Anuo metu gandas apie Jėzų pasiekė tetrarcho Erodo ausis, ir jis savo tarnams pareiškė: „Tai Jonas Krikštytojas! Jis prisikėlė iš numirusių, ir todėl jame veikia stebuklingos jėgos“.

Mat Erodas buvo įsakęs suimti Joną, sukaustyti ir įmesti į kalėjimą dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados. Nes Jonas jam sakė: „Tau nevalia jos turėti“. Taigi Erodas norėjo nužudyti Joną, bet bijojo liaudies, kuri laikė jį pranašu.

Erodo gimimo dieną Erodiados duktė šoko svečiams ir taip patiko Erodui, kad jis su priesaika pažadėjo duoti jai, ko tik ji prašysianti. O ši, savo motinos primokyta, paprašė: „Duok man dubenyje Jono Krikštytojo galvą“. Karalius nuliūdo, bet dėl priesaikos ir dėl svečių liepė duoti. Jis pasiuntė įsakymą nukirsti kalėjime Jonui galvą. Galva buvo atnešta dubenyje ir įteikta mergaitei, kuri ją nunešė motinai.

Tuomet Jono mokiniai atėję pasiėmė kūną, palaidojo ir davė žinią Jėzui.

Kiti skaitiniai: Jer 26, 11–16. 24; Ps 69

Evangelijos skaitinį komentuoja Saulius Černius

Dievo sukurtas pasaulis, kuris mus supa, yra nuostabus, bet jei mes to nepastebime, vadinasi, kažkas negerai su mumis, gal ant mūsų akių – nuodėmės akiniai, iškreipiantys vaizdą... Prisiminkime, kai Erodas klausėsi Jėzaus, jautėsi kažkaip nejaukiai, nors Jo klausytis jam patiko. Bet nuodėmė ir iškreiptas pasaulio matymas Erodui neleido priimti teisingų sprendimų.

Nuodėmė turi savybę, kad ji meta mums daug įvairiausių idėjų, minčių, kurios nėra mūsų, ir kurių įvykdyti mes net negalime ar nenorėtume. Kiekvienas iš mūsų esame pažadėję kažkam tai, ką ištesėti paskui buvo sunku ar neįmanoma. O Žodis, išlėkęs iš mūsų lūpų ir širdies, kaip šiandien neatsargiai jis išlėkė iš Erodo lūpų, tampa materija ir gali atsigręžti prieš mus. Tai nutinka todėl ir tada, kai prarandame teisingą santykį su mus supančiu Dievo pasauliu.

Yra tokia teorija, kad viskas, ką priimame, mus supančiame Dievo pasaulyje – tai tikslus atspindys to, kas yra mūsų širdyje. Ir pakeitę savo širdį, mes pakeičiame mus supantį pasaulį. O tariant dar radikaliau – mus supantis pasaulis ir yra mūsų širdis. Mes esame pripratę ieškoti širdies viduje, ieškome, ieškome, ir negalime surasti, o ji – išorėje. Viskas, ką girdime, viskas, ką matome, su kuo bendraujame, kas kvepia gėlėmis, liečia mus rankomis mylimojo žmogaus arba atvirkščiai – nuodėmės purvas, kuris krenta ant mūsų širdies nusidedant, nekenčiant – visa tai ir yra mūsų širdies sudėtis.

Meldžiu Tave, Viešpatie, būk mano širdies Karalius, sėdėk mano širdies soste ir nesitrauk!

Bernardinai.lt