filmas atrodys lėkštas, vėsus... Geriausi lietuvių – ir ne tik jų – filmai yra persmelkti jausmo. Nors čia taip pat turi būti saikas.

Rimantas. Čekams juosta pasirodė nepaprastai išraiškinga, pavyzdžiui, jie juokėsi, išgirdę mažiukę filmo heroję sakant: „Tėvas neturi pinigų, niekas neturi pinigų. Tik baba turi pinigų... Dvi mašinas turim, bet jos nevažiuoja“... Tokiais atvejais supranti, kad už kadro pasakytas žodis gali reikšti labai daug – perteikti plika akimi nematomų santykių pynę, įsipareigojimus. Kita vertus, matėme tikrai gerų, įdomios tematikos darbų, tačiau kai kurie iš jų „užplepėti“, praskydę, per ilgi. Ypač mėgstama plepėti didžiųjų šalių dokumentiniuose filmuose. Matyti, kad jie turi ir laiko, ir pinigų..

„Upėje“ mažai stambių planų, herojai kalba už kadro. Gal kai kas gali pasigesti autentikos?

Julija. Taip tik atrodo, kad jei žmogus kalba kadre, tai jau yra autentiška, objektyvu. Tačiau dokumentiniame kine objektyvi tiesa neegzistuoja. Ši mintis yra ne mano ir ne nauja. Negali teigti, kad tai, ką užfiksavai kino ar vaizdo kamera, yra šimtaprocentinė tiesa. Tiesą težino Dievas, o mes jos tik ieškome. Kartais pavyksta tikrus dalykus užčiuopti, o kitąkart imi ir nuklysti į brūzgynus...

Kadras iš Julijos ir Rimanto Gruodžių dokumentinio filmo „Upė“. Nuotraukos autorius – Algimantas Gudelis.

Rimantas. Gyvenimas juk yra kaip upė, kas akimirką teka, keičiasi. Pasitelkęs patirtį ir nuojautą gaudai momentus, kuri, lipdai iš atskirų detalių žmogaus būties mozaiką... Beje, dėl žmogaus kadre. Į kamerą savo istoriją pasakojantis herojus labai greitai „suvalgo“ ekrano laiką. Filmavome „Kodako“ juosta, privalėjome ją taupyti. Tai gerokai sudrausmina, priverčia „suveržti“ filmą, „nusunkti vandenėlį“. Vos pagalvoju apie darbą su kino juosta, net saldu darosi... Filmuojant „Upę“, be kino, dar buvo „įdarbintos“ dvi vaizdo kameros. Scena, kur mergaitės žaidžia futbolą su kariais, atsirado spontaniškai, – reikėjo bėgti į aikštę ir filmuoti, kino kameros tuo metu neturėjome... Negaliu nepasigirti, kad festivalio žiuri nariai, čekų kino kritikai aukštai įvertino „Upės“ vizualinę pusę, kuri yra operatoriaus Viktoro Radajevo nuopelnas. Be jo filmas būtų buvęs kitoks. Viktoras gerai suprato, ko mums reikia, taip pasakojimas tapo turtingesnis, aiškesnis, ryškesnis.

Kuo Jus domina mirtingieji, atsidūrę už socialinės visuomenės ribų ir galbūt nesugebantys prisitaikyti prie pokyčių?

Julija. Manau, kad žmogus visada yra visuomenėje. Didžiausias nenaudėlis ar pavargėlis gyvena su mumis ar tarp mūsų. Juk jis – ne vabzdys ar žvėris.

Rimantas. Kalbant apie „Upės“ žmones – tai jie kaip nendrelės, – prie visko prisitaikę ir dėl to patrauklūs, verti pagarbos. Pamenate, pagrindinė pasakotoja už kadro jau beveik filmo pabaigoje taria: „O mes čia pripratom, ir mums gerai.“ Nors upė skiria juos nuo aplinkinio pasaulio ir diktuoja gyvenimo ritmą, saleninkiečiai yra laisvi, jų „plikom rankom“ nepaimsi.

Julija. Pačioje filmavimo pradžioje jie mus gerokai pavedžiojo už nosies, kol suprato, kad mes ne kokie paparacai ir iš jų gyvenimo cirkų nedarysim. Buvo tokių, kurie nenorėdami filmuotis sugalvodavo visokių „bajerių“: girdi, vakar „numirė babutė, reik laidot“, kitą kartą, jau po savaitės, vėl ta pati „babutė“ numirė, paskui pradėjo mirti diedukas ir taip toliau. Tačiau ilgainiui susibendravome – jie ėmė mumis pasitikėti. Labai jų pasiilgome, senokai bebuvome...

„Upė“ – tai ir nuostabaus grožio vieta – Šventosios ir Neries santaka. Tačiau kalbinti vaikai svajoja kada nors gyventi Paryžiuje, Kaune ar net Baltarusijoje...

Julija. Taip, fantastiška vieta. Mūsų Neris apskritai yra neapsakomo grožio, slėpiningo būdo upė. Apie ją galima sukurti kad ir šimtą filmų. Apie žmones, kuriuos ji maitina, moko gyventi, priglaudžia... Manau, vaikai, kad ir kur jie atsidurtų, iki gyvenimo pabaigos girdės Upės kuždesius tyliais vasaros vakarais, jos trankų, įnirtingą vadavimąsi iš ledinio žiemos glėbio...

Rimantas. Mus pakerėjo vaikai. Šviesiaplaukiai, mėlynakiai, gyvybingi – saulės ir vandenų augintiniai. Jie svajoja, nes gyvenimas yra jų... Filme rodome jų kasdienybę ne tiesmukai, bet ir „nevyniojame į vatą“. Šiaip man patinka pustoniai, kiek prislopinti jausmai, kai iš ekrano nesklinda agresija, juoduma. Vertinu santūrumą, subtilias užuominas. Geriau žiūrovas tegu pats įsiklauso, įsižiūri. Malonu, kad festivalių, kuriuose dalyvavome, žiūrovai suprato kai kurių filmo epizodų švelniai humoristinę intonaciją, išgirdo vilties gaidą.

O ką Jums reiškia istorinė atmintis? Juk be „Upės“ esate sukūrę ir ilgo metražo dokumentinių filmų, pavyzdžiui: „Dievo paukšteliai“, „Pieno kelias – Paukščių takas“, kuriuose gvildenamos lietuviams skaudžios temos: tremtis, bėgimas nuo sovietų okupacijos, kolektyvizacija.

Julija. Atkūrus Nepriklausomybę, buvo susukta nemažai TV ir kino filmų apie partizanus, tremtinius, politinius kalinius. JAV lietuviai nuolat domėjosi okupacijos pabėgėlių istorija. Deja, Lietuvoje likę tik „laimingi“ kolūkiečiai... Juk buvo toks eilėraštukas: „Mes laimingi kolūkiečiai, mums tarybų saulė šviečia.“ Taigi, tie „laimingi“ kolūkiečiai tokio dėmesio nesulaukė. Matėme, kaip toji kolchozninkų karta išeina. Būdavo, rymo daugiabučių languose kaimo močiutės, daugiausia seniai našlaujančios. Sėdi, rymo, o vieną dieną pamatai – nebėra... Nieko nepapasakos. Mūsų tėvų išgyventas (iškentėtas, apraudotas, pragertas, išvogtas) laikas kažkodėl stumiamas iš atminties, niekas nenori gilintis. „Pieno kelią“ skyrėme seneliams ir tėvams. Ieškodami medžiagos bendravome su istorikais. Išskyrus sovietinę lektūrą, neradome rašinių šia tema. (Nors dabar gal jau kas ir atsirado.) O gal mes gėdijamės savo ir savo tėvų, protėvių gyvenimo? Bet kaip jį pakartoti ir išgyventi – tokį švarų, tokį teisingą?

Rimantas. Labai gerai suprantu Julijos jausmus. Ji gimė ir augo kolchoze, nuo mažens dirbo visus juodus darbus, taip pat, kaip ir jos mama, tetos, dėdės. O mano seneliai ir proseneliai buvo amžini tremtiniai. Gruodžių giminė pirmą kartą buvo ištremta už Volgos po 1863 metų sukilimo. Tik spėjo gurguolėmis grįžti į laisvą Lietuvą, pagyveno savo sodybose du dešimtmečius, ir vėl visi buvo ištremti. Mano tėvas gimė tremtyje. Kai seneliai 1960 metais pagaliau grįžo į savo ūkį, rado jį visiškai kolchozo suniokotą. Pievoje, aplink šulinį, mėtėsi kolūkio surūdijusios detalės, šulinys užterštas, erdviame kluone sustatyti prasmirdę traktoriai, pastatų durys išlaužytos, papuošimai nuplėšyti... Pamatę tokį vaizdą, jie jau negalėjo ten gyventi, tad išsikėlė į miestą, kad tik akys nematytų to siaubo.

Rimantas ir Julija Gruodžiai bei operatorius Viktoras Radajevas

Viena filmo „Pieno kelias“ herojė sako: „Mes matėme, kaip ponai tapo ubagais, o dabar ubagai – ponais. Visko matėme, tik nieko padaryt negalime.“ Kaip manote, dokumentinis kinas gali ne tik kažką pasakyti, bet ir pakeisti?

Rimantas. Negali. Kaip ir poezijos eilutė. Jis nebent mąstymą pagilins, tam tikrų jausmų sukels, jei žmogus žiūrintis ar klausantis bus jautrus.

Julija. Varšuvoje, montuodami „Upę“ susitikome su jaunu lenkų dokumentininku. Jo pesimizmas mus pribloškė. „Net iš dangaus dabartinis žmogus nesulaukia pagalbos – iš ten pilasi tik karštas juodas asfaltas“, – sakė jis. Gal dėl to, kad esame nejauni, manome, kad vis dėlto gyvenime reikia eiti šviesiąja puse. Iš ten geriau matyti mįslinga ir baugi jo (gyvenimo) gelmė, tragiškai trapus jo grožis...

Rimantas. Kita vertus, nesinori atimti bet kokią viltį sau ir kitam...

Studiją „Periferija“ įsteigėte prieš penkiolika metų, kasmet sukuriate bent po vieną dokumentinį filmą, tačiau viešumos iki šiol vengėte. Kodėl?

Julija. Specialiai nieko nedarėme, savaime taip išėjo. Nemėgstame skalambyti apie filmą, kol jis nebaigtas, o jau baigtus darbus mielai pristatome Lietuvos žmonėms, jei tik yra galimybių. Be to, kai kurie filmai, pavyzdžiui, „Pirtis“, „Kaliausė“, „Šeimyna“ ir kt. buvo rodomi Niujorko modernaus meno muziejuje, Ž. Pompidu centre, Paryžiuje, Lisabonos kultūros centre, per užsienio šalių televizijas, taip pat dalyvavo tarptautiniuose kino festivaliuose. Taigi, filmai negulėjo sudėti ant lentynos, tik mes nesistengėme dėl to triukšmauti ar susireikšminti.

Rimantas. Tai susiję ir su charakteriu, gyvenimo būdu. Mes abu nemėgstame didelio šurmulio, sumaišties, perdėto dėmesio. Laimė yra dirbti ramiai ir padaryti tai, ką nori. Dirbti su tave suprantančių žmonių kompanija: operatoriumi Viktoru Radajevu, garso režisieriumi Vidmantu Kazlausku, montažo režisieriais Tomu Bielskiu, Andriumi Paškevičiumi.

Julija. Kuriant „Upę“ vyriškių būrelį dar papildė muzikės: Zita Vilutytė, Žemyna Trinkūnaitė, Jorigė Jurgutytė.

Kokius darbus planuojate įgyvendinti?

Rimantas. Malonu, kai filmai gerai įvertinami, tačiau pats didžiausias prizas – galimybė dirbti toliau. Pradėjome naują projektą, kurio parengiamuosius darbus iš dalies finansuoja Kultūros ministerija. Norime sukurti ilgo metražo dokumentinę dramediją apie šių dienų Lietuvos gyvenimą.

Kalbėjosi Auksė Kancerevičiūtė